Šventės sujungia tradicijas ir naujoves

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Idė­ja Ka­lė­dų sta­lui.
Šiau­lių Pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­ro (ŠPRC) Pre­ky­bos ir vers­lo sky­rius vir­to prieš­šven­ti­ne ma­nu­fak­tū­ra. Už vie­nų du­rų ke­pa­mai kū­čiu­kai, už ki­tų – ka­lė­dai­čiai, o kur dar ver­da­mas span­guo­lių ki­sie­lius, ruo­šia­mas aguon­pie­nis, de­ko­ruo­ja­mi im­bie­ri­niai sau­sai­niai. Pa­deng­ti ir šven­ti­niai sta­lai – Kū­čių ir Ka­lė­dų.

Re­ko­men­duo­ja ža­lią spal­vą

Pro­fe­si­jos mo­ky­to­ja Ane­ta Sa­lin­kie­nė sa­ko, kad šie­met šven­čių de­ko­re vy­rau­ja na­tū­ra­lios že­miš­kos gam­tos spal­vos: sa­ma­nų, cha­ki, ža­lia.

"Deng­da­mi šven­ti­nius sta­lus, pa­si­rin­ko­me ra­mią, tam­siai ža­lią spal­vą. Ža­lios spal­vos fo­ne la­bai gra­žiai iš­ryš­kė­ja smil­gos, ku­rias trau­kia­me Kū­čių va­ka­rą, rie­šu­tai, span­guo­lės, obuo­liai", – sa­ko A. Sa­lin­kie­nė.

Ant sta­lo sa­vo vie­tą ra­do ir žais­min­gi žiur­kiu­kai, sim­bo­li­zuo­jan­tys atei­nan­čius me­tus.

"Mū­sų idė­ja – kad sta­las bū­tų ir links­mas, ir jau­kus, kad jį ly­dė­tų sėk­mė, kad vi­si bū­tų drau­giš­ki ir links­mi, kad tęs­tų­si tra­di­ci­jos", – sa­ko A. Sa­lin­kie­nė.

Kū­čių sta­las tu­ri nu­si­sto­vė­ju­sias tra­di­ci­jas, bet, jei no­ri­si nau­jo­vių, A. Sa­lin­kie­nė siū­lo va­ri­juo­ti in­dais – jų pa­si­rin­ki­mas da­bar di­džiu­lis. Pa­vyz­džiui, miš­rai­nes ar sil­kę "pa­ta­luo­se" pa­tiek­ti ne du­be­ny­je, o ma­žo­se stik­li­nai­tė­se.

"Svar­biau­sia, kad su­si­kau­pi­mo, ra­my­bės va­ka­rą vi­si su­si­rink­tų prie sta­lo su ge­ra nuo­tai­ka. Kiek­vie­nam sė­dan­čiam prie sta­lo pa­ruo­šė­me ser­ve­tė­les, ku­rias de­ko­ra­vo­me kė­nio ša­ke­le, ja­vų var­pa, an­ge­lė­liu", – sa­ko A. Sa­lin­kie­nė.

Ka­lė­dų sta­lui pa­si­rink­ta sa­ma­nų spal­va. Sta­lo cent­re – puokš­tė iš kė­nio, uo­gų, kan­ko­rė­žių, rie­šu­tų. Įso­din­tas ir žais­min­gas žiur­kė­nas.

Sta­lo ak­cen­tai rau­do­ni – mei­lės, aist­ros spal­vos. Rau­do­na spal­va de­rin­ta su auk­so. Šios spal­vos su­tei­kia ši­lu­mos, jau­ku­mo.

Žva­kių sklei­džia­ma švie­sa, ši­lu­ma tin­ka ir Kū­čių, ir Ka­lė­dų sta­lui.

Žie­dai ser­ve­tė­lėms – su­kur­ti pa­čių. "Mig­lė Plu­kie­nė, bu­vu­si ko­le­gė, iš­mo­kė. Da­bar vy­rau­ja ten­den­ci­ja nie­ko neiš­mes­ti. Vien­kar­ti­nių rankš­luos­čių kar­to­ni­nį "vamz­de­lį" su­kar­py­ti žie­dais, ap­vy­nio­ti ra­fi­ja, pri­kli­juo­ti karš­tas kli­jais, de­ko­ruo­ti. Žie­dus pa­si­da­ry­ki­me pa­tys, neiš­lai­dau­ki­me pirk­da­mi me­ta­li­nius", – pa­ta­ria A. Sa­lin­kie­nė.

