Istorikas eina Jono Smilgevičiaus pėdsakais

Istorikas eina Jono Smilgevičiaus pėdsakais

Is­to­ri­kas ei­na Jo­no Smil­ge­vi­čiaus pėd­sa­kais

Už­ven­ty­je (Kelmės r.) pa­mi­nė­tos 1918 me­tų Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­ro Jo­no Smil­ge­vi­čiaus mir­ties me­ti­nės. Baž­ny­čio­je au­ko­tos šv. Mi­šios, ap­lan­ky­tas sig­na­ta­ro ka­pas, o mu­zie­ju­je su­reng­tas už­ven­tiš­kių su­si­ti­ki­mas su is­to­ri­ku Al­gir­du Gri­ga­ra­vi­čium, ku­ris pa­ra­šė tri­jų da­lių mo­nog­ra­fi­ją apie Jo­ną Ba­sa­na­vi­čių „At­sis­ky­rė­lis iš Su­val­ki­jos“, o šiuo me­tu ren­ka me­džia­gą ir pa­laips­niui ra­šo mo­nog­ra­fi­ją apie Jo­ną Smil­ge­vi­čių.

Jau pa­reng­tą da­lį mo­nog­ra­fi­jos is­to­ri­kas pa­do­va­no­jo Už­ven­čio kraš­to­ty­ros mu­zie­jui taip už­pil­dy­da­mas in­for­ma­ci­jos apie čia gy­ve­nu­sį sig­na­ta­rą, ga­bų ūki­nin­ką bei vers­li­nin­ką Jo­ną Smil­ge­vi­čių trū­ku­mą.

Mo­nog­ra­fi­ją A. Gri­ga­ra­vi­čius pa­va­di­no „Jo­nas Smil­ge­vi­čius – ki­toks sig­na­ta­ras“. Di­džiu­lį dar­bą is­to­ri­kas at­lie­ka sa­vo lė­šo­mis, da­lį pen­si­jos skir­da­mas ke­lio­nėms į ar­chy­vus. Lė­šų trū­ku­mas stab­do mo­nog­ra­fi­jos pa­baig­tu­ves.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Po­li­ti­kas, ša­li­nę­sis po­li­ti­kos

Jo­ną Smil­ge­vi­čių pa­va­di­nęs ki­to­kiu sig­na­ta­ru is­to­ri­kas Al­gir­das Gri­ga­ra­vi­čius pa­brė­žia jo kaip as­me­ny­bės iš­skir­ti­nu­mą. Tai val­džios ne­troš­kęs ir į ją ne­si­ver­žęs žmo­gus. Sa­vo pa­ra­šą ant Nep­rik­lau­so­my­bės ak­to pa­dė­jęs iš mei­lės Lie­tu­vai ir rū­pes­čio jos atei­ti­mi. Tai bu­vo po­li­ti­kas – pra­kti­kas, rea­liais dar­bais kū­ręs tar­pu­ka­rio Lie­tu­vą.

Mo­nog­ra­fi­ją pa­si­ry­žęs pa­ra­šy­ti is­to­ri­kas la­biau­siai ir pa­brė­žia J. Smil­ge­vi­čiaus kaip labai ga­baus vers­li­nin­ko ir su­ma­naus ūki­nin­ko sa­vy­bes.

Už­ven­čio mu­zie­jaus va­do­vė Mil­da Kny­ze­lie­nė džiau­gia­si, jog pa­ga­liau ga­lės už­pil­dy­ti in­for­ma­ci­jos va­kuu­mą apie vie­ną iš­ki­liau­sių šio kraš­to as­me­ny­bių Už­ven­čio dva­rą val­džiu­sį ir pa­vyz­di­nį ūkį čia su­kū­ru­sį 1918 me­tų Nep­rik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­rą Jo­ną Smil­ge­vi­čių. Iki šiol mu­zie­jus apie jį tu­rė­jo ga­na ne­daug ži­nių.

