Šventės sujungia tradicijas ir naujoves

Re­ko­men­duo­ja ža­lią spal­vą

Pro­fe­si­jos mo­ky­to­ja Ane­ta Sa­lin­kie­nė sa­ko, kad šie­met šven­čių de­ko­re vy­rau­ja na­tū­ra­lios že­miš­kos gam­tos spal­vos: sa­ma­nų, cha­ki, ža­lia.

"Deng­da­mi šven­ti­nius sta­lus, pa­si­rin­ko­me ra­mią, tam­siai ža­lią spal­vą. Ža­lios spal­vos fo­ne la­bai gra­žiai iš­ryš­kė­ja smil­gos, ku­rias trau­kia­me Kū­čių va­ka­rą, rie­šu­tai, span­guo­lės, obuo­liai", – sa­ko A. Sa­lin­kie­nė.

Ant sta­lo sa­vo vie­tą ra­do ir žais­min­gi žiur­kiu­kai, sim­bo­li­zuo­jan­tys atei­nan­čius me­tus.

"Mū­sų idė­ja – kad sta­las bū­tų ir links­mas, ir jau­kus, kad jį ly­dė­tų sėk­mė, kad vi­si bū­tų drau­giš­ki ir links­mi, kad tęs­tų­si tra­di­ci­jos", – sa­ko A. Sa­lin­kie­nė.

Kū­čių sta­las tu­ri nu­si­sto­vė­ju­sias tra­di­ci­jas, bet, jei no­ri­si nau­jo­vių, A. Sa­lin­kie­nė siū­lo va­ri­juo­ti in­dais – jų pa­si­rin­ki­mas da­bar di­džiu­lis. Pa­vyz­džiui, miš­rai­nes ar sil­kę "pa­ta­luo­se" pa­tiek­ti ne du­be­ny­je, o ma­žo­se stik­li­nai­tė­se.

"Svar­biau­sia, kad su­si­kau­pi­mo, ra­my­bės va­ka­rą vi­si su­si­rink­tų prie sta­lo su ge­ra nuo­tai­ka. Kiek­vie­nam sė­dan­čiam prie sta­lo pa­ruo­šė­me ser­ve­tė­les, ku­rias de­ko­ra­vo­me kė­nio ša­ke­le, ja­vų var­pa, an­ge­lė­liu", – sa­ko A. Sa­lin­kie­nė.

Ka­lė­dų sta­lui pa­si­rink­ta sa­ma­nų spal­va. Sta­lo cent­re – puokš­tė iš kė­nio, uo­gų, kan­ko­rė­žių, rie­šu­tų. Įso­din­tas ir žais­min­gas žiur­kė­nas.

Sta­lo ak­cen­tai rau­do­ni – mei­lės, aist­ros spal­vos. Rau­do­na spal­va de­rin­ta su auk­so. Šios spal­vos su­tei­kia ši­lu­mos, jau­ku­mo.

Žva­kių sklei­džia­ma švie­sa, ši­lu­ma tin­ka ir Kū­čių, ir Ka­lė­dų sta­lui.

Žie­dai ser­ve­tė­lėms – su­kur­ti pa­čių. "Mig­lė Plu­kie­nė, bu­vu­si ko­le­gė, iš­mo­kė. Da­bar vy­rau­ja ten­den­ci­ja nie­ko neiš­mes­ti. Vien­kar­ti­nių rankš­luos­čių kar­to­ni­nį "vamz­de­lį" su­kar­py­ti žie­dais, ap­vy­nio­ti ra­fi­ja, pri­kli­juo­ti karš­tas kli­jais, de­ko­ruo­ti. Žie­dus pa­si­da­ry­ki­me pa­tys, neiš­lai­dau­ki­me pirk­da­mi me­ta­li­nius", – pa­ta­ria A. Sa­lin­kie­nė.

Tra­di­ci­niai val­giai

"Kū­čioms – span­guo­lių ki­sie­lius, kū­čiu­kai, aguo­nų pie­nas. Ant sta­lo dė­si­me ir rau­do­nus obuo­lius, džio­vin­tus obuo­liu­kus, obuo­lių sū­rį, im­bie­ri­nius sau­sai­nu­kus, sa­lo­tas iš su­dai­gin­tų grū­dų, rie­šu­tu­kus", – var­di­ja pro­fe­si­jos mo­ky­to­ja Si­gi­ta Šim­kai­tie­nė.

