Naujausios
Iš senųjų gelmių
XVI amžiuje įkurtas Kleboniškių kaimas, artėjant vasarvidžiui, prisipildęs birželio energijos. Prie gryčių žiedais lenktyniauja vilkdalgiai, bijūnai, našlaitės, jazminai ir kitos tradicinės senųjų darželių gėlės. Medžių žaluma aiški ir ryški, dar nenublukinta ir nenuvarginta saulės.
Daugyvenės upė kone semia ilgąjį lieptą – staigūs ir gausūs vasaros lietūs nedidukę upę pavertė galinga jėga.
Šeštadienį kaimas, kaip anuomet, pilnas gyvybės – dirba amatininkai, tęsiasi kasdieniai nesibaigiantys darbai.
Sertifikuota vytelių pynimo ir margučių marginimo meistrė Birutė Šinkūnienė atvyko iš Kėdainių tradicinių amatų centro Arnetų namo. Pina jau keturiasdešimt metų, o margučius margina nuo vaikystės. Tautodailininkė ėmėsi ir trečio amato: karpinių. Karpiniai, kaip prisiminimai, irgi atėjo iš vaikystės.
Pinėjos rankose gimsta nuo mažiausių iki didžiausių nupintų dirbinių, darbai retai kartojasi, sugalvoja vis kažką naujo.
Kleboniškių kaime B. Šinkūnienė moko nusipinti krepšelius. Skubantiems siūlo pinti suvenyrus: žuvytę ar kačiuką, o patiems mažiausiems – ožiukus.
B. Šinkūnienė pina iš karklų arba žilvičio vytelių. Vytelėms paruošti reikia įdėti darbo: virinti, rūšiuoti, džiovinti. Dabar procesą galima supaprastinti – įsigyti ruošinių. Lieka pamerkti, pasiaurinti drožtuvais ir imtis darbo.
Radviliškietė tautodailininkė Regina Martyšienė lėlę iš skiaučių per kelias minutes sukuria be adatos. Nuo renginio pradžios meistrė apgulta lankytojų.
„Žmonės nori prisiminti, kokias lėles močiutės gamindavo. O svarbiausia, visiems labai gerai, kad nereikia adatos, kad nereikia siūti, visi džiaugiasi ir man be galo smagu, kad yra tiek daug vaikų, kurie susidomėjo ir nori savo pačių rankomis pasigaminti lėlytes.“
R. Martyšienė kūrybai naudoja įvairias buities atliekas. Tinka sušių lazdelės, kavos kapsulių indeliai, siūlų likučiai, medžiagos atraižos.
Siūlų galvytė, skepetaitė – pradėta daryti lėlytė atrodo kaip angelėlis. Užrišus rankas, jau matyti kūnelis – belieka aprengti. Meistrė rengia sijonėliu ir prijuostėle. Papuošia liemene ir skaryte – lėlytė baigta.
„Man labai patinka, kad ne tik vaikai susidomėję, bet ir tėčiai riša, nes vaikams mazgelį sunku užrišti. Šiandien visi labai geranoriškai dirba“, – džiaugiasi tautodailininkė.
Lėles R. Martyšienė rišdavo nuo vaikystės. Prisimena: Radviliškio mašinistai rankoms nusivalyti gaudavo įvairiausių skudurėlių, iš jų su pussesere ir darydavo lėles. Paaugusi lėles ir nerdavo, ir megzdavo. Dabar jau nebesuskaičiuotų, kiek ir kokių lėlių sukūrė.
R. Martyšienė kviečia į kitą gryčios galą išmokti vieno iš seniausių baltų amatų – vyti virves. Virves vydavo ir kailinukams pasirišti, ir lauknešėliams nešti. Siūlų galuose parišami keturi akmenukai – kaip svarmenys. Sustoję du pynėjai perkeičia siūlus tarsi sveikindamiesi. Siūlai spėriai vejasi į virvelę.
Gryčios prieblandoje virš stalo sukasi šiaudinis sodas – tautodailininkė Kristina Mikalčiūtė riša šiaudinius paukštelius.
Paukštelius ji kuria iš pačios Radviliškio rajone užsiaugintų rugių. Rugius augina su meile – vis pakalbindama. O šiaudelis kūrėjai – ir mistika, ir magija.