Tra­di­ci­niai val­giai

"Kū­čioms – span­guo­lių ki­sie­lius, kū­čiu­kai, aguo­nų pie­nas. Ant sta­lo dė­si­me ir rau­do­nus obuo­lius, džio­vin­tus obuo­liu­kus, obuo­lių sū­rį, im­bie­ri­nius sau­sai­nu­kus, sa­lo­tas iš su­dai­gin­tų grū­dų, rie­šu­tu­kus", – var­di­ja pro­fe­si­jos mo­ky­to­ja Si­gi­ta Šim­kai­tie­nė.

Span­guo­lių ki­sie­lius yra po­pu­lia­riau­sias, nors ga­li bū­ti ir avi­žų.

Span­guo­lių ki­sie­lių S. Šim­kai­tie­nė su mo­ki­nė­mis Gab­rie­le Po­roch ir Ga­bi­ja Mi­ku­ta­vi­čiū­te ga­mi­no iš 120 g cuk­raus, 45 g krak­mo­lo, 126 g span­guo­lių, 900 ml van­dens.

Span­guo­lės per­ren­ka­mos, nu­plau­na­mos, iš­spau­džia­mos sul­tys. Į nuo­vi­rą su­de­da­mas cuk­rus, įpi­la­mas at­skies­tas su van­de­niu krak­mo­las.

Iš­vir­tas ki­sie­lius su­pils­to­mas į ąso­tį ir pa­tie­kia­mas.

Aguo­nų pie­nas ga­mi­na­mas iš 150 g aguo­nų, 2 lit­rų van­dens, ga­li­ma nau­do­ti me­dų ar­ba cuk­rų (100 g) – pa­si­ren­ka­me, ką la­biau mėgs­ta­me.

Aguo­nos už­pli­ko­mos karš­tu van­de­niu, pa­lai­ko­mos apie ke­tu­rias va­lan­das. Tuo­met nu­pi­la­mas van­duo, aguo­nos su­ma­la­mos ar­ba su­tri­na­mos. Į aguo­nas įde­da­mas me­dus, už­pi­la­ma šal­tu vi­rin­tu van­de­niu, vis­kas ge­rai iš­mai­šo­ma. Aguo­nų pie­nas val­go­mas su kū­čiu­kais.

"Sa­vo Kū­čių sta­lo neį­si­vaiz­duo­ju, be abe­jo, be plot­ke­lės, ku­ri ant sta­lo pa­de­da­ma pir­miau­sia – su­tai­ko žmo­nes, skriau­das nu­ne­ša į šo­ną, kad prie Kū­čių sta­lo at­si­sės­tu­me be jo­kių sko­lų, pyk­čių", – sa­ko S. Šim­kai­tie­nė.

 

Kek­siu­kų re­cep­tai

Ant šven­ti­nio sta­lo ga­li de­rė­ti se­nas ir nau­jas me­niu. Pro­fe­si­jos mo­ky­to­ja Re­da Dau­čio­nie­nė siū­lo iš­ban­dy­ti ne tik tra­di­ci­nius pa­tie­ka­lus, bet ir mo­der­nes­nius ska­nės­tus – kek­siu­kus.

Kek­siu­kai su mo­liū­gu

Iš­ke­pa­me mo­liū­go ga­ba­liu­kus or­kai­tė­je ir su­tri­na­me į ty­rę. Kek­siu­kams rei­kės apie 220 g ty­rės.

Du kiau­ši­niai iš­pla­ka­mi su šaukš­tu me­daus, 80 ml alie­jaus, 60 ml ke­fy­ro ar­ba jo­gur­to, ga­li­ma dė­ti grie­ti­nės, jei no­ri­te, svar­bu rūgš­tus pie­no pro­duk­tas. Į pla­ki­nį su­be­ria­me žiups­nį drus­kos, pro­van­so žo­le­lių, pi­pi­rų pa­gal sko­nį. Į šią ma­sę įmai­šo­me mo­liū­gų ty­rę ir su­tar­kuo­tą fer­men­ti­nį sū­rį (80–100 g).

Per­si­jo­ja­me 250 g pil­no grū­do kvie­ti­nių mil­tų su 2 ar­ba­ti­niais šaukš­te­liais ke­pi­mo mil­te­lių. Ma­sę su­mai­šo­me. Kre­čia­me į kek­siu­kų for­me­les ir ke­pa­me 180 laips­nių tem­pe­ra­tū­ro­je apie 15 mi­nu­čių. Prieš ke­pant vir­šų ga­li­ma pa­bars­ty­ti mo­liū­go sėk­lo­mis. Smul­kin­tų mo­liū­go sėk­lų tin­ka dė­ti ir į ma­sę.

