Nykstančios lietuvių Kūčių ir Kalėdų tradicijos

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.
Ankš­čiau per Kū­čias ne­bū­ti­nai tu­rė­jo bū­ti dvy­li­ka pa­tie­ka­lų – jų ga­lė­jo bū­ti ir dau­giau.
"Se­no­vė­je žmo­nės gy­ve­no pa­gal gam­tos cik­lą, t. y. va­sa­rą įtemp­tai dirb­da­vo, o žie­mą, kai mie­go­da­vo gam­ta, dau­giau il­sė­da­vo­si ir švęs­da­vo. Šiais lai­kais ne­tu­ri­me ra­my­bės, vis le­kia­me, nes ne­sa­me taip pri­klau­so­mi nuo gam­tos, ne­be­si­lai­ko­me ad­ven­to, per dar­bus ne­spė­ja­me ra­miai pa­si­ruoš­ti šven­tėms, to­dėl jos ir at­sku­ba ne­ti­kė­tai", – sa­ko Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to (VDU) Kul­tū­rų stu­di­jų ka­ted­ros ve­dė­ja doc. dr. L. Ang­lic­kie­nė.
Apie tai, kaip se­no­vė­je lie­tu­viai ruoš­da­vo­si ir kaip su­tik­da­vo Kū­čias ir Ka­lė­das, pa­sa­ko­ja VDU Kul­tū­rų stu­di­jų ka­ted­ros moks­li­nin­kai: doc. dr. Lai­mu­tė Ang­lic­kie­nė bei doc. dr. Arū­nas Vai­ce­kaus­kas.
Jo­no Pet­ro­nio nuo­tr.
Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to doc. dr. Lai­mu­tė Ang­lic­kie­nė pa­sa­ko­ja, kad per Kū­čias bū­ti­nai rei­kia su­si­rink­ti ne tik vi­sai šei­mai, bet ir pa­kvies­ti va­ka­rie­nei vie­ni­šą kai­my­ną, gi­mi­nai­tį ar drau­gą, jei­gu ži­no­me, kad jis Kū­čias su­tiks vie­nas.

Di­de­lis dė­me­sys pa­si­ruoš­ti ir šven­čių lauk­ti

Et­no­lo­gės tei­gi­mu, gra­žiau­sias me­tų šven­tes – Kū­čias ir Ka­lė­das – ly­di nuo se­no gy­vuo­jan­čios tra­di­ci­jos, ku­rio­se per­si­pi­na ikik­rikš­čio­niš­ki ir krikš­čio­niš­ki pa­pro­čiai.

"Kū­čios – iš­skir­ti­nė šven­tė, ku­rią šven­čia ne­daug tau­tų, ta­čiau lie­tu­viams ji tam­pa vis la­biau ko­mer­ci­nė ar var­gi­nan­ti, nes nuo gruo­džio pra­džios ne tik per­si­so­ti­na­ma val­giais, ka­lė­di­niais pa­puo­ši­mais, bet trūks­ta ir vi­di­nio su­si­kau­pi­mo", – kons­ta­tuo­ja do­cen­tė.

"Se­no­vė­je žmo­gus ne­ga­lė­da­vo įženg­ti į sak­ra­lio­jo pa­sau­lio erd­vę tin­ka­mai ne­pa­si­ren­gęs. To­dėl kiek­vie­nai reikš­min­gai me­tų šven­tei bū­da­vo kruopš­čiai ruo­šia­ma­si – tam ne­pa­kak­da­vo vien su­si­kau­pi­mu pa­ženk­lin­to ad­ven­to. Prieš šven­tes bu­vo iš pa­grin­dų tvar­ko­mi na­mai, tik ta­da puo­šia­ma eg­lu­tė, šva­ri­na­mas kū­nas (pir­ties ri­tua­las) bei sie­la – lai­ko­ma­si rim­ties, su­si­kau­pi­mo ir pa­snin­ko", – ko­men­tuo­ja L. Ang­lic­kie­nė ir pri­du­ria, kad šian­dien eg­lu­tė – neat­sie­ja­mas Ka­lė­dų at­ri­bu­tas, ta­čiau tra­di­ci­ja ją puoš­ti ne to­kia ir se­na.