Span­guo­lių ki­sie­lius yra po­pu­lia­riau­sias, nors ga­li bū­ti ir avi­žų.

Span­guo­lių ki­sie­lių S. Šim­kai­tie­nė su mo­ki­nė­mis Gab­rie­le Po­roch ir Ga­bi­ja Mi­ku­ta­vi­čiū­te ga­mi­no iš 120 g cuk­raus, 45 g krak­mo­lo, 126 g span­guo­lių, 900 ml van­dens.

Span­guo­lės per­ren­ka­mos, nu­plau­na­mos, iš­spau­džia­mos sul­tys. Į nuo­vi­rą su­de­da­mas cuk­rus, įpi­la­mas at­skies­tas su van­de­niu krak­mo­las.

Iš­vir­tas ki­sie­lius su­pils­to­mas į ąso­tį ir pa­tie­kia­mas.

Aguo­nų pie­nas ga­mi­na­mas iš 150 g aguo­nų, 2 lit­rų van­dens, ga­li­ma nau­do­ti me­dų ar­ba cuk­rų (100 g) – pa­si­ren­ka­me, ką la­biau mėgs­ta­me.

Aguo­nos už­pli­ko­mos karš­tu van­de­niu, pa­lai­ko­mos apie ke­tu­rias va­lan­das. Tuo­met nu­pi­la­mas van­duo, aguo­nos su­ma­la­mos ar­ba su­tri­na­mos. Į aguo­nas įde­da­mas me­dus, už­pi­la­ma šal­tu vi­rin­tu van­de­niu, vis­kas ge­rai iš­mai­šo­ma. Aguo­nų pie­nas val­go­mas su kū­čiu­kais.

"Sa­vo Kū­čių sta­lo neį­si­vaiz­duo­ju, be abe­jo, be plot­ke­lės, ku­ri ant sta­lo pa­de­da­ma pir­miau­sia – su­tai­ko žmo­nes, skriau­das nu­ne­ša į šo­ną, kad prie Kū­čių sta­lo at­si­sės­tu­me be jo­kių sko­lų, pyk­čių", – sa­ko S. Šim­kai­tie­nė.

Kek­siu­kų re­cep­tai

Ant šven­ti­nio sta­lo ga­li de­rė­ti se­nas ir nau­jas me­niu. Pro­fe­si­jos mo­ky­to­ja Re­da Dau­čio­nie­nė siū­lo iš­ban­dy­ti ne tik tra­di­ci­nius pa­tie­ka­lus, bet ir mo­der­nes­nius ska­nės­tus – kek­siu­kus.

Kek­siu­kai su mo­liū­gu

Iš­ke­pa­me mo­liū­go ga­ba­liu­kus or­kai­tė­je ir su­tri­na­me į ty­rę. Kek­siu­kams rei­kės apie 220 g ty­rės.

Du kiau­ši­niai iš­pla­ka­mi su šaukš­tu me­daus, 80 ml alie­jaus, 60 ml ke­fy­ro ar­ba jo­gur­to, ga­li­ma dė­ti grie­ti­nės, jei no­ri­te, svar­bu rūgš­tus pie­no pro­duk­tas. Į pla­ki­nį su­be­ria­me žiups­nį drus­kos, pro­van­so žo­le­lių, pi­pi­rų pa­gal sko­nį. Į šią ma­sę įmai­šo­me mo­liū­gų ty­rę ir su­tar­kuo­tą fer­men­ti­nį sū­rį (80–100 g).

Per­si­jo­ja­me 250 g pil­no grū­do kvie­ti­nių mil­tų su 2 ar­ba­ti­niais šaukš­te­liais ke­pi­mo mil­te­lių. Ma­sę su­mai­šo­me. Kre­čia­me į kek­siu­kų for­me­les ir ke­pa­me 180 laips­nių tem­pe­ra­tū­ro­je apie 15 mi­nu­čių. Prieš ke­pant vir­šų ga­li­ma pa­bars­ty­ti mo­liū­go sėk­lo­mis. Smul­kin­tų mo­liū­go sėk­lų tin­ka dė­ti ir į ma­sę.