Ki­ta kek­siu­kų ver­si­ja – duo­niu­kai

"Vi­sa­da da­rau ma­žy­tes duo­ne­les, bet šį kar­tą teš­lą su skir­tin­gais prie­dais su­dė­jau į kek­siu­kų for­me­les, – sa­ko R. Dau­čio­nie­nė. – Ši re­cep­tū­ra yra ma­no kai­my­nės. Tie­siog pa­kei­čiau prie­dus, pri­dė­jau špi­na­tų mil­te­lių."

Rei­kės 850 g mil­tų – R. Dau­čio­nie­nė nau­do­ja pil­no grū­do kvie­ti­nius, ru­gi­nius, avi­ži­nius, gri­kių. Pro­por­ci­jos – sa­vo nuo­žiū­ra. Ga­li­ma nau­do­ti per pu­sę: da­lis kvie­ti­nių pil­no grū­do, da­lis tra­di­ci­nių kvie­ti­nių mil­tų.

Nu­ro­dy­tam kie­kiui mil­tų rei­kia apie 700 ml ke­fy­ro ar­ba jo­gur­to, 100 ml alie­jaus, 80 g cuk­raus ar­ba me­daus, 9 g drus­kos, 5 g so­dos.

Prie­dus ren­ka­mės pa­gal sko­nį – sau­lėg­rą­žas, mal­tą ka­lend­rą, ka­na­pes, se­za­mo sėk­las, kmy­nus. No­rin­tys sal­des­nių kek­siu­kų ga­li įdė­ti ra­zi­nų, džio­vin­tų sly­vų, ab­ri­ko­sų, vyš­nių, da­tu­lių.

Ne­bi­jan­tys eks­pe­ri­men­tų da­lį mil­tų ga­li pa­keis­ti špi­na­tų mil­te­liais. Bus ža­lia, da­bar ma­din­ga, spal­va.

Vi­si sau­si pro­duk­tai su­mai­šo­mi, pi­la­mas ke­fy­ras, su­mai­šy­tas su so­da, alie­jus. Min­ko­ma teš­la. Pui­ku, jei teš­la pa­lai­ko­ma per nak­tį. Ta­da da­ro­mos "ban­du­kės" ir ke­pa­ma or­kai­tė­je apie 30 mi­nu­čių. Iš­ke­pus už­deng­ti drėg­nu rankš­luos­čiu.

 

Iš­mo­ko kep­ti ka­lė­dai­čius

Pro­fe­si­jos mo­ky­to­jas Min­dau­gas Bart­kus įval­dė uni­ka­lų prie­tai­są – ka­lė­dai­čių ke­pi­mo apa­ra­tą. Jį mo­kyk­lai do­va­no­jo Šv. Jur­gio baž­ny­čios zak­ris­ti­jo­nas.

"Esa­me la­bai dė­kin­gi, ši do­va­na – ste­buk­las, tur­tas", – sa­ko ŠPRC Pre­ky­bos ir vers­lo sky­riaus ve­dė­ja Re­na­ta Ver­šins­kie­nė.

M. Bart­kus ka­lė­dai­čius ke­pa nuo 2013 me­tų, pa­tir­ties sė­mė­si iš vie­nuo­lių Var­niuo­se, Že­mai­čių vys­ku­pys­tės mu­zie­ju­je vy­ku­sio­je edu­ka­ci­jo­je.

"Esu su sta­žu", – šyp­so­si pro­fe­si­jos mo­ky­to­jas.

Iš­kep­ti ka­lė­dai­čius apa­ra­tu, ku­rio karš­tis ne­re­gu­liuo­ja­mas, nė­ra pa­pras­ta: rei­kia pa­ty­ri­mo ir iš­siug­dy­tos nuo­jau­tos.

Prieš kep­da­mas, M. Bart­kus kep­tu­vą iš­te­pa na­tū­ra­liu bi­čių vaš­ku.

Ka­lė­dai­čių teš­lą už­mai­šo iš mil­tų ir van­dens. Ke­pi­mo truk­mė ga­li bū­ti ir 10 se­kun­džių, ir pu­sė mi­nu­tės: pri­klau­so, kiek įkai­tęs apa­ra­tas.

Kiek­vie­nas iš­kep­tas ka­lė­dai­tis api­pjaus­to­mas ašt­riu pei­liu.

So­cia­li­nei ak­ci­jai "Ka­lė­dos kiek­vie­nam", mo­kyk­los bend­ruo­me­nei M. Bart­kus iš­ke­pė apie 300 ka­lė­dai­čių.

Va­kar ka­lė­dai­čiai bu­vo pa­šven­tin­ti ir iš­da­ly­ti Šiau­lių lab­da­ros val­gyk­los, lai­ki­no ap­gy­ven­di­ni­mo na­mų bend­ruo­me­nei.