Eg­lu­tė Ka­lė­dų šven­tei pa­si­rink­ta dėl to, kad tai vis­ža­lis me­dis, sim­bo­li­zuo­jan­tis gy­vy­bę. Ra­šy­ti­niuo­se šal­ti­niuo­se eg­lu­tės puo­ši­mas mi­ni­mas dar XVI am­žiu­je Vo­kie­ti­jo­je, vė­liau pa­pro­tys pa­pli­to ir ki­tuo­se kraš­tuo­se. XIX am­žiu­je jos sta­ty­tos dau­ge­ly­je Eu­ro­pos mies­tų – aikš­tė­se, baž­ny­čio­se, mo­kyk­lo­se, o po na­muo­se pa­puoš­to­mis eg­lu­tė­mis im­ta dė­ti ir do­va­nas. Iki tol Ka­lė­dų Se­nis ne­šda­vo ne do­va­nas, o pa­lin­kė­ji­mus – svei­ka­tos, skal­sos ir tai­kos na­mams.

"Lie­tu­vo­je XX am­žiaus pra­džio­je eg­lu­tes pra­dė­jo puoš­ti mo­kyk­los, iš kur šis pa­pro­tys per­si­kė­lė ir į na­mus. Pra­džio­je eg­lu­tės puoš­tos obuo­liais, kaip gy­vy­bin­gu­mo, vai­sin­gu­mo sim­bo­liu, sau­sai­niais, sal­dai­niais, po­pie­ri­niais ar šiau­di­niais dir­bi­niais, vė­liau at­si­ra­do ir stik­li­niai žais­liu­kai. Be­je, puo­šia­ma gy­va eg­lu­tė bu­vo bū­tent Kū­čių die­ną, ne taip anks­ti kaip da­bar", – aiš­ki­na L. Ang­lic­kie­nė.

Įvyks­ta vi­siš­kas ap­si­va­ly­mas

VDU Kul­tū­rų stu­di­jų ka­ted­ros dės­ty­to­jas A. Vai­ce­kaus­kas pa­sa­ko­ja, kad mi­ti­nis lai­ko su­vo­ki­mas rei­ka­la­vo, kad šven­tės me­tu ne­bū­tų dir­ba­mi kas­die­niai dar­bai, to­dėl di­džių­jų šven­čių die­no­mis šil­ti vai­šių pa­tie­ka­lai ne­bu­vo ga­mi­na­mi, jie bu­vo pa­tie­kia­mi šal­ti.

"Ant Kū­čių sta­lo bū­ti­nai už­tie­sia­ma nau­ja bal­ta stal­tie­sė, šiuo ri­tua­li­niu veiks­mu pa­brė­žiant pra­džios aki­mir­ką. Ki­tas bū­ti­nas šios šven­tės ri­tua­las – apei­gi­nis prau­si­ma­sis pir­ty­je. Šva­riai nu­si­prau­sę mū­sų pro­tė­viai ap­si­reng­da­vo nau­jus dra­bu­žius, bal­tus marš­ki­nius, pa­keis­da­vo pa­ta­ly­nę ir taip to­liau. Įvyks­ta vi­siš­kas ap­si­va­ly­mas", – se­nuo­sius ri­tua­lus var­di­no et­no­lo­gi­jos ty­ri­nė­to­jas.

Dėl šal­ti­nių trū­ku­mo ne­ga­li­ma tiks­liai pa­sa­ky­ti, ka­da lie­tu­viai pra­dė­jo švęs­ti Kū­čias. Ter­mi­nas "kū­čia" ra­šy­ti­niuo­se šal­ti­niuo­se pir­mą kar­tą pa­mi­nė­tas la­bai vė­lai: lat­viš­kuo­se raš­tuo­se jis at­si­ra­do XVI am­žiu­je, lie­tu­viš­kuo­se – tik XIX am­žiu­je.

