Naujausios
Audėjų mokytoja laukia jubiliejaus
Antrajame galerijos aukšte eksponuojamos Onutės Butvilienės austos lovatiesės, rankšluosčiai. Lininiai audimai pilki šiek tiek prigesintų spalvų. Tuo tarpu šilkinės lovatiesės – ryškių, sodrių spalvų. Ryškias spalvas audėja sako mėgstanti labiausiai.
Greitai 85 metų jubiliejaus sulauksianti tautodailininkė audžia nuo septynerių metų. Dar maža būdama stebėjo, kaip jos mama audžia lovatieses, rankšluosčius, kitus buičiai reikalingus dalykus. Matydama mergaitės susidomėjimą mamos teta paėmė Onutę už padėjėją. Mat, ji ausdavo lamstines (gėlėtas) lovatieses. Tokio darbo negali padaryti viena audėja. Reikia padėjėjos.
Nuo keturiolikos metų Onutė jau audė savarankiškai. Nors buvo paauglė, patiko sėdėti staklėse. Audė keturnytes languotas lovatieses iš medvilninių, lininių, šilkinių, vilnonių siūlų, rankšluosčius, užuolaidas, takus.
Audimas tapo O. Butvilienės profesija. Ji dirbo namudininke įmonėje „Liaudies menas“. Yra Tautodailininkų sąjungos Šiaulių bendrijos narė.
2009 metais jos audimams suteiktas tautinio paveldo produkto sertifikatas.
Tautodailininkė yra surengusi parodų Kelmės krašte ir Šiaulių tautodailininkų bendrijoje, Vilniuje. Jos vilnonių lovatiesių yra nupirkęs Lietuvos nacionalinis bei Šiaulių „Aušros“ muziejai.
Savo amato paslaptimis O. Butvilienė dalijasi su jaunąja karta. Žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų kursuose ji moko austi staklėmis, dalyvauja edukacinėse programose švietimo įstaigose, moko audimo amato suaugusius.
„Tai mūsų didžioji audimo mokytoja“, – apie O. Butvilienę pasakoja Kelmės kultūros centro Etninės kultūros ir tradicinių amatų skyriaus vedėja Nomeda Bandzienė. – Ji pamoko ne tik austi bet padeda ir surinkti stakles jaunoms audėjoms. Per visą gyvenimą su audimo amatu supažindino kelis šimtus mokinių. 15 mokinių tapo audėjomis. „Į kapus savo amato paslapčių nenusinešiu,– parodos atidaryme kalbėjo O. Butvilienė. – Džiaugiuos, kad yra kas dirba vietoj manęs.“
Į „globalizmo rojų“
Pirmajame galerijos aukšte eksponuojamos šiauliečio tautodailininko akmentašio Jono Vaicekausko skulptūros. Tačiau pagrindiniu parodos akcentu tapusi „šlėga“, kitaip dar vadinama tvokle, yra medinė. Šis buityje kuolui įkalti arba kopūstams prieš juos raugiant mušti naudojamas įrankis tapo visos parodos simboliu.
„Yra užrašyta tokia mįslė „Meška bėga, juoda šlėga lieka, – savo parodos pristatyme rašo Jonas Vaicekauskas. – Tai reiškia gaisravietę, išdegintą plotą. Išdegusį sunaikintą plotą. Tai susieja šitą žodį su naikinimu. Nieko nuostabaus – smogiamasis instrumentas. O smūgis, kaip žinia siejasi su agresija ir naikinimu. Priešus reikėjo naikinti. Kažkada kuokomis, vėzdais, kai kur, matyt, vadintais ir šlėgomis. Jau pats žodžio skambesys veda prie sunkaus smūgio vaizdinio. Taip atsikrausčiau aš po penkerių metų su visa šlėga į Dailės galeriją, nors ne ką dailaus pasiūlydamas pamatyti. Tiesa, beveik visi objektai jau buvę kasmetinėse Šiaulių menininkų parodose. Bet sudėjus viską kartu, susidaro toks nelinksmas vaizdas. Dabar aš ir nesu optimistas. Didesniąją gyvenimo dalį buvau entuziastingai vedamas į „šviesų komunizmo rytojų“, dabar dar smagiau – į globalizmo rojų. Toks rytojus iš teisybės mums reiškia viena – sunaikinimą.“
Tautodailininkas kasmet dalyvauja Kelmėje vykstančiuose akmentašių simpoziumuose. Ne viena jo sukurta ir Kelmei dovanota skulptūra taip pat primena apie globalizmo pavojų ir tautinio identiteto praradimą.
Juvelyrė apie vasarą kaime
Šalia vyresniųjų didelę patirtį turinčių menininkų darbų eksponuojami ir jaunos kelmiškės juvelyrės Dovilės Norbutaitės darbai. Pati autorė savo konceptualių objektų parodą pavadino „Vasara kaime“. Tokios vaikystės vasaros prisimenamos su šiluma ir nostalgija.
„Asmeniškai man vasaros rytai kaime asocijuojasi su mėtų kvapu, kada basomis nubėgi iki daržo, prisiskini mėtų ir terasoje geri arbatą. Tad mano paroda dedikuota mėtų arbatai ir objektams, kurie atspindi vasaros prisiminimus„– per parodos atidarymą kalbėjo D. Norbutaitė.
Visi objektai nors konceptualūs, bet funkcionalūs. Pavyzdžiui, šulinio svirtis su cukrumi, nusileidžianti į arbatos puoduką, o kai ištirpsta, pakylanti į viršų. Močiutės akiniai: į vieną dėžutę dedamas cukrus, į kitą – arbata.
Iš Kelmės rajono Pakėvio kaimo kilusi D. Norbutaitė baigė Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetuose juvelyrikos ir kalvystės bakalauro studijas.
Baigusi studijas grįžo į Kelmę. Įkūrė Tovile Jewellery prekės ženklą. Jos kūrybos tikslas perteikti praeitį ir dabartį, dangų ir žemę, senųjų tradicijų šakas ir dabarties šaknis, baltiškąjį stilių.
Gali būti aktualu: vilnonis pledas
