Tradicinė paroda sugrįžo iš virtualaus pasaulio

Loretos RIPSKYTĖS nuotr.
Nėrėjų, vėlėjų iš vilnos (iš kairės) Raimondos Lašaitės, Birutės Dargytės–Kybartienės, Dalios Petraitienės darbai.
Joniškio istorijos ir kultūros muziejuje veikia tradicinė šių metų krašto tautodailininkų ir meno mėgėjų kūrybos paroda, kuri pernai žiūrovus pasiekė tik virtualiai. Joje galima išvysti ir ištikimų, seniai pažįstamų kūrėjų darbų, – kai kurie jų prisistato su naujos krypties, anksčiau nematytais savo rankų dirbiniais, – bet yra ir kelios naujos pavardės. Pasak muziejininkės Vitos Vitkauskienės, džiugu, kad žmonės kuria, suteikia galimybę kitiems pasigrožėti savo gebėjimų rezultatu, ir šiek tiek gaila, nes ji pažįsta daugiau kuriančiųjų, kurių darbais būtų galima žavėtis, bet jie kuklinasi, nėra linkę viešai kūrybos pristatyti.

 

Tradicinė paroda, kuriai apie pusšimtis autorių pristatė daugiau kaip 180 darbų, jau ne pirmą sykį nebeišsitenka Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus salytėje, kur paprastai ji eksponuojama.

Dalis paveikslų „išėjo“ į koridorių. Apskritai, šiemet daug tapytojų, dalis jų – besimokantys suaugusieji Joniškio Algimanto Raudonikio meno mokyklos suburtoje grupėje, kuriai vadovauja mokytoja Vlada Ancevičienė.

Anksčiau dauguma šių žmonių darbus buvo eksponavę savo grupės, bet ne rajono tautodailininkų ir meno mėgėjų parodoje. Tad, pasak muziejininkės Vitos Vitkauskienės, čia pirmą kartą paveikslus pristato Sonata Vasiliauskienė, patraukianti dėmesį ryškiaspalvių aguonų, alyvų natiurmortais, Gražina Surgautienė, nukelianti į namelio šiaudų stogu kiemą su vištų pulkeliu, Aelita Brazauskienė, viliojanti bijūnų žiedais, gamta, žirgo jaukumu, Laurynas Čebanauskas, grąžinantis į urbanistinę miesto aplinką raudonuojančiu dangumi. Siuvinėtais paveikslais pirmą kartą Joniškio rajono tautodailininkų ir meno mėgėjų parodoje džiugina Kristina Bylinskienė.

Netikėta senove dvelkiančio kaimo tapybos kalba prabyla Danutė Grunskienė, kurią žinome kaip keramikos atstovę, – jos lipdytų dailių dekoratyvinių lėkščių, kvapų laikiklių ir kitų malonių daiktų taip pat rasime. O paveiksluose autorė nukeliauja į tarpukario ar net prieškario Lietuvą, į trobas, kur stovėdavo gelda, sviestamušė, kur kabojo medinės rankšluostinės, pravėrus spintą išvysdavai kiekvieną lentyną puošiančius siuvinėtus trikampėlius. O kur dar senovinė lova, verpimo ratelis, šventųjų atvaizdai, čia iš tiesų tampantys paveikslais paveiksluose.

Akį traukia Valijos Šurnaitės įstabios sodų detalės, tekstilininkių Juzefos Lideikienės, Vidos Kipšienės ir Daivos Galkuvienės, Raimondos Lašaitės, Birutės Dargytės–Kybartienės, Dalios Petraitienės, Loretos Domkienės, Felicijos Bogvilienės, Zelmos Redos Pečkuvienės ir kitų mezginiai, nėriniai, velti dirbiniai. Ir čia pat akys raibsta nuo Vitoldo Krajino pintų juostų, drožėjų Ryčio Čagaus, Daliaus Udrakio ir kitų, pynėjo Rimanto Arlausko darbų. O kur dar keramikė Rasa Kralikauskienė, nepakartojamos Kęstučio Cibulio rankinės, portfeliai, diržas iš raugintos galvijų odos, siūti rankomis, raižyti, antspauduoti, kniedyti, tonuoti, puošti sendintu žalvariu, raganų kūrėja Saliomė Guliačienko ir kt.

Taip pat prie suaugusiųjų prisijungia Kriukų bei Joniškio „Saulės“ pagrindinių mokyklų mokinia, vadovaujami pedagogų Daivos Butkienės ir Sauliaus Kaminsko.