Naujausios
Kalbantis baldas
– Anksčiau ar vėliau lojalus Vykdomojo komiteto (VK) darbuotojas savo vadovams tampa kalbančiu baldu. Nepavojingu, diskretišku, besišypsančiu, amžinai lojaliu, savu. Tokiu netrukau tapti ir aš. Reikia suvenyrų – „Kur Vilius?“. Reikia papuošti albumą – „Kur Vilius?“ Reikia Vykdomojo komiteto pirmininko kabinete gražiai išdėstyti suvenyrus – „Kur Vilius?“, – pasakojimą apie vyriausiojo dailininko kasdienį gyvenimą pradeda mūsų pašnekovas.
– Taigi, stoviu priešais sekciją pirmininko kabinete, perkilnoju vazas ir albumus iš vienos lentynos į kitą, o VK pirmininkas Kęstutis Zaleckas su bičiule Leokadija Riškute, atstovaujančia KP miesto komiteto ideologiją, dviese ruošia ataskaitą Vilniui apie tautinę gyventojų sudėtį Šiauliuose.
Kadangi esu baldas, jie manęs nemato ir garsiai svarsto slaptą problemą: Šiauliuose kitataučių labai mažai, kokie 15 proc., o turi būti minimum 20 proc., nes kitaip atsiųs apgyvendinti rusų. Svarstomi keli variantai. Pasiūlymas – gyventojais užskaityti kariškius, tiksliau jų šeimas, gyvenančias Zokniuose, va ir turėsime procentą. O gal padidinkime čigonų skaičių – vis koks procentas prisidės.
Netikėtai įsiterpiu į kalbą, nes tai – man skaudi tema: „Užrašykite ir mane karaimu arba totoriu, kad tų rusų būtų mažiau...“. Abi miesto galvos išsižiojo ir atsisuko į mane: baldas prakalbo! „Šita-a-e-e-e, Viliau, e-e-e-e... Jei sutvarkei, gali eiti. Ir tylėk, ką girdėjai...“ Tylėjau, kiek galėjau. Dabar, praėjus keliems dešimtmečiams, pagarsinu, kad ir tuomet Lietuvos kabinetuose sprendėsi tautinė politika ne pagal instrukcijas iš Maskvos.
– Dabar instrukcijos iš kitos žemyno pusės. Tikėkimės, kad ir šiandien mūsų valdininkija taip pat lanksčiai sprendžia panašius rebusus... Ar gerai suprantu, kad miesto vyriausiasis dailininkas buvo atsakingas už miesto puošybą, žinoma, ideologiškai teisingą?
– Taip, ir vis tiktai, labai skylėtas buvo tas „mano ūkis“. Pergalės aikštę puošiant pasimatė mėgėjiškai parašytas šriftas, kreivai „tep-lep“ sukalti skydai, pano atlikti nesilaikant proporcijų. Miesto komunaliniame ūkyje nebuvo gerų dailininkų-apipavidalintojų: dirbo atsitiktiniai žmonės. Atleisčiau, o kas jų vietoje dirbs? Tačiau per šventes miestas sublizgėdavo.
Savi tarp savų
– Prisimenu kalbas, jog partijos ideologai reguliuodavo net įstaigų sienų dažymą – parinkdavo spalvas, o prieš politines šventes, manau, jų priežiūra buvo ypač griežta?
– Praeitoje pokalbio dalyje pasakojau apie raudonai nudažytas šiukšliadėžes, kurios, pasirodo, nudažytos ne raudona, o rožine spalva.
Prieš politines šventes (prieš Spalį arba Gegužės pirmąją), man partijos miesto komitete reikėdavo derinti pastatų fasadų ir eisenų puošybos projektus, kuriuos sunešdavo įmonių ir įstaigų dailininkai-apipavidalintojai. Tokia tvarka buvo visoje Lietuvoje. Derindavome dviese: meninį ir ūkinį dekoro aspektą aš – miesto vykdomosios valdžios atstovas, o ideologinį – KP komiteto ideologinio skyriaus darbuotojas, dažniausiai Romas Ž., jis tuomet ten dirbo...
