Naujausios
Gyva tradicija
Kleboniškių kaime gausiai susirinkę amatininkai, edukatoriai, tautodailininkai rodė, kaip iš medžio, vaško, molio, vytelių, vilnos, metalo ir kitų medžiagų gimsta kūriniai bei mokė visus norinčius. Kermošiaus dalyviai ant prekystalių sudėjo metų derlių – išaugintas ir pagamintas gėrybes, rankdarbius, o nuo scenos sklido skirtingų folkloro kolektyvų atliekama muzika.
Muziejininkai vaišino šiupiniu, pyragu, arbata, lankytojai galėjo nusifotografuoti prie fotosienelės, sukurtos iš gamtos gėrybių. Uogų kekėmis buvo papuoštos ir palapinės.
„Jaučiuosi nuostabiai sava tarp žmonių, kurie muzikuoja, kurie tęsia labai gražias mūsų folkloro ir amatų tradicijas, – atidarydama šventę sakė L. Sungailienė. – Etnografinės spalvos čia jaučiamos, jas netgi gali pamatyti, užuosti, paragauti, išgirsti – visko čia yra.“
L. Sungailienė trumpai priminė muziejaus istoriją: Kleboniškių kaimo buities skyrius yra vienas iš 1991 metais Egidijaus Prascevičiaus įkurto Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio padalinių. Ekspozicija atspindi XIX amžiaus – XX amžiaus pirmosios pusės kaimo žmonių buitį, būtį ir būdą. Dabar kaime yra 28 pastatai.
„Šventė vyksta kaimo muziejuje, pačioje ekspozicijoje, aplinkoje, kurioje prieš šimtą metų ar šiek tiek mažiau dar buvo visa kas gyva. Amatai, folkloras dar yra gyvybingi šiandien, tradicija gyva ir mes ją tęsiame, – sakė L. Sungailienė. – Atmintis, patirtis, perduota senolių iš kartos į kartą, atrodo, vėl atgyja arba sustiprėja.“
Pasak L. Sungailienės, labai svarbi pažintinė šventės prasmė ir bendruomeniškumas: „Labai svarbu, kad gali ne tik pamatyti, bet ir pats viską išbandyti. Galbūt kažkas užsikabins ir ateityje ims ir išmoks amato, jį puoselės. Tai pats geriausias ir teisingiausias kelias.“
Pirmoji šventė „Kleboniškių etnografinės spalvos“ vyko 2015 metais, jos sumanytoja – Kleboniškių kaimo buities skyriaus vedėja Genovaitė Prascevičienė. Kiekviena šventė turi vis kitą atspalvį – šiemet organizatoriai siekė supažindinti lankytojus su paveldu per patyrimą, kad visi, prisilietę prie tradicijų, amatų, įgytų vertingos etnokultūrinės patirties.
Atgijo senovė
Šventę pradėjo Baisogalos kultūros centro kapela „Žvangulis“ su jaunimu „Žvangučiais“. Juos keitė folkloro ansamblis iš Panevėžio „Raskila“, grupės „Žalvarinis, „Ratilai“, dainų ir šokių ansamblis „Jaunimėlis“ iš Vilniaus.
Šventėje darbavosi, patirtimi, tradicijomis dalijosi dvi dešimtys amatininkų, tautodailininkų, edukatorių, veikė medžio drožimo, odininkystės, bitininkystės, puodų žiedimo, juostų pynimo, šaukštų drožimo, pintinių pynimo, kalvystės, vilnos vėlimo, lėlių gamybos, siuvimo ir kitos dirbtuvės.
Šiauliečio tautodailininko, garsiojo Užgavėnių kaukių kūrėjo Sauliaus Tamulio visus metus nepaleidžia Užgavėnių nuotaika. Nedidukė Užgavėnių kaukė buvo prisegta ir prie energingojo tautodailininko krūtinės, o rankose jau ryškėjo naujos kaukės kontūrai.
„Vienos Užgavėnės baigėsi, kitos prasidėjo, kai tuo kvėpuoji, kalto iš rankų nepaleidi. Nebent vasarą kilbukus gaudome abudu su pačia“, – juokėsi S. Tamulis.
