Namai tapo siuvinėtų paveikslų galerija

Loretos RIPSKYTĖS nuo­tr.
Ni­jo­lė Dan­tie­nė sa­ko, kad prieš 15–20 me­tų į ran­kas paė­mu­si siu­vi­nė­ji­mo siū­lus ir ada­tą, jų ne­pa­de­da iki šiol, kas­dien bent ke­lis dygs­nius tu­ri pa­da­ry­ti.
Kal­ne­ly­je (Joniškio r.) gy­ve­nan­ti Ni­jo­lė Dan­tie­nė lais­va­lai­kį ski­ria siu­vi­nė­ji­mui. Jos ran­ko­mis su­kur­ti pa­veiks­lai puo­šia vi­sų kam­ba­rių sie­nas.

Ni­jo­lės ir Al­bi­no Dan­tų na­muo­se pa­ten­ki tar­si į pa­veiks­lų ga­le­ri­ją, ku­rio­je ei­nant iš vie­no kam­ba­rio į ki­tą prieš akis at­si­ve­ria siu­vi­nė­ti vaiz­dai: iš va­zo­nų svy­ran­čios gė­lės, upių va­go­ja­mi slė­niai, kal­nų pa­pė­dė­je kaip gry­bas pūp­san­tis na­me­lis, sau­lėg­rą­žų lau­kai, Di­dy­sis ga­ny­to­jas su ave­lių pul­ku, na­tiur­mor­tai su tul­pių, ra­mu­nių krep­šais, žvilgs­niu per pe­tį gun­dan­ti vi­lio­kė, Azi­jos kraš­tų gy­ven­to­jos, vil­kin­čios tau­ti­niais rū­bais.

Mo­te­ris pa­sa­ko­ja pra­dė­ju­si siu­vi­nė­ti maž­daug prieš 15–20 me­tų ir "už­si­ka­bi­nu­si".

"Tuo me­tu sir­gau, tu­rė­jau daug rei­ka­lų su gy­dy­to­jais. Bu­vo mo­men­tų, kai jau­čiau­si nu­gy­dy­ta. Rei­kė­jo kaž­kuo už­siim­ti, sau ūpą pa­kel­ti, kad ne vel­tui lai­kas bėg­tų. Nors mo­kyk­lo­je nei siu­vi­nė­jau, nei vą­še­liu ner­ti ne­mė­gau, da­bar tas už­siė­mi­mas ta­po tik­ra ma­ni­ja. Kar­tais net val­gy­ti pa­mirš­tu. Ypač žie­mą, ka­da lau­ke gė­ly­nuo­se nė­ra dar­bų. Štai, va­kar prie vie­no pa­veiks­lo nuo 12 iki 16 va­lan­dos pra­sė­dė­jau", – pa­sa­ko­ja N. Dan­tie­nė.

Pra­dė­jo siu­vi­nė­ti nuo stal­tie­sės, ku­rią drau­gei pa­do­va­no­jo. Pri­siu­vi­nė­jo ser­ve­tė­lių Ka­lė­doms ir Ve­ly­koms, anū­kei do­va­nų. O štai pa­veiks­lų gal 10 do­va­no­ta vai­kams, na­muo­se jų ka­bo dau­giau kaip 20.

Mo­te­ris sa­ko ne­mėgs­tan­ti rek­la­muo­tis, tai ir kur nors eks­po­nuo­ti sa­vo dar­bų ne­ban­dė.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.