„Keliaujant mažai matau rugių plotų. Man svarbiausia yra šiaudas, o ūkininkai nori, kad šiaudas būtų kuo trumpesnis. Tad auginu mažytį 3 kvadratinių metrų plotelį. Sau ir edukacijoms užtenka.“
Norint pasigaminti paukštelį, šiaudą reikia sukarpyti, sudrėkinti vandenyje, perskelti horizontaliai ir išskėsti. Surištas paukštelis per Velykas neš margutį, per Kalėdas siūbuos ant eglutės.
„Nežinau, nuo ko pradėjau. Gal pas mane išlikęs nepraradimas mūsų šaknų. Išlikusi meilė seniems amatams iš senųjų gelmių. Labai domina audimas, molis, mezgimas, sodai. Tradicijos nyksta, norisi jas puoselėti. O čia labai gera aura.“
Mokytis rišti sodus K. Mikalčiūtė važiavo į Vilnių pas garsiąją sodų rišėją ir populiarintoją Mariją Liugienę. „Namuose sodas kabinamas virš stalo. Jei sodas sukasi, reiškia, viskas namuose gerai. Jei cirkuliuoja oras, bus ir gyvybės. Sodai turi sakralinę, mistinę apsaugos prasmę. Namuose turiu sodą. Atrodo, skubi, leki kažkur, žvilgteli į jį ir matai – sukasi. Apima ramybė, susimąstai, užsisvajoji bežiūrėdamas.“
Kornelijus Norvaiša, jauniausias renginio amatininkas, kaip tik riša šiaudinį sodą.
Kornelijui buvo 10–11 metų, kai, eidamas iš mokyklos, pamatė skelbimą apie amatų dirbtuves. „Mama, einam!“ – sakė parbėgęs namo. Nuo to laiko amatai ir nepaleidžia. K. Norvaiša kuria ne tik sodus, bet ir audžia rankšluosčius, pina juostas.
„Sodas – kaip dabartinės sapnų gaudynės“, – sako Kornelijus. Iš šiaudų jis riša ir kalėdinius žaislus – eglutes, žvaigždutes, paukščiukus, girliandas.
„Šiaudas – universalus, galima ir žibintą padaryti, reikia tik fantazijos turėti“, – neabejoja.
Medžio ir molio gyvybė
Tautodailininkas Jonas Dzvėga iš liepos skaptuoja angelą. Atsivežė jau pradėtą, jei nelis, svarsto, gal ir užbaigs. Tautodailininku J. Dzvėga tapo prieš keturis dešimtmečius, bet angelą kuria dar tik trečią. Svarsto, galbūt po jo jau išdrįs drožti ir Kristų.
Kiekvienam norinčiam meistras negaili savo įrankių ir patarimų, kaip išskaptuoti gėlytę ar širdelę.
Tvirti, masyvūs Kleboniškių kaimo lauko baldai – J. Dzvėgos ir jo kolegos Eugenijaus Rimdžiaus darbas.
Ko reikia, norint nusižiesti molinį puodą? Puodžius Romas Galiauskas iš Panevėžio rajono šypsosi: pirmiausia reikia noro. Paskui – molio, žiedimo staklių.
Puodžius molį raiko tarsi duonos kepalą. Atpjautą gabalą išminko. „Iš ko viskas pasaulyje atsiranda? – klausia. – Iš kiaušinio. Pasidarai iš molio kiaušinį, dedi ant žiedimo rato.“ Ratas pradeda suktis ir rankose molis atgyja. R. Galiauskas sako, kad molis – ne tik gyvas, bet ir turi atmintį, išsaugo emocijas ir energiją.
R. Galiauskas iš molio kuria apie dešimtmetį. Iki tol dirbo keramikos įmonėje vadybininku ir parduodavo kitų kūrinius. Matydamas, kaip dirba puodžius, pabandė ir panoro pats išmokti.
Kai atėjo momentas apsispręsti, ar likti įmonėje vadybininku, pasirinko kurti savarankiškai. Stažavosi ir Belgijoje, ir pas šviesaus atminimo keramiką Romualdą Aleliūną.