Ki­ta kek­siu­kų ver­si­ja – duo­niu­kai

"Vi­sa­da da­rau ma­žy­tes duo­ne­les, bet šį kar­tą teš­lą su skir­tin­gais prie­dais su­dė­jau į kek­siu­kų for­me­les, – sa­ko R. Dau­čio­nie­nė. – Ši re­cep­tū­ra yra ma­no kai­my­nės. Tie­siog pa­kei­čiau prie­dus, pri­dė­jau špi­na­tų mil­te­lių."

Rei­kės 850 g mil­tų – R. Dau­čio­nie­nė nau­do­ja pil­no grū­do kvie­ti­nius, ru­gi­nius, avi­ži­nius, gri­kių. Pro­por­ci­jos – sa­vo nuo­žiū­ra. Ga­li­ma nau­do­ti per pu­sę: da­lis kvie­ti­nių pil­no grū­do, da­lis tra­di­ci­nių kvie­ti­nių mil­tų.

Nu­ro­dy­tam kie­kiui mil­tų rei­kia apie 700 ml ke­fy­ro ar­ba jo­gur­to, 100 ml alie­jaus, 80 g cuk­raus ar­ba me­daus, 9 g drus­kos, 5 g so­dos.

Prie­dus ren­ka­mės pa­gal sko­nį – sau­lėg­rą­žas, mal­tą ka­lend­rą, ka­na­pes, se­za­mo sėk­las, kmy­nus. No­rin­tys sal­des­nių kek­siu­kų ga­li įdė­ti ra­zi­nų, džio­vin­tų sly­vų, ab­ri­ko­sų, vyš­nių, da­tu­lių.

Ne­bi­jan­tys eks­pe­ri­men­tų da­lį mil­tų ga­li pa­keis­ti špi­na­tų mil­te­liais. Bus ža­lia, da­bar ma­din­ga, spal­va.

Vi­si sau­si pro­duk­tai su­mai­šo­mi, pi­la­mas ke­fy­ras, su­mai­šy­tas su so­da, alie­jus. Min­ko­ma teš­la. Pui­ku, jei teš­la pa­lai­ko­ma per nak­tį. Ta­da da­ro­mos "ban­du­kės" ir ke­pa­ma or­kai­tė­je apie 30 mi­nu­čių. Iš­ke­pus už­deng­ti drėg­nu rankš­luos­čiu.

Iš­mo­ko kep­ti ka­lė­dai­čius

Pro­fe­si­jos mo­ky­to­jas Min­dau­gas Bart­kus įval­dė uni­ka­lų prie­tai­są – ka­lė­dai­čių ke­pi­mo apa­ra­tą. Jį mo­kyk­lai do­va­no­jo Šv. Jur­gio baž­ny­čios zak­ris­ti­jo­nas.

"Esa­me la­bai dė­kin­gi, ši do­va­na – ste­buk­las, tur­tas", – sa­ko ŠPRC Pre­ky­bos ir vers­lo sky­riaus ve­dė­ja Re­na­ta Ver­šins­kie­nė.

M. Bart­kus ka­lė­dai­čius ke­pa nuo 2013 me­tų, pa­tir­ties sė­mė­si iš vie­nuo­lių Var­niuo­se, Že­mai­čių vys­ku­pys­tės mu­zie­ju­je vy­ku­sio­je edu­ka­ci­jo­je.

"Esu su sta­žu", – šyp­so­si pro­fe­si­jos mo­ky­to­jas.

Iš­kep­ti ka­lė­dai­čius apa­ra­tu, ku­rio karš­tis ne­re­gu­liuo­ja­mas, nė­ra pa­pras­ta: rei­kia pa­ty­ri­mo ir iš­siug­dy­tos nuo­jau­tos.

Prieš kep­da­mas, M. Bart­kus kep­tu­vą iš­te­pa na­tū­ra­liu bi­čių vaš­ku.

Ka­lė­dai­čių teš­lą už­mai­šo iš mil­tų ir van­dens. Ke­pi­mo truk­mė ga­li bū­ti ir 10 se­kun­džių, ir pu­sė mi­nu­tės: pri­klau­so, kiek įkai­tęs apa­ra­tas.