Jei lyja, tautodailininko laikas bėga namie su kirviu, kaltu, kalade. Skaptuoja paukštelius, kaukes, geldas, angeliukus, šaukštus, kaušus.
Tarsi iš XIII amžiaus nužengęs kalvis Juozas Tarailė, senovės lietuvių draugovės „Karionys“ atstovas, demonstravo ankstyvųjų viduramžių laikotarpio kalvystę. Pasak kalvio, principas išlikęs ir šiandien, tik įrankiai buvo sudėtingesni, dabar turime elektrą, variklius, ventiliatorius, o tada buvo dumplės, o dumples reikėjo ir pasigaminti.
„Ten, kur žaizdras, kūrenasi ugnis, – rodė kalvis. – Per vamzdinę sistemą paduodamas oras, jis plūsta iš dumplių. Dvejos dumplės yra tam, kad oro srautas būtų nenutrūkstamas. Vėliau buvo sugalvotos vienerios dumplės su dviem kameromis, jos buvo naudojamos iki pat XX amžiaus.“ Žaizdre įkaitusi geležis dedama ant priekalo ir kalama plaktuku.
Bitininkė Daiva Pridotkienė liejo vaško žvakes, sukdama ratą: „Gilioje senovėje liedavo ant rato arba merkiant į dubenį ir iškeliant. Lieti ant rato labai malonus darbas, širdžiai mielas, atgaiva. Jei atsisėdai susierzinęs, vis tiek nusiramini, visos neigiamos mintys kažkur nuplaukia.“
Žvakes gaminti pamokė pažįstamas garbaus amžiaus bitininkas. Iš pradžių liejo formelėse, bet norėjosi išmokti ir senojo amato. Ne tik išmoko – dabar veda edukacines programas kitiems.
D. Pridotkienė su vyru Algimantu – panevėžiečiai, o bites augina Biržų rajone, gimtinėje, Kurklių kaime. Turi 30 avilių. Šie metai bitelėms buvę labai sunkūs: šaltas pavasaris, paskui užėjo lietūs, o galiausiai – karščiai.
Buvusi pakruojietė, dabar Vilniuje gyvenanti Elvyra Vasiliauskienė mokė kepti duoną senoviniu būdu: kai dar nebuvo krosnių, moterys kepė duoną ant laužo. Kiekvienam norinčiam E. Vasiliauskienė ant ilgos lazdelės suformuodavo duonos kepalėlį. Laikant ant žarijų tokia duonelė iškepa per maždaug 6 minutes. Prie laužo tūpė ir suaugę, ir vaikai.
Tešlą E. Vasiliauskienė užminkė iš keturių ingredientų: ruginių miltų, vandens, trupučio druskos, raugo. Visgi pridėjo ir penktąjį – meilę.
„Aš nedirbu, aš kepu“, – sakė duonos kepėja. Visiems jos kepiniams yra suteiktas tautinio paveldo sertifikatas.
Veiklios bendruomenės
Kermošiuje savo sukurtą ir išaugintą produkciją pristatė Pociūnų, Pociūnėlių, Pakalniškių, Pažagienių kaimų, Šaukoto miestelio ir kitos bendruomenės.
Pociūnėlių miestelio bendruomenė į šventę atvyko su kaimiškomis gėrybėmis – pačių pagamintais prieskoninių daržovių mišiniais, arbata, sultimis, skanėstais.
„Pačios auginame, pačios gaminame“, – sakė Pociūnėlių miestelio bendruomenės pirmininkė Giedrė Petrėtienė bei džiovyklos ir spaudyklos darbuotoja Danutė Džiaugienė.
Trims bendruomenės gaminiams Sveikatos apsaugos ministerija ir Radviliškio rajono visuomenės sveikatos biuras yra suteikęs „Rakto skylutės“ simbolį, patvirtinantį, kad produktai pripažinti palankesniais sveikatai.
„Bendruomenės narių yra per šimtas, bet aktyviųjų tik saujytė. Stengiamės, dirbame, judame, važiuojame į šventes, atvažiuoja ir iš vietos nupirkti. Žmonės iš aplinkinių kaimų veža sultis spausti. Vienu žodžiu, užsiimame nemažai“, – apibendrino D. Džiaugienė.