Taip susiklostė, kad ir tas ideologinis renginys, ne be mano pagalbos, pradėjo riedėti visai linksmais bėgiais. Kadangi mudu su Romu linksmai sėdėdavome už plataus prezidiumo stalo, o dailininkai – salėje, aš, salei pritariant, visada pasikviesdavau iš salės gražiausią dailininkę, pvz. Dalytę ar Audrutę, kuriai duodavau savo didįjį antspaudą ir pasisodindavome viduryje. Ta atsisėsdavo gražiai besimaivydama.
Projektus nešdavo po vieną. Aš protingai pasižiūrėdavau ir garsiai perduodavau Romui, kad jis nustatytų ideologinį lygį. Jis, nustatęs, kad šūkiai nėra antitarybiniai, o rusų kalbos ir raudonos spalvos yra užtektinai, duodavo Audrutei. Ji uždėdavo antspaudą, aš pasirašydavau. Vykdavo linksmas, visai neblogas balaganėlis savoje chebroje.
Kartą partijos komitete pareiškiau, kad mūsų dailininkų-apipavidalintojų meninį lygį bus galima pakelti tik vienu būdu – jie privalo per šventinę eiseną stovėti tribūnoje, kad aš galėčiau pakomentuoti jų rezultatus. Tuo pat metu, akivaizdu, jie galės mokytis vieni iš kitų. Leokadijai Riškutei, Šiaulių m. LKP komiteto ideologijos skyriaus vedėjai, pritariant, visos miesto gamyklos savo dailininkus nusiųsdavo į šventinę tribūną.
Taip Šiaulių aikštėje susiformavo tradicija. Pergalės paminklo tribūnos centre stovėdavo miesto vadovai, dešinėje – nusipelnę miesto žmonės, socialistinio darbo didvyriai, revoliucinių kovų dalyviai su medaliais ir pan., o visą kairę užimdavome mes, bene trisdešimt dailininkų-apipavidalintojų. Dūdos triūbuodavo, mokyklos žygiuodavo, gamyklų direktoriai skrybėlėmis mosikuodavo, įmonių kolektyvai taikydavo žingsnį, kad mes, gamyklų dailininkai, būtume pagerbti.
O juk buvome pati žemiausioji grandis įstaigose, šiukšlinų kambarėlių, užkaborių darbininkai. Neabejoju, kad tokios pagarbos nė viename mieste dailininkams-apipavidalintojams nebuvo skiriama, ne tik Lietuvos TSR, bet ir visoje sovietijoje (!).
Savas kailis brangiau už svetimą
– Viliau, pakalbėkime trumpai ir aiškiai apie socialistinę reklamą: buvo toks reiškinys ar tik propaganda?
– Socializmo sąlygomis („chroniško deficito“ sąlygomis) ji nereikalinga, nes reikia tik informacijos. Juk reklama, kurios tikslas – iškišti užsigulėjusias prekes, pati save diskredituoja. Mūsų prisimenamais laikais reklama ir atlikinėjo tik šią informacinę funkciją. Viešieji užrašai: „Laikykite pinigus taupomojoje kasoje!“ arba „Pirkite šilkines medžiagas – tai madinga!“ – verčia suklusti, bet niekada nepatraukia. Pirmasis šūkis – todėl, kad nuostabiai banalus, antrasis – atsiduoda begėdišku kiču: aišku, kad šilkas tuo metu buvo nebemadingas.
Politinį – reklaminį šūkį „Balsuokime už KP ir nepartinių bloko kandidatus!“ socialistinis „vartotojas“ priimdavo automatiškai, neįsigilindamas į žodžių prasmę. Jie jam buvo tik dekoratyvinė atributika ir niekas kitas. Kada reikės balsuoti – reikės nueiti ir, net nepažiūrėjus į biuletenį, įkišti į urną. Pasirinkimo kito nebuvo...
– Įsivaizduoju, kaip buvo klaikiai nyku ir įgrisę...
– Tačiau būtent ta nyki iki bukumo kasdienybė ir privedė prie minties, kad socialistinė (ir ne socialistinė) reklama turėtų susidėti iš kelių faktorių: intrigos, literatūrinio ir meninio sprendimo. Kad ir tokia: Vaistinė „Valerijonas“: Draugą pažinsi nelaimėje. Geriausias draugas nelaimėje – valerijonas! Arba: Kailiai! Nusipirk ir saugok! Savas kailis brangiau už svetimą!. Arba: Gražiai aprengtas vyras – geriausias moters papuošalas!
