Spektaklį sukūrė iš aktorių prisiminimų

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Spek­tak­lio kū­rė­jai (iš kai­rės) Ai­das Ma­tu­tis, Jo­nas Ter­te­lis, Mo­ni­ka Geš­tau­tai­tė-Či­žaus­kie­nė, Gin­ta­rė Ra­moš­kai­tė ir Jo­sif Ba­liu­ke­vič be­veik du mė­ne­sius "kaps­tė­si" sa­vo pri­si­mi­ni­muo­se, ana­li­za­vo juos ir dė­lio­jo.
Lapk­ri­čio 3 die­ną, sek­ma­die­nį, Vals­ty­bi­nis Šiau­lių dra­mos teat­ras kvie­čia į prem­je­rą "Me­mo­fu­tu­ra", su­ba­lan­suo­tą jau­ni­mui. Spek­tak­lio re­ži­sie­rius, dra­ma­tur­gas ir sce­nog­ra­fas Jo­nas Ter­te­lis klau­sia: "Kaip po 20-ies me­tų pri­si­min­si­me šian­die­ną? Ko­kiais kri­te­ri­jais re­mian­tis pri­si­me­na­me praei­tį?" Spek­tak­lis-spe­ku­lia­ci­ja gi­mė iš au­ten­tiš­kų ak­to­rių iš­gy­ve­ni­mų, nuo­jau­tų ir pa­tir­čių.

Spek­tak­lis-spe­ku­lia­ci­ja

Spek­tak­ly­je vai­di­na Mo­ni­ka Geš­tau­tai­tė-Či­žaus­kie­nė, Gin­ta­rė Ra­moš­kai­tė, Jo­sif Ba­liu­ke­vič ir Ai­das Ma­tu­tis.

Teat­ro li­te­ra­tū­ri­nės da­lies ve­dė­ja No­me­da Šat­kaus­kie­nė sa­ko, kad šis spek­tak­lis Šiau­lių žiū­ro­vui dar "ne­ra­gau­tas" ir "eg­zo­tiš­kas" kū­ry­bos pro­ce­su.

"Vie­nas įdo­miau­sių da­ly­kų, ku­ris iš­ski­ria šį spek­tak­lį iš ki­tų, yra tai, kad vi­sus teks­tus ins­pi­ra­vo ak­to­rių pri­si­mi­ni­mai, jų iš­sa­ky­tos min­tys, ku­rias re­ži­sie­rius šiek tiek mo­di­fi­ka­vo, jun­gė, bet vi­si teks­tai yra au­ten­tiš­ki – ak­to­rių pa­tir­ti iš­gy­ve­ni­mai", – ant­ra­die­nį su­reng­to­je spau­dos kon­fe­ren­ci­jo­je sa­kė N. Šat­kaus­kie­nė.

Spek­tak­lio kū­ry­bi­nis pro­ce­sas tru­ko nuo rugp­jū­čio iki spa­lio pa­bai­gos, tie­sa, su per­trau­ka, nes tie pa­tys ak­to­riai re­pe­ta­vo ki­tai prem­je­rai – "Va­sar­vi­džio nak­ties sap­nas", pir­mą kar­tą ro­dy­tai rug­sė­jo 21 die­ną. Maž­daug du treč­da­liai lai­ko bu­vo skir­ti me­džia­gai rink­ti ir ana­li­zuo­ti.

Ko­dėl tai spek­tak­lis-spe­ku­lia­ci­ja? J. Ter­te­lis sa­ko, kad jau pa­ts pa­va­di­ni­mas "Me­mo­fu­tu­ra" ("me­mo" – pri­si­min­ti, "fu­tu­ra" – atei­tis) "iš­duo­da", kad šis spek­tak­lis yra spe­ku­lia­ci­ja, nes neį­ma­no­ma pri­si­min­ti atei­ties, ga­li­ma tik pa­ban­dy­ti nu­spė­ti.

"Ban­dy­da­mi ana­li­zuo­ti sa­vo pa­čių pri­si­mi­ni­mus, svars­ty­da­mi, ką mes pri­si­min­si­me 2030 me­tais apie šian­die­ną, pa­ban­dė­me at­rink­ti, ku­rie pri­si­mi­ni­mai iš­lie­ka kaip svar­biau­si. Pap­ras­tai iš­lie­ka ne tech­no­lo­gi­niai da­ly­kai, o la­bai as­me­ni­niai. Pri­si­mi­ni­mus ban­džiau su­jung­ti į vie­ną aso­cia­ci­jų kū­ri­nį", – sa­ko re­ži­sie­rius.

Spek­tak­ly­je ryš­ki vie­no per­so­na­žo li­ni­ja. Įvy­kiai pra­si­de­da 2027 me­tų bir­že­lio 18 die­nos va­ka­rą ir bai­gia­si 2040 me­tais vi­sai ki­to­je ša­ly­je.