Kiek­vie­nas iš­kep­tas ka­lė­dai­tis api­pjaus­to­mas ašt­riu pei­liu.

So­cia­li­nei ak­ci­jai "Ka­lė­dos kiek­vie­nam", mo­kyk­los bend­ruo­me­nei M. Bart­kus iš­ke­pė apie 300 ka­lė­dai­čių.

Va­kar ka­lė­dai­čiai bu­vo pa­šven­tin­ti ir iš­da­ly­ti Šiau­lių lab­da­ros val­gyk­los, lai­ki­no ap­gy­ven­di­ni­mo na­mų bend­ruo­me­nei.

Tik­rie­ji "Kū­čiu­kai"

Vir­tu­vė­je – karš­ta. Ko­ne be at­van­gos čia ke­pa­mi fir­mi­niai mo­kyk­los kū­čiu­kai.

"Kuo jie ypa­tin­gi? Yra be mais­to prie­dų, na­tū­ra­lūs, ma­žu­čiai, ska­nu­čiai", – sa­ko pro­fe­si­jos mo­ky­to­ja Dai­va Vi­du­gi­rie­nė.

Kū­čiu­kams rei­kės 2 ki­log­ra­mų mil­tų, 120 g aguo­nų, 600 g cuk­raus, 800 g šil­to van­dens, 80 g švie­žių mie­lių 120 g alie­jaus, 8 g drus­kos.

Mie­lės iš­mai­šo­mos su tru­pu­čiu cuk­raus. Su­pi­la­ma da­lis pa­šil­dy­to (iki 30 laips­nių) van­dens ir vis­kas ge­rai iš­mai­šo­ma. Įde­da­ma po­ra šaukš­tų mil­tų, pa­mai­šo­ma iki vien­ti­sos ma­sės, pa­vir­šius pa­bars­to­mas mil­tais. Už­deng­ta teš­la iki 30 mi­nu­čių pa­lie­ka­ma šil­to­je pa­tal­po­je.

Į sau­sus pro­duk­tus (per­si­jo­tus mil­tus, aguo­nas) su­de­da­ma pa­ki­lu­si teš­la, su­pi­la­ma li­ku­si da­lis pa­šil­dy­to van­dens ir ja­me iš­tir­pin­tas li­kęs cuk­rus bei drus­ka.

Ga­liau­siai su­pi­la­mas alie­jus. Vis­kas ge­rai iš­mai­šo­ma iki vien­ti­sos ma­sės. Teš­la tu­ri ne­lip­ti prie ran­kų. Už­den­gus ji pa­lie­ka­ma šil­tai pa­kil­ti apie 5–10 mi­nu­čių. Teš­la per­min­ko­ma ir vėl kil­di­na­ma.

Iš pa­ki­lu­sios teš­los for­muo­ja­mi 0,5–0,7 cen­ti­met­ro skers­mens vo­le­liai, su­pjaus­to­mi kvad­ra­tė­liais. De­da­mi, pa­lie­kant tar­pus, į pa­ruo­šas skar­das, pa­kil­di­na­mi ir ke­pa­mi 190 laips­nių tem­pe­ra­tū­ro­je.

Im­bie­ri­nė ar­ba­ta

Be­lau­kiant šven­čių, ŠPRC Pre­ky­bos ir vers­lo sky­riaus ko­lek­ty­vas re­ko­men­duo­ja pa­si­gar­džiuo­ti im­bie­ri­ne ar­ba­ta. Ir ska­nu, ir svei­ka.

Į stik­li­nę įdė­ti tar­kuo­to ar­ba mal­to im­bie­ro (maž­daug treč­da­lį stik­li­nės), ar­ba­ti­nį šaukš­te­lį na­tū­ra­laus me­daus, už­pil­ti na­tū­ra­lio­mis apel­si­nų sul­ti­mis. Gė­ri­mą pa­to­gu pa­šil­dy­ti ir pu­tą su­plak­ti ka­vos apa­ra­to ga­rų vamz­de­liu. Ki­tas va­rian­tas – pa­kai­tin­ti puo­de, bet neuž­vi­rin­ti.

Ska­naus!