Kūrybai iš lino įkvepia japonų estetika

As­me­ni­nė nuo­tr.
Šie­met Ind­rė Ma­tu­lio­kai­tė su sa­vo kur­tais li­ni­niais dra­bu­žiais pir­mą kar­tą pa­si­ro­dė mu­gė­se.
Ind­rė Ma­tu­lio­kai­tė prieš ke­lio­li­ka me­tų su­si­ža­vė­jo li­nu, pra­dė­jo siū­tis iš jo dra­bu­žius ir ak­se­sua­rus. O ne­se­niai at­ra­do ir na­tū­ra­lius da­žus li­nui da­žy­ti. Ind­rė – lė­tos ir tva­rios ma­dos ša­li­nin­kė, gro­žio ieš­kan­ti pa­pras­tuo­se da­ly­kuo­se.

Mei­lė li­nui už­gi­mė Lon­do­ne

Ind­rė gi­mė ir au­go Šiau­liuo­se, čia bai­gė uni­ver­si­te­tą, po­rą me­tų dir­bo ang­lų kal­bos mo­ky­to­ja, vė­liau ke­le­tą me­tų gy­ve­no ir dir­bo Lon­do­ne. Grį­žu­si į Lie­tu­vą įsi­kū­rė Vil­niu­je.

Mo­te­ris sa­ko, kad jei­gu ne Lon­do­nas, tur­būt nie­ka­da ne­bū­tų at­krei­pu­si dė­me­sio į li­ną ir jį pa­mi­lu­si.

"Anks­čiau ne­pas­te­bė­da­vau, kad tai ypa­tin­gas au­di­nys. Gy­ven­da­ma Lon­do­ne at­krei­piau dė­me­sį, kad žmo­nės la­bai ver­ti­na li­ną, ypač in­ter­je­re. Li­nas pa­pras­tas, bet tuo pa­čiu ir įdo­mus, jis ga­li bū­ti įvai­riau­sio sto­rio, įvai­rios fak­tū­ros, jį mie­la lies­ti", – pa­sa­ko­ja Ind­rė.

Atk­rei­pu­si dė­me­sį į li­ną, pra­dė­jo pa­ste­bė­ti ir li­ni­nius dra­bu­žius, pa­ti pa­ban­dė sau šį bei tą pa­si­siū­ti.

"Pir­miau­siai la­bai pa­ti­ko su juo dirb­ti, jis ne­sli­dus, nė­ra įno­rin­gas. Ne­šio­ti li­ni­nius dra­bu­žius ir­gi la­bai pa­ti­ko. Li­nas jau­kus, va­sa­rą su juo ne­karš­ta, vė­siu oru – ne­šal­ta. Dar pa­ste­bė­jau, kad la­bai gra­žus su­glam­žy­tas li­nas. Ne­rei­kia jo prie­var­tau­ti, ban­dy­ti iš­tie­sin­ti, iš­ly­gin­ti, ne­rei­kia bi­jo­ti jo raukš­lių. Man pa­tin­ka, kad ap­si­vil­kus li­ni­nį dra­bu­žį jis su­si­for­muo­ja, su­kren­ta klos­tė­mis", – sa­ko Ind­rė.

Pa­sak šiau­lie­tės, to­kie li­ni­niai dra­bu­žiai pra­ktiš­ki ir ke­liau­jant. Juos ga­li­ma su­suk­ti ir ne­si­bai­mi­nant su­grūs­ti į la­ga­mi­ną, o išė­mus te­rei­kia pa­pur­ty­ti ir pa­ka­bin­ti ant pa­ka­bos.

"Man jau ku­ris lai­kas nė­ra taip, kad ne­tu­rė­čiau kuo ap­si­reng­ti, nes vis­ką, ką su­gal­vo­ju, ga­liu pa­si­siū­ti. Va­žia­vo­me į ves­tu­ves Ro­mo­je. Pa­gal­vo­jau, kad ten bus la­bai karš­ta ir pa­si­siu­vau il­gą li­ni­nę su­kne­lę, nu­si­da­žiau tam­siai vio­le­ti­ne spal­va. La­bai ge­rai jau­čiau­si su ja", – šyp­so­si Ind­rė.

Ar sa­vo­je spin­to­je dar li­ko ne li­ni­nių, ne pa­čios siū­tų dra­bu­žių? Ind­rė sa­ko, kad "par­duo­tu­vi­nių" dra­bu­žių jos spin­to­je iš­ties ma­žė­ja.

Aš už tai, kad ras­tum sau pa­tin­kan­tį daik­tą ir jį ga­lė­tum ne­šio­ti daž­nai ir il­gai, kad jis ne­sup­lyš­tų ir ne­bū­tų grei­tai išei­nan­tis iš ma­dos.

Na­tū­ra­lūs da­žai iš bū­ti­ny­bės

Pra­dė­ju­si dau­giau siū­ti iš li­no Ind­rė pa­ste­bė­jo, kad jos pirš­tai ta­po jaut­rūs, at­si­ra­do aler­gi­ja, ir su­pra­to, kad tai nuo da­žų, ku­riais nu­da­žy­tas au­di­nys. Iš pra­džių pa­si­da­rė liūd­na, kad ne­be­ga­lės siū­ti spal­vo­to li­no, o ta­da pra­dė­jo do­mė­tis, gal­būt ga­li­ma au­di­nį nu­da­žy­ti na­tū­ra­liais da­žais.

"Pra­dė­jau ieš­ko­ti in­for­ma­ci­jos, nuė­jau į teks­ti­li­nin­kų pa­mo­ką ir nuo to vis­kas pra­si­dė­jo. Pra­dė­jau pa­ti eks­pe­ri­men­tuo­ti, nes kiek­vie­nas su­ran­da sa­vo bū­dą, sa­vo da­žy­mo sti­lių. Nė­ra kaž­ko­kių tai­syk­lių, yra pa­grin­di­niai prin­ci­pai, ži­nai, kaip tai vei­kia, ir eks­pe­ri­men­tuo­ji su au­ga­lais", – pa­sa­ko­ja Ind­rė.

Mo­te­ris sa­ko, kad vie­na iš ma­lo­niau­sių veik­lų – vaikš­čio­ti po pie­vas, miš­kus, ieš­ko­ti au­ga­lų ir juos rink­ti.

"Lie­tu­vo­je au­ga apie 60 au­ga­lų, ku­rie rim­tai da­žo. Aš da­žau iš tų, ku­rie yra ap­link ma­ne, dar la­bai pa­mė­gau avo­ka­dų kau­liu­kus, iš ku­rių išei­na ro­ži­nė spal­va. Vais­ti­nis au­ga­las vin­gio­rykš­tė nu­da­žo la­bai gra­žia gel­to­na spal­va ir dar­gi dra­bu­žis ska­niai kve­pia. Grai­ki­nio rie­šu­to la­pai nu­da­žo ža­lia, cha­ki, ru­da spal­va, o šak­nys – ply­ti­ne ru­da. Net nuo to pa­čio me­džio skir­tin­gu me­tų lai­ku nu­skin­ti la­pai da­žys skir­tin­gu at­spal­viu. Ma­no kaip ta­lis­ma­nas yra gi­lė. Iš gi­lių išei­na nuo­sta­bi pil­kai, mels­vai, vio­le­ti­nė spal­va, ku­ri pa­tin­ka dau­ge­liui lie­tu­vių. Man pa­čiai tai ir­gi mėgs­ta­miau­sia spal­va", – pa­sa­ko­ja mo­te­ris.

Au­ga­li­nių da­žų ruo­ši­mą ir da­žy­mą Ind­rė pri­ly­gi­na al­che­mi­jai. Nie­ka­da ne­ži­nai, ko­kį re­zul­ta­tą gau­si, ga­li tik daug­maž nu­spė­ti. Kar­tais pa­čiai at­ro­do, kad ne­pa­vy­ko, o ki­tam kaip tik at­ro­do gra­žu. Da­žy­da­ma li­ni­nius dra­bu­žius Ind­rė nau­do­ja ir ba­ti­kos bū­dą.

"Žmo­nės la­bai daž­nai klau­sia, ar tos spal­vos ne­nu­sis­kalbs, ar neišb­luks. Tai, kas na­tū­ra­lu, gam­tiš­ka, su lai­ku kaž­kiek blun­ka. Aiš­ku, rei­kia skalb­ti vė­sia­me van­de­ny­je, ne­džio­vin­ti sau­lės spin­du­liuo­se, ta­čiau spal­va tik­rai nie­ka­da neiš­sip­laus ir neišb­luks iki šva­raus au­di­nio. Dau­ge­lis ir ne­ma­to pro­ble­mos, kad dra­bu­žis, ku­rį my­li, ne­šio­ja, po tru­pu­tį kei­čia­si", – sa­ko Ind­rė.

Lė­to­ji ma­da

"Man pa­tin­ka, kad ši ma­no kū­ry­ba yra lė­ta, nes pro­ce­sas yra il­gas. Ren­ki au­ga­lus, per­ki me­džia­gą (Ind­rė daž­niau­siai per­ka bal­ta­ru­siš­ką ir lie­tu­viš­ką li­ną), ker­pi, siu­vi, skal­bi, ta­da da­žai, vėl skal­bi. Nu­da­žius dra­bu­žį rei­kė­tų mė­ne­sį jo ne­skalb­ti, leis­ti spal­vai ge­rai įsi­ger­ti, bet aš tiek neiš­lau­kiu", – sa­ko Ind­rė.

Iš li­no pa­siū­tą dra­bu­žį ga­li­ma la­bai il­gai ne­šio­ti, jis ne­dy­la, taip pri­si­de­da­ma ir prie ma­žes­nio var­to­ji­mo.

"Aš už tai, kad ras­tum sau pa­tin­kan­tį daik­tą ir jį ga­lė­tum ne­šio­ti daž­nai ir il­gai, kad jis ne­sup­lyš­tų ir ne­bū­tų grei­tai išei­nan­tis iš ma­dos", – sa­ko Ind­rė.

Šiau­lie­tės ku­ria­mi dra­bu­žiai lais­vi, ne­var­žan­tys ju­de­sių, pri­slo­pin­tų spal­vų, tar­si lei­džian­tys su­si­lie­ti su gam­ta.

"Ma­ne įkve­pia ja­po­nai, Va­bi Sa­bi (Ja­po­ni­jos es­te­ti­kos fi­lo­so­fi­ja) – kuk­lus pa­pras­tu­mas, to­bu­las ne­to­bu­lu­mas. Jei­gu daik­tas yra mie­las, "įne­šio­tas", ir te­gul bū­na, ne­rei­kia jo keis­ti", – sa­ko mo­te­ris.

Ind­rė kar­tu su vy­ru Vy­tau­tu kar­tais pa­svars­to, kaip bū­tų šau­nu, jei­gu vis­ką, ko rei­kia, ga­li­ma bū­tų įsi­gy­ti iš žmo­nių, ku­rie sa­vo ran­ko­mis užau­gi­no ar pa­ga­mi­no ir į tai įdė­jo sa­vo tei­gia­mą ener­gi­ją. Gal­būt ta­da žmo­nės įsi­gy­tų tik tai, ko tik­rai rei­kia, o įsi­gi­ję la­biau ver­tin­tų.

Gy­vas ry­šys su pir­kė­ju

Siu­vant, da­žant ir ne­šio­jant li­ni­nius dra­bu­žius, Ind­rei ki­lo min­tis pa­ro­dy­ti sa­vo kū­ry­bą ir ki­tiems. Šių me­tų sau­sį pa­ste­bė­ju­si skel­bi­mą, kad ga­li­ma re­gist­ruo­tis į Ka­ziu­ko mu­gę, Ind­rė ry­žo­si.

"Už­si­re­gist­ra­vau ir tai bu­vo taš­kas, iki ku­rio tu­riu pa­si­ruoš­ti. Tu­rė­jau po­rą mė­ne­sių, su­si­kau­piau, pa­si­ruo­šiau ir pa­si­ro­džiau. Po mu­gės su­lau­kiau daug ko­men­ta­rų, komp­li­men­tų ir ma­ne tai dar la­biau "už­ve­dė". La­bai daug kū­rė­jų pra­de­da nuo Ka­ziu­ko. Aš pa­ti vi­sa­da la­bai mėg­da­vau ten nuei­ti, pa­si­žiū­rė­ti, ką žmo­nės nau­jo su­kū­rė", – pa­sa­ko­ja mo­te­ris.

Šis pa­va­sa­ris ir va­sa­ra Ind­rei bu­vo ga­na in­ten­sy­vūs, su­da­ly­vau­ta ne vie­no­je mu­gė­je.

"Man la­bai pa­tin­ka mu­gės, at­ga­li­nis ry­šys, ma­ty­ti, kaip ma­tuo­ja­si ta­vo dra­bu­žį, kaip džiau­gia­si, per­ka, iš­girs­ti, kas pa­tin­ka, kas ne­pa­tin­ka. Bu­vo mo­men­tas, kai vi­soms rei­kė­jo il­gų su­kne­lių. Tu­ni­kos la­bai pa­tin­ka, nes tai – uni­ver­sa­lus da­ly­kas, ku­rį ga­li ir žie­mą, ir va­sa­rą ne­šio­ti. Vi­soms rei­kia ki­še­nių. Bū­na, kad ir vy­ra priei­na, klau­si­nė­ja. No­rė­čiau ir jiems kur­ti. Ma­nau, kad kaž­ka­da siū­siu ir vy­rams, ir vai­kams", – pa­sa­ko­ja šiau­lie­tė.

Mo­ters kur­ti dra­bu­žiai la­biau­siai pa­tin­ka 40–50 me­tų mo­te­rims. Li­ni­nius dra­bu­žius mie­lai per­ka skan­di­na­vai. Kar­tą vi­sa gru­pė is­lan­džių iš­si­ma­ta­vo su­kne­les, aik­čio­jo, gro­žė­jo­si, bet pa­skui su­si­vo­kė, kad ne­tu­rės kur to­kių dra­bu­žių ne­šio­ti – ne tas kli­ma­tas.

"In­gi­lė"

Pra­de­dant da­ly­vau­ti mu­gė­se, rei­kė­jo ir kaž­ko­kio pre­ki­nio ženk­lo. Su­kur­ti jį pa­dė­jo Ind­rės drau­gė dai­li­nin­kė, di­zai­ne­rė In­ga Mra­zaus­kai­tė.

"Ji sa­vo pa­veiks­luo­se nau­do­ja daug bal­tiš­kos sim­bo­li­kos. In­ga su­kū­rė ke­lis va­rian­tus ir aš iš­si­rin­kau. No­rė­jau, kad bū­tų kaž­kas su ma­no ta­lis­ma­nu gi­le. Var­das "In­gi­lė" gi­mė spon­ta­niš­kai. Kar­tu su Vy­tau­tu nuo­sta­bia­me ąžuo­ly­ne ša­lia Vil­niaus rin­ko­me gi­les ir jis sa­ko: "In­gi­lė." Toks var­das dar ne­bu­vo užim­tas, taip ir li­ko", – pa­sa­ko­ja Ind­rė.

Įk­vėp­ta Ind­rės kur­tų li­ni­nių dra­bu­žių, vi­są ko­lek­ci­ją pa­puo­ša­lų iš jū­ros nu­glu­din­tų ak­me­nė­lių, žal­va­ri­nių paukš­te­lių, gin­ta­ro, me­džio, li­no ir ki­tų na­tū­ra­lių me­džia­gų su­kū­rė vy­ro se­suo Eg­lė. Mo­te­rys kar­tu va­ži­nė­ja į mu­ges.

"Įsi­va­žia­vau ir ne­ga­liu su­sto­ti. Daug min­čių, idė­jų, ką no­rė­čiau pa­siū­ti, nu­da­žy­ti, tik trūks­ta lai­ko. Lau­kiu ru­dens, žie­mos, ka­da ne­bus mu­gių ir ga­lė­siu ne­sku­bė­da­ma kur­ti", – sva­jin­gai sa­ko Ind­rė.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.

Susijusios naujienos