Naujausios
Šeštadienio pavakare klėtelėje susirinkusius kaimo gyventojus mojavinių giesmių giedojimų, tradicinių maldų mokė Kirnaičių renginių režisierius Gediminas Andrašiūnas. Giesmės Švč. Mergelei Marijai liejosi, skambėjo pusantros valandos.
Sekmadienį per Sekmines ten pat vyko edukacinė popietė „Žolynai ir jų paslaptis“, kurią vedė joniškietė „Žiemgalos galių“ įkūrėja, edukatorė Lina Vaitekūnienė. Pirmiausia ji priminė, kas yra Sekminės. Krikščionybėje – tai Šventosios Dvasios nužengimo į žemę šventė, o senajame baltų tikėjime – gamtos garbinimo metas, piemenėlių, gyvūnų globos šventė, pavasario darbų užbaigimas ir vasaros darbų planavimas, aptarimas. Gamta gegužės – birželio mėnesiais būna sužaliavusi, kupina vegetacinių galių, kuriomis tikėta ir jos puoselėtos. Laukuose būdavo rengiamos vaišės, vadintos sambariais, per kuriuos linksmintasi, šokta. Būdavo tikima, kad laukų apėjimas atlieka apsauginę funkciją, juos pašventina, o vaišės – tai auka žemei.
„Piemenėliai žolynų vainikais puošdavo karvutes, kad jas saugotų nuo blogos akies, kad ganant šios neišsiskirstytų, nesiblaškytų, laikytųsi bandoje, duotų daugiau pieno. Po to vainikų neišmesdavo, sudžiovindavo, o gyvuliui susirgus, iš jų virdavo arbatą ir girdydavo. Be to, sudžiovintais Sekminių žolynais smilkydavo namus, kad juose sektųsi, kad žmonės sutartų. Sakyta, jog vainikai apsaugo nuo audros debesų, – turbūt turėti minty žaibai, sukeliantys gaisrus, pridarantys itin skaudžių nelaimių. Taip pat liaudyje būta papročio žolynais smilkyti ligonį arba mirštantįjį, kad jį lydėtų gerosios dvasios. O merginos, nusipynusios vainikus, guldavosi miegoti su jais ant galvos. Tikėta: jei susapnuosi vaikiną, jį nuimantį, tas ir būsiąs išrinktasis. Arba plukdydavo juos upėje. Jei du vainikėliai susitikdavo, reiškė, kad jau tais metais porą surasi ir ištekėsi“, – pasakojo Lina Vaitekūnienė. Tautosakininko Mato Slančiausko užrašytuose senolių pasakojimuose teigta, kad iki Sekminių negalima maudytis, nes prigersi, nuskęsi.
Ypač didelis didelis dėmesys per Sekmines skirtas jauniems berželiams, kurie senovės baltų tikėjime simbolizavo visatos amžinumą, gimimą, mirtį ir atgimimą.
„Sekminėms merginos prikepdavo pyragų, lašiniuotukų, virdavo virtienių. Svarbus buvo skaičius septyni, kuris laikytas šventu daugelyje kraštų. Tad buvo svarbu tą dieną suvalgyti būtent septynis kiaušinius, septynis virtienius ar kokius kitus maisto produktus“, – aiškino L. Vaitekūnienė.
Kadangi pagal seną paprotį grįžusiems iš ganiavos piemenėliams šeimininkai duodavo sambariui kiaušinių, lašinių ar kitų produktų, šioje edukacijoje renginių režiserius ir klėtelės šeimininkas Gediminas Andrašiūnas simboliškai visiems dalyviams atnešė vaišių – virtų kiaušinių. Kartu buvo žoliaujama, pinami vainikai, kuriais papuošta edukacijos erdvė.
Edukacijos vyko pagal Joniškio kultūros centro Kirnaičių skyriaus vykdomą projektą „Mojavinių giesmių tradicija: jubiliejinė Mojavos šventė Kirnaičiuose“.