 

Tik­rie­ji "Kū­čiu­kai"

Vir­tu­vė­je – karš­ta. Ko­ne be at­van­gos čia ke­pa­mi fir­mi­niai mo­kyk­los kū­čiu­kai.

"Kuo jie ypa­tin­gi? Yra be mais­to prie­dų, na­tū­ra­lūs, ma­žu­čiai, ska­nu­čiai", – sa­ko pro­fe­si­jos mo­ky­to­ja Dai­va Vi­du­gi­rie­nė.

Kū­čiu­kams rei­kės 2 ki­log­ra­mų mil­tų, 120 g aguo­nų, 600 g cuk­raus, 800 g šil­to van­dens, 80 g švie­žių mie­lių 120 g alie­jaus, 8 g drus­kos.

Mie­lės iš­mai­šo­mos su tru­pu­čiu cuk­raus. Su­pi­la­ma da­lis pa­šil­dy­to (iki 30 laips­nių) van­dens ir vis­kas ge­rai iš­mai­šo­ma. Įde­da­ma po­ra šaukš­tų mil­tų, pa­mai­šo­ma iki vien­ti­sos ma­sės, pa­vir­šius pa­bars­to­mas mil­tais. Už­deng­ta teš­la iki 30 mi­nu­čių pa­lie­ka­ma šil­to­je pa­tal­po­je.

Į sau­sus pro­duk­tus (per­si­jo­tus mil­tus, aguo­nas) su­de­da­ma pa­ki­lu­si teš­la, su­pi­la­ma li­ku­si da­lis pa­šil­dy­to van­dens ir ja­me iš­tir­pin­tas li­kęs cuk­rus bei drus­ka.

Ga­liau­siai su­pi­la­mas alie­jus. Vis­kas ge­rai iš­mai­šo­ma iki vien­ti­sos ma­sės. Teš­la tu­ri ne­lip­ti prie ran­kų. Už­den­gus ji pa­lie­ka­ma šil­tai pa­kil­ti apie 5–10 mi­nu­čių. Teš­la per­min­ko­ma ir vėl kil­di­na­ma.

Iš pa­ki­lu­sios teš­los for­muo­ja­mi 0,5–0,7 cen­ti­met­ro skers­mens vo­le­liai, su­pjaus­to­mi kvad­ra­tė­liais. De­da­mi, pa­lie­kant tar­pus, į pa­ruo­šas skar­das, pa­kil­di­na­mi ir ke­pa­mi 190 laips­nių tem­pe­ra­tū­ro­je.

 

Im­bie­ri­nė ar­ba­ta

Be­lau­kiant šven­čių, ŠPRC Pre­ky­bos ir vers­lo sky­riaus ko­lek­ty­vas re­ko­men­duo­ja pa­si­gar­džiuo­ti im­bie­ri­ne ar­ba­ta. Ir ska­nu, ir svei­ka.

Į stik­li­nę įdė­ti tar­kuo­to ar­ba mal­to im­bie­ro (maž­daug treč­da­lį stik­li­nės), ar­ba­ti­nį šaukš­te­lį na­tū­ra­laus me­daus, už­pil­ti na­tū­ra­lio­mis apel­si­nų sul­ti­mis. Gė­ri­mą pa­to­gu pa­šil­dy­ti ir pu­tą su­plak­ti ka­vos apa­ra­to ga­rų vamz­de­liu. Ki­tas va­rian­tas – pa­kai­tin­ti puo­de, bet neuž­vi­rin­ti.

Ska­naus!

Komentarai

Pastabėlė    Sek, 2019-12-22 / 17:27
Keista, kad kiekvienas užsimanęs pradeda kepti kalėdaičius, nežlugdykite ilgaamžių religinių tradicijų
Saulius    Ant, 2019-12-24 / 09:09
Išūžė jau ausis per visas radijas beaiškindami visokie specialistai , kaip valgyt kūčias, ką valgyt, kaip švęst kalėdas, kaip tapt dvasingiems ir t.t.Tarytum visi čia iš mėnulio nukritę ar pirmi metai kaip tokias šventes švenčiam.Nebuvo tokios pompos mano vaikystėj ir tėveliai, kiek pamenu, nedarydavo iš kalėdų, taip pat ir kitų religinių švenčių kažkokio super šou, kaip dabar.Nieks nemokino nei kaip puoštis, nei kaip melstis,visi švęsdavo taip , kaip reikėjo, kaip buvo paveldėję iš ankstesnių kartų, darė greičiau instinktyviai, nepatarinėjami ir neraginami. Bijau, jei ir ateity prekybininkai, medijos ir naujų "tradicijų " kūrėjai taip aktyviai formuos moderniąją švenčių kultūrą, tai iš jų teliks tik apgailėtina vaidyba po cirko balaganu.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.