– Reklama turi intriguoti?
– Reklama be intrigos – kastratas. Intriga turi būti primityvi. Pati pirmoji žmogaus reakcija visada primityvi, instinktyvi. Tai ir siurrealistinis sprendimas, tai ir dozė erotikos, tai ir optiškai ar spalviškai patrauklus, akį rėžiantis akcentas, nes akimis mes gauname apie 80 proc. informacijos, kvapais, garsais ir lytėjimu – likusiuosius. Taigi, intriga – pirminis tikslas. Jis užmezga kontaktą su vartotoju.
Klysta tie „specialistai“, kurie mano, kad reklama, šaukianti nuo sienų, blaško praeivių dėmesį, kad ji necharakteringa mūsų santūriam charakteriui. Žinia – nesaikingumas visur kenksmingas, kūryboje reikalinga meninė bei intelektualinė tolerancija. Ji privaloma, kitaip darbas „socialiai nelips“.
Puronas liepė...
– Paminėjote „Valerijono“ vaistinę. Neseniai „Šiaulių krašte“ vaistinės vadovė, miesto garbės pilietė Almyra Girdenienė prisiminė katinuką, paragavusį valerijonų išspaudų ir po to vis grįžtantį prie vaistinės, o, papasakojus šią jaukią istoriją Jums, ant vaistinės stogo atsirado mieli juodi katinai. Ar prisimenate?
– Tikrai labai miela. Apskritai pirmasis geras įstaigos pavadinimas, kurį sugalvojau, ir buvo „Valerijonas“. Taip jame sutilpo ir katinai, ir vaistažolė, ir humoras, teigiantis, kad draugą pažinsi nelaimėje, nes „Valerijonas“ – geriausias draugas nelaimėje. Antras krikštas – tai naujos kavinės pavadinimas „Prie teatro“. Tai buvo gana netikėta, neįprasta, kai toks nekonkretus vietovardis tapo kavinės pavadinimu ir tuojau pat prilipo. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Zenonas Sabalys sukluso:
– Iš kur toks pavadinimas?
– Puronas liepė...
– Koks Puronas? Kodėl Puronas? Jis dar ne to prigalvos, o paskui dar...
Kad aš dar ko nors neprigalvočiau mieste buvo įkurta Vardynų komisija. Kaip iki tol, taip ir po to pavadinimai tapo bedruskiai ir bekvapiai...Turbūt bijojo, kad avalynės parduotuvės nepavadinčiau „Evelina“, o kruopų – „Birute“.
Evoliucijos viršūnė
– Porą metų padirbęs miesto vyr. dailininku aiškiai pamačiau Vykdomojo komiteto darbo specifiką. Tuomet ir užgimė eilėraštis „Evoliucijos viršūnė“. Anuomet galvojau, kad vėliau nebebus įmanoma tokio parašyti, nes neperteiksiu epochos virpesių, vibravusių tarp eilučių , – baigdamas šią pokalbio dalį Vilius padeklamavo 1982 m. sukurtą eilėraštį:
EVOLIUCIJOS VIRŠŪNĖ
Tėvynė laukia iš tavęs
Ne vien darbų, – ir žodžių!..
Paskirsim kasdienybei mes
Gražiausiąją melodiją:
Tegul ataskaitos žydės
Suderintaisiais skaičiais.
Kiti – užslaptinti tylės
Užburtais karalaičiais.
Darysim žygdarbius darbe:
Kovosim, o ne dirbsim,
Kabinsim svetimas košes
Ir dar savų privirsim.
Instinktas sako ką šnekėt,
Ką reikia nutylėti.
Mes – evoliucijos viršūnė,
Ar verta tobulėti?
Klestėkit, mylimi Šiauliai!
Spindėkit, silikatiniai!
Jūs mūsų talentais gyvi
Ir mūsų demokratija!
Dabar, praslinkus dešimtmečiams, supratau, kad visuomet klydau. Savo kūrybiniame archyve radau anuometinės idėjos viziją-eskizą – „BEŠAULĮ“: aštrų, gyvą, spindintį veiklumu, darbštumu ir tiesumu, niekuo nenusileidžiančiu dabartiniams kabinetams...
(Bus daugiau)