Ankš­čiau per Kū­čias ne­bū­ti­nai tu­rė­jo bū­ti dvy­li­ka pa­tie­ka­lų – jų ga­lė­jo bū­ti ir dau­giau. Do­cen­tas A. Vai­ce­kaus­kas tei­gia, kad Kū­čių pa­pro­čiai ir ri­tua­lai pir­miau­sia sie­ja­mi su so­čia va­ka­rie­ne, ku­ria sie­kia­ma už­tik­rin­ti gau­są ir skal­są na­mams atei­ty­je. Anot jo, jei šven­tės me­tu ant sta­lo yra daug mais­to, ti­ki­ma, kad jo bus daug vi­są lai­ką. L. Ang­lic­kie­nė pa­pil­do, kad šiuo­lai­ki­nė­je Lie­tu­vo­je per šven­tes ne­trūks­ta ne tik mais­to, bet ir al­ko­ho­lio, nors jis se­no­vė­je per šven­tes bu­vo var­to­ja­mas tik­rai sai­kin­gai, o per pa­čias Kū­čias iš vi­so ne.

Prieš šven­tes bu­vo iš pa­grin­dų tvar­ko­mi na­mai, tik ta­da puo­šia­ma eg­lu­tė, šva­ri­na­mas kū­nas (pir­ties ri­tua­las) bei sie­la – lai­ko­ma­si rim­ties, su­si­kau­pi­mo ir pa­snin­ko.

Kū­čios su­vie­ni­ja gy­vą­jį ir po­mir­ti­nį pa­sau­lį

Et­no­lo­gas A. Vai­ce­kaus­kas pa­sa­ko­ja, kad se­niau švęs­ti su­si­rink­da­vo vi­sa šei­ma, o jei kas ne­ga­lė­da­vo da­ly­vau­ti (pa­vyz­džiui, tar­nau­da­vo ka­riuo­me­nė­je), tam nu­siųs­da­vo da­lį ka­lė­dai­čio, ku­rio pa­si­da­li­ji­mas dva­siš­kai su­vie­ny­da­vo vi­sus šei­mos na­rius.

L. Ang­lic­kie­nė pri­du­ria, kad per Kū­čias bū­ti­nai rei­kia su­si­rink­ti ne tik vi­sai šei­mai, bet ir pa­kvies­ti va­ka­rie­nei vie­ni­šą kai­my­ną, gi­mi­nai­tį ar drau­gą, jei­gu ži­no­me, kad jis Kū­čias su­tiks vie­nas. Vi­siems su­sė­dus prie vie­no sta­lo, pra­de­da­ma vai­šin­ti, o svar­biau­sias ri­tua­li­nis šven­tės pa­tie­ka­las yra kū­čia – kvie­čiai, pa­sal­din­ti me­du­mi. Ty­ri­nė­to­jai su­ta­ria, kad šis pa­tie­ka­las bu­vo skir­tas pro­tė­vių vė­lėms mai­tin­ti. Taip pat bu­vo neap­siei­na­ma be kū­čiu­kų, aguon­pie­nio, ka­lė­dai­čio ir žu­vies pa­tie­ka­lų. Se­no­vė­je per šven­tę ne­bū­da­vo ne tik gy­vū­ni­nės kil­mės rie­ba­lų ir mė­sos, bet ir pie­no pro­duk­tų.

A. Vai­ce­kaus­kas at­krei­pė dė­me­sį, kad ne­ma­žai Kū­čių pa­tie­ka­lų bū­da­vo ne iš dar­žo, o iš miš­ko – gry­bai, lau­ki­nės uo­gos ir ki­ta.

"Mi­to­lo­giš­kai kal­bant, tai yra ne­že­miš­ka, sve­ti­ma erd­vė, ku­ri tra­di­ci­nė­je ri­tua­li­nė­je kul­tū­ro­je bu­vo su­vo­kia­ma kaip ano pa­sau­lio erd­vė", – są­sa­ją su pro­tė­viais nu­ro­dė dės­ty­to­jas.