Atsistoti ant kojų padėjo molinės įvairiaspalvės gėlytės ir raudonos aguonos – ne tik dekoracija, bet ir gertuvė paukščiams. Molinės aguonos ir dabar traukia akį prie molio dirbtuvių po medžiu. Skrynioje ir lagamine sudėti įvairiausi indai: puodai, puodeliai, dubenėliai, lėkštės.
Iš molio, sako puodžius, galima padaryti viską – ir praustuvę, ir lesyklėlę.
Dabar R. Galiauskas žiedžia naudodamas įvairių spalvų molį. Nori būti kuo arčiau gamtos.
R. Galiauskas akimirksniu sudomina molio pasauliu ir padeda nusižiesti puodą. Vėliau kūrinys išdegamas ir autorius jį gali parsivežti namo.
Kiek reikia „pačiupinėti“ molio, kad rankos jau lyg pačios žiestų? Puodžius šypsosi: tonos! O kiek buvo sunaudota puodeliui? Gal 400 gramų...
Moko ir kasdienių darbų
Muziejininkas Laurynas Giedrimas vardija ant stalo pamerktas žoleles: ramunėlės, šalavijas, jonažolė, peletrūnas, pelynas, raudonėlis, melisa, trys mėtų rūšys, čiobreliai. Visi vaistiniai, prieskoniai augalai auga Kleboniškių kaime, čia kaupiama kolekcija.
„Stengiamės parodyti, kuo skiriasi vaistinės žolelės, kuo panašios, koks jų skonis, kvapas“, – L. Giedrimas kviečia susikomponuoti arbatą pagal savo skonį.
Jonažolę Laurynas vadina augalu nuo 99 ligų, pelyną rekomenduoja, kai ištinka bėdų dėl virškinimo, jo skonis itin kartus. Šalavijas gelbsti sergant peršalimo, plaučių ligomis, skaudant gerklei. Melisa ramina.
„Tai – mūsų moderniosios farmacijos ištakos. Vaistinių savybių apibūdinimų įvairioje literatūroje galime rasti skirtingų. Senovės žmonės nepažindavo veikliųjų medžiagų, tikėjo, kad augalai turi stebuklingų galių, jų galios ir padeda. Šalia žolelių buvo įvairūs užkalbėjimai, burtai, nes liga buvo įsivaizduojama kaip būtybė, kuri įsikūnija į žmogų. Netgi buvo gydomasi mirusiųjų kaulais.“
Tikėta, kad apie Jonines augalai įgyja daugiausia magiškų galių.
Kleboniškių kaimo buities skyriaus vedėja Genovaitė Prascevičienė rodo, koks sunkus ir ilgas darbas buvo skalbimas, džiovinimas, lyginimas.
„Pumpuojate, susidaro oro burbuliukai, jie išskiria nešvarumus“, – muziejininkė energingai spaudinėja vandenyje skalbinius. Pirmąja skalbykle ji vadina kultuvę. Anksčiau skalbinius išmirkydavo pelenų šarme, nusinešdavo prie upės ant liepto ir kultuve daužydavo.
Išgręžti skalbinius galima sukant moglių – švedišką mašiną, o išlyginti rumbe, kočėlu ar anglimi kaitinamu lygintuvu.
Muziejininkė Dalia Valiukienė pasakoja ilgą lino kelią. Dviejų rūšių linai – baltažiedžiai ir mėlynažiedžiai – auga Kleboniškių kaime. Rugsėjį, per linarovį, linai nuraunami ir paruošiami edukacijoms. Lankytojai, pamokyti muziejininkės, darbuojasi brauktuve, plūktuve, mintuvais, šepečiais, o galiausiai sėda prie verpimo ratelio.
Kleboniškių kaimo pievoje nuskamba daina – susirinko šienpjoviai ir grėbėjos, folkloro ansamblis „Ulyčia“. Šienapjūtė prasidėdavo apie Jonines arba birželio viduryje, šios tradicijos ir tebesilaikoma. Pjovėjai guldo pradalges, o atsikvėpdami dainuoja šienapjūtės dainas.
Pakvimpa pietūs – muziejininkai ant laužo išvirė itin gardžių ir sočių barščių.
Senųjų amatų ir edukacijų dienos tęsis iki rudens. Kiti susitikimai su amatininkais ir edukatoriais vyks liepos 9 ir 17, rugpjūčio 6 ir 21 bei rugsėjo 3 dienomis.