Tuo ir ža­vus šis spek­tak­lis, kad žiū­ro­vas ja­me gal­būt at­pa­žins sa­vo bai­mes ir komp­lek­sus.

"Kiek­vie­na­me gy­ve­ni­mo eta­pe mū­sų spren­di­mai nu­lem­ti to, kaip mes rea­guo­ja­me į si­tua­ci­ją, o mū­sų reak­ci­ja yra nu­lem­ta to, ką mes iš­gy­ve­no­me prieš tai, ką mes pri­si­me­na­me. To­dėl mes spe­ku­liuo­ja­me sa­vo pri­si­mi­ni­mais", – įsi­ti­ki­nęs re­ži­sie­rius.

J. Ter­te­lis sa­ko ne­no­rė­jęs, kad ak­to­riai vai­din­tų sa­ve, sie­kęs, kad jie šiek tiek at­si­trauk­tų nuo sa­vo pa­pa­sa­ko­tų pri­si­mi­ni­mų, iš­gy­ve­ni­mų ir pa­si­žiū­rė­tų į juos iš ša­lies, ne taip as­me­niš­kai.

Pa­vyz­džiui, A. Ma­tu­čio ku­ria­mas per­so­na­žas švep­luo­ja, bet tai, pa­sak ak­to­riaus, tik for­ma, o ne to­dėl, kad pa­ts kaž­ka­da švep­la­vo. Ak­to­riai sa­ko, kad ar­ti­mie­ji, žiū­rė­da­mi šį spek­tak­lį, gal ir neat­pa­žins jų pa­pa­sa­ko­tų bai­mių, komp­lek­sų.

"Tuo ir ža­vus šis spek­tak­lis, kad žiū­ro­vas ja­me gal­būt at­pa­žins sa­vo bai­mes ir komp­lek­sus", – sa­ko ak­to­rė Mo­ni­ka Geš­tau­tai­tės-Či­žaus­kie­nės. Pa­sak ak­to­rės, spek­tak­ly­je nag­ri­nė­ja­ma ir vie­ni­šu­mo pro­ble­ma, nes tech­no­lo­gi­jos mus nu­to­li­no vie­nus nuo ki­tų ir atei­ty­je gal­būt dar la­biau nu­to­lins.

"Čia yra daug spe­ku­lia­ci­jų, kaip bū­tų, jei­gu bū­tų", – sa­ko re­ži­sie­rius.

Do­ku­men­ti­nio žan­ro kū­rė­jas

J. Ter­te­lis ži­no­mas kaip do­ku­men­ti­nio spek­tak­lio kū­rė­jas. Šį­kart spek­tak­ly­je as­me­ni­nė ak­to­rių pa­tir­tis per­pi­na­ma su fik­ci­ja.

"Su kiek­vie­nu pro­jek­tu aš vys­tau do­ku­men­ti­ką ir ban­dau ei­ti šiek tiek to­liau, kai tam­pa ne­be­ryš­ki ri­ba tarp do­ku­men­ti­kos ir fik­ci­jos. Ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, kad čia vi­siš­ka fik­ci­ja, bet ne­ga­liu pa­sa­ky­ti ir, kad čia vi­siš­ka do­ku­men­ti­ka", – sa­ko re­ži­sie­rius.

Mu­zi­ką spek­tak­liui kū­rė Mar­ty­nas Bia­lob­žes­kis. Pa­sak J. Ter­te­lio, ku­riant mu­zi­ką taip pat eks­pe­ri­men­tuo­ta svars­tant, ko­kia ji bus po 20-ies me­tų, ar dar eg­zis­tuos ana­lo­gi­nė mu­zi­ka, ar bus tik skait­me­ni­nė, elekt­ro­ni­nė.

Kos­tiu­mų dai­li­nin­kė In­ga Skrip­ka sa­ko ne­kė­lu­si sau tiks­lo su­kur­ti to­kius dra­bu­žius, ko­kiais gal­būt reng­sis atei­ties kar­tos. Kos­tiu­mus de­ri­nu­si prie sce­nog­ra­fi­jos ir kū­ru­si juos taip, kad spek­tak­lio me­tu bū­tų ga­li­ma trans­for­muo­ti.

Spek­tak­lio sce­nog­ra­fi­ją kū­rė pa­ts J. Ter­te­lis. Spek­tak­ly­je nau­do­ja­mi "se­no­vi­niai" daik­tai (fil­ma­vi­mo ka­me­ra, ka­vos apa­ra­tas), ku­rie sie­ja­si su ak­to­rių pri­si­mi­ni­mais.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.

Susijusios naujienos