Et­no­lo­gų tei­gi­mu, nors Kū­čios lai­ko­mos krikš­čio­niš­ka šven­te, jų me­tu daug dė­me­sio bu­vo ski­ria­ma bur­tams ir įvai­rioms ma­gi­nėms pra­kti­koms. Bu­vo ti­ki­ma, kad sak­ra­liu me­tu pa­si­ro­dę ženk­lai, at­lik­ti veiks­mai, iš­tar­ti žo­džiai tu­ri ma­giš­ką ga­lią. To­dėl ir per Kū­čias se­niau bu­vo spė­ja­mas bū­si­mas oras, der­lius, gy­vu­lių prieaug­lis, o dau­giau­siai dė­me­sio ski­ria­ma ve­dy­bi­niams bur­tams.

Są­ly­tį su mi­ru­siais ro­do ir ne­ma­žai bū­ri­mų – pa­vyz­džiui, iš­trauk­tas trum­pas šiau­das ar­ba žva­kių švie­so­je pa­ma­ty­tas kars­tą pri­me­nan­tis še­šė­lis pra­na­ša­vo mir­tį, kaip ir per nak­tį pa­lik­tas šaukš­tas, ku­rį ry­te ras­da­vo ap­vers­tą. Dėl pa­na­šių prie­žas­čių siek­ta ir iš­lai­ky­ti po­ri­nį prie Kū­čių sta­lo pri­sė­du­sių žmo­nių skai­čių. Jei vie­no esa­ma "at­lie­ka­mo", jis esą toks tie­sio­gi­ne pra­sme ir ki­tų Ka­lė­dų ne­su­lauks. Et­no­lo­gas paaiš­ki­no, kad žmo­nės ne­ly­gi­nį skai­čių tai­sy­da­vo prie šven­ti­nio sta­lo pa­si­kvies­da­mi var­gin­gą se­ny­vą žmo­gų.

Pa­na­šių ak­cen­tų, anot pa­šne­ko­vo, yra daug, ka­dan­gi Kū­čios yra be­ne at­vi­riau­siai po­mir­ti­nį pa­sau­lį pa­ger­bian­ti lie­tu­viš­ka šven­tė. XIX am­žiu­je Kū­čių me­tu mi­ru­sie­siems dar bu­vo at­vi­rai au­ko­ja­ma – nu­me­tant pa­sta­lėn pir­muo­sius mais­to kąs­nius ar nu­lie­jant da­lį gė­ri­mo. Vė­liau tai bu­vo da­ro­ma vis re­čiau, kol li­ko tik tra­di­ci­ja nak­čiai pa­lik­ti ne­nuk­raus­ty­tą šven­ti­nį sta­lą, kad vė­lės ga­lė­tų pa­si­vai­šin­ti.

"Iki su­siė­ji­mo su krikš­čio­niš­ka le­gen­da apie kū­di­kė­lį Jė­zų ėdžio­se, Kū­čių va­ka­rą ant stal­tie­sės klo­ja­mas šie­nas bu­vo skir­tas mi­ru­sie­siems. Apsk­ri­tai, šiau­dai ri­tua­luo­se vi­suo­met skir­ti mi­ru­sių pro­tė­vių pa­ger­bi­mui: pa­vyz­džiui, ve­žant ve­lio­nį į ka­pi­nes, pa­ke­lėj bu­vo pa­me­ta­ma šie­no, nes bu­vo ti­ki­ma, kad vė­lė pa­vargs ir no­rės ant šie­no pail­sė­ti", – pri­mi­nė A. Vai­ce­kaus­kas.

Jo­no Pet­ro­nio nuo­tr.
Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to doc. dr. Arū­nas Vai­ce­kaus­kas sa­ko, kad ant Kū­čių sta­lo bū­ti­nai už­tie­sia­ma nau­ja bal­ta stal­tie­sė, šiuo ri­tua­li­niu veiks­mu pa­brė­žiant pra­džios aki­mir­ką.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.

Susijusios naujienos