Is­to­ri­kas A. Gri­ga­ra­vi­čius taip pat pa­brė­žia, jog in­for­ma­ci­jos apie šią as­me­ny­bę iš­li­kę šykš­to­kai. Te­ko pa­plu­šė­ti ne vie­na­me ar­chy­ve, per­žiū­rė­ti šim­tus šal­ti­nių, kad ga­lė­tų iš­sa­miau ap­ra­šy­ti vi­sus sig­na­ta­ro gy­ve­ni­mo tarps­nius: Ka­ra­liau­čiu­je ir Ber­ly­ne, Pe­ter­bur­ge ir Var­šu­vo­je, jo įkur­tos pir­mo­sios lie­tu­viš­kos ak­ci­nės bend­ro­vės „Vi­li­ja“ is­to­ri­ją, veik­lą Lie­tu­vos Ta­ry­bo­je, gy­ve­ni­mą Už­ven­ty­je, pa­pa­sa­ko­ti apie jį kaip apie vers­lų kū­rė­ją ir or­ga­ni­za­to­rių, kre­di­to ban­ko kū­rė­ją, vi­suo­me­ni­nin­ką ir lab­da­rį, at­spin­dė­ti jį kaip įvai­ria­pu­sę as­me­ny­bę – pie­ni­nin­kys­tės pio­nie­rių Ru­si­jos im­pe­ri­jo­je, va­do­vė­lio apie pie­ni­nin­kys­tę bei pub­li­ka­ci­jų eko­no­mi­kos te­mo­mis au­to­rių, ap­žvelg­ti šei­mos ir gi­mi­nės is­to­ri­ją.

„Da­viau sau žo­dį“

– Jūs pa­ts  ne že­mai­tis ir ne su­val­kie­tis. Ko­dėl ėmė­tės narp­lio­ti bū­tent J. Ba­sa­na­vi­čiaus ir J. Smil­ge­vi­čiaus gy­ve­ni­mą, jiems pa­sky­rė­te mo­nog­ra­fi­jas?

– Mo­ty­vai – vi­siš­kai prie­šin­gi. Apie J. Ba­sa­na­vi­čių bu­vo la­bai daug pri­ra­šy­ta. Lie­tu­vo­je vy­rau­ja sa­vo­tiš­kas J. Ba­sa­na­vi­čiaus kul­tas. Jis ta­pęs iko­na. O prie iko­nų is­to­ri­kai bi­jo pri­si­lies­ti, jų pa­pras­čiau­siai ne­ty­ri­nė­ja.

Aš nu­spren­džiau apie J. Ba­sa­na­vi­čių pa­ra­šy­ti ki­taip – taip, kaip nie­kas iki šiol ne­pa­ra­šė. Gal ir tri­lo­gi­jos pa­va­di­ni­mas „At­sis­ky­rė­lis iš Su­val­ki­jos“ kiek šo­ki­ruo­ja. Bet aš no­rė­jau, kad Ba­sa­na­vi­čius bū­tų ne toks, koks atė­jo iš so­vie­ti­nių lai­kų. Jis pri­va­lė­jo įgau­ti tik­rą­jį sa­vo dy­dį.

Prie mo­nog­ra­fi­jos dir­bau 15 me­tų.Tuo me­tu bu­vau Vals­ty­bi­nės do­ku­men­tų tech­no­lo­gi­nės ap­sau­gos tar­ny­bos prie Fi­nan­sų mi­nis­te­ri­jos val­di­nin­kas. Mo­nog­ra­fi­jai ga­lė­jau skir­ti tik lais­vą nuo dar­bo lai­ką. Sa­vo ar­chy­ve su­kau­piau apie 90 pro­cen­tų vi­sų J. Ba­sa­na­vi­čiaus ra­šy­tų teks­tų.

Kol kas iš­leis­ta tik pir­mo­ji tri­lo­gi­jos da­lis. Ant­ro­ji da­lis tu­rė­tų pa­si­ro­dy­ti lapk­ri­čio pa­bai­go­je. Tre­čio­ji, ži­no­ma, dar vė­liau, nors vi­sos da­lys jau yra pa­ra­šy­tos.

