Naujausios
KOMENTARAS
Dūdų orkestras laidotuvių verslui
Regina MUSNECKIENĖ
Vienoje knygoje skaičiau, jog kosmosas ar aukštesnės jėgos kasdien mums pasufleruoja po keletą idėjų, kurios galėtų pakeisti gyvenimą. Jeigu tu nesuskubsi šiandien tos idėjos įgyvendinti, rytoj ji bus pamėtėta kitam – veiklesniam.
Gal ir tiesa, kad Auščiausiasis lyg kruopų į smegenis mums priberia visokiausios veiklos ir verslo idėjų. Net mano humanitarės galvoje kasdien jų kirba dešimtys. Galėčiau steigti idėjų parduotuvę arba banką.
Tik kas iš plikos idėjos? Jai įgyvendinti reikia laiko, pinigų, drąsos. O įgyvendinus? Ar mūsų sukurtas produktas, paslauga bus kam nors reikalingi? Juk visuomenėje, kurioje dauguma žmonių sutenka tik pastogei, pigiam rūbui ir maistui, verslo galimybės labai ribotos.
Kalbinau vieną jauną verslininką, prieš keletą metų įsukusį sėkmingą verslą. Jis baigęs tik pagrindinę mokyklą. Patariau baigti bent vidurinę, o paskui studijuoti universitete.
„Kam reikia? – nustebo jaunuolis. – Žmonės su aukštuoju pas mane ateina prašyti darbo.“
Jis pastebėjo, kad labiau išsilavinę bendraamžiai bijo rizikuoti. Turėdami verslo idėją jie ilgai mąsto, skaičiuoja. Galų gale nusprendžia, jog verslas nepasiteisins. Ir nesiryžta net pradėti.
Jaunasis verslininkas rizikuoja. Imdamasis naujos veiklos niekada nėra tikras, kad ji pasiteisins. Tikimybė tik penkiasdešimt procentų. Tačiau turi drąsos. Būtent jos daugeliui pritrūksta.
Žiniasklaida pasakoja emigrantų sėkmės istorijas. Lietuvaičiai kuria verslą svetur. Londone nebankrutuoja jų kavinės, dviračių parduotuvėlės.
O štai vienas sėkmingiausių Lietuvos verslininkų iš Kauno kilęs Ilja Laurs milijardieriumi tapo sukūręs programėlę mobiliajam telefonui. Tai produktas, tinkantis visam pasauliui.
Taigi, verslas turi būti orientuotas į vartotoją. O vartotojas Lietuvoje – silpnas. Emigracija ištempė iš Lietuvos pačius mokiausius ir ekonomiškai stipriausius. Jaunus žmones, auginančius vaikus ir turinčius didesnių poreikių.
Paliko seni, ligoti, minimalių poreikių žmonės. Jie gali pamaitinti nebent farmacijos ir medicinos verslą.
Sparčiai senstanti vidurinioji karta priversta apriboti savo poreikius. Daugelis turi išlaikyti moksleivius arba studentus vaikus. O pajamos, kaip rodo statistika, labai menkos.
Ištisus dešimtmečius pro visas pagundas praeidami žmonės įpranta nieko nenorėti. Jie užsidaro ir į kiekvieną siūlomą paslaugą žiūri įtariai.
Lietuva – kaimiška šalis. Kiekvienas čia turi po savo kaimą. Kaimo būtis suformuoja mažesnius ir kiek specifinius poreikius.
Kaime mažai geriau apmokamų darbo vietų. Žmonės turi daug laiko, bet mažai pinigų. Tampa aludžių klientais. Prekyba maistu ir alumi – dvi pagrindinės kaimo verslo nišos.
Aktyvesni, save gerbiantys kaimo gyventojai verčiasi natūriniu ūkeliu. Juos maitina žemė, auklėja bažnyčia, kultūrina televizorius, linksmina giminės suėjimai. Jie padeda miestuose gyvenantiems giminaičiams ir vaikams, kurie dėl pagalbos iš kaimo taip pat tampa pasyvesniais vartotojais.
Paradoksalu. Tačiau, ko gero, aktyviausiais vartotojais kaime galėtume pavadinti pašalpų gavėjus. Daugelis jų kaip tie dangaus paukščiai nearia, nesėja, nekasa. Kaip tikri didmiesčių europiečiai minta iš prekybos tinklų. Pašalpų gavimo dienomis naudojasi ir taksi paslaugomis, nes savo automobilių neturi. Jie paremia ir dėvėtų drabužių verslą, nes dažniausiai nusipirktą drapaną nešioja tik iki pirmojo skalbimo.
Sąmoningenieji, darbą dar turintys miestiečiai, kasdien smaugiami didelių mokesčių už būstą, degalus, maistą ir spaudžiami kitų nepriteklių, taip pat vangiai taps tavo verslo klientu.
Tad kurgi dėti galvoje besisukiojančias beprotiškiausias idėjas? Kur rasti klientą?
Nesena istorija tarsi patvirtino, jog geriausias klientas yra miręs klientas. Jis jau nebeturi pasirinkimo.
Lygiai metus bylinėjosi du laidotuvių verslu užsiimantys kelmiškiai. Viskas prasidėjo, kai jaunam kapų tvarkymo verslą plėtojančiam vaikinui buvo išnuomoti savivaldybei priklausantys laidojimo namai.
Supyko kitas iš mirties verslą darantis konkurentas. Jis prieš keletą metų taip pat norėjo išsinuomoti valdiškus laidojimo namus. Bet rajono Taryba neleido. Turėjo imti paskolą, pirkti pastatą, įrengti šarvojimo salių.
Kovodamas už teisybę verslininkas kreipėsi į teismą. Į kovą įsitraukė dar kelios panašią veiklą vykdančios įmonėlės.
Kodėl susipešta būtent dėl šios verslo šakos?
Šarvojimo ir laidojimo paslaugos kasdien vis labiau senstančioje ir išmirštančioje Lietuvoje – pačios reikalingiausios.
Verslo sėkmė – garantuota. Nereikia sukti galvos dėl kokių inovacijų ar brangios įrangos. Nupirkai karstų, įkapių, žvakių. Brangiau pardavei – jau pelnas. Sušukavai ir aprengei numirėlį – susižėrei kelis šimtus.
Bet nereikia, kad per daug privistų tokios paslaugos teikėjų. Net mirštančioje šalyje visiems gali neužtekti mirusiųjų. Be to, konkurentai gali pasiūlyti mažesnes paslaugų kainas.
Žiaurus sarkazmas. Bet iš tiesų neteko girdėti, kad bankrutuotų laidojimo biznis.
Na dar klesti prekybos centrai. Kažkaip išsilaiko nedidelės vietinių verslininkų parduotuvėlės. Nes gyvieji mėgsta pavalgyti. Beje, čia irgi nėra pasirinkimo.
Taip jau susisluoksniavo Lietuva. Elitu save laikanti tautos grietinėlė nėra gausi. Gyvenimo šalikelėse atsidūrusieji neturi pinigų. O vidurinioji klasė dirba tik už pilvą. Taigi, ir palaiko tik su pilvu susijusį biznį.
„... labiau išsilavinę žmonės bijo rizikuoti. Turėdami verslo idėją jie ilgai mąsto, skaičiuoja. Galų gale nusprendžia, jog verslas nepasiteisins. Ir nesiryžta net pradėti.“