Dėl J. Smil­ge­vi­čiaus mo­ty­vas bu­vo at­virkš­ti­nis. Jo kul­to nė­ra. Sig­na­ta­ras Lie­tu­vos mas­tu tar­si pri­mirš­tas. In­for­ma­ci­jos apie jį la­bai trū­ko. Net biog­ra­fi­jos ži­nios pa­teik­tos la­bai šykš­čios. Daug ne­tei­sin­gos, klai­di­nan­čios in­for­ma­ci­jos.

O is­to­ri­kai ne­no­ri ei­ti ten, kur sun­ku. Tie­siog bu­vo li­kę tik du 1918 me­tų Nep­rik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­rai, apie ku­riuos ne­pa­ra­šy­tos mo­nog­ra­fi­jos. Nusp­ren­džiau už­pil­dy­ti šį va­kuu­mą. Tai­gi, per­siė­miau J. Smil­ge­vi­čiaus dva­sia. Da­viau sau žo­dį, jog ir, ne­gau­da­mas fi­nan­sa­vi­mo, rem­da­ma­sis tik sa­vo kva­li­fi­ka­ci­ja, pa­ra­šy­siu mo­nog­ra­fi­ją.

Aiš­ku, no­rė­tų­si, kad dar­bai ei­tų spar­čiau. J. Smil­ge­vi­čiaus gy­ve­ni­mą ir veik­lą ty­ri­nė­ju jau vi­si me­tai. Pag­rin­dą mo­nog­ra­fi­jai jau tu­riu. Ta­čiau no­rė­tų­si ją pa­pil­dy­ti, pa­to­bu­lin­ti, per­žiū­rė­ti vi­sus įma­no­mus šal­ti­nius. Rei­kė­tų nu­vyk­ti į ki­tų ša­lies mies­tų ar­chy­vus. Ma­nau, jog me­džia­gos bū­tų ga­li­ma ras­ti Ber­ly­ne, Var­šu­vo­je, kur jis gy­ve­no.

Esu pen­si­nin­kas, lai­ko tu­riu. Ta­čiau esu be­pi­ni­gis. Ty­ri­nė­ji­mams ga­liu skir­ti tik ne­di­de­lę da­lį sa­vo pen­si­jos. To­dėl dar­bai ei­na ne taip spar­čiai, kaip no­rė­tų­si. Džiau­giuo­si, jog ir tu­ri­mo­mis ga­li­my­bė­mis ap­tin­ku ne­ma­žai J. Smil­ge­vi­čiaus pėd­sa­kų. O kai at­ran­di, ky­la dar di­des­nis azar­tas pa­da­ry­ti dar­bą iki ga­lo.

Dau­giau vers­li­nin­ko ne­gu po­li­ti­ko

– At­vy­ko­te į Už­ven­tį pa­jaus­ti mies­te­lio, ku­ria­me da­lį sa­vo gy­ve­ni­mo pra­lei­do J. Smil­ge­vi­čius, dva­sią ir au­rą. Ko­kį įspū­dį pa­li­ko Už­ven­tis?

– Su­si­da­rė gy­vo mies­te­lio įspū­dis. Pa­jau­čiau nos­tal­gi­ją, kai pa­ma­čiau au­ten­tiš­ką puo­dy­nę iš dva­ro, iš­li­ku­sius pa­sta­tus. Tai vei­kia.

– Da­lį sa­vo mo­nog­ra­fi­jos pa­sky­rė­te Už­ven­čiui. Mies­te­lio švie­suo­me­nę ypač nu­ste­bi­no ži­nia, jog J. Smil­ge­vi­čius ne­bu­vo ba­jo­ras.

– Jis ne­bu­vo ba­jo­ras. Iš ba­jo­rų bu­vo ki­lu­si J. Smil­ge­vi­čiaus žmo­na Ste­fa­ni­ja.

– Ko­kie J. Smil­ge­vi­čiaus as­me­ny­bės bruo­žai ty­ri­nė­jant jo gy­ve­ni­mą at­si­sklei­dė? Jūs tei­gia­te, jog jis bu­vo la­biau vers­li­nin­kas ir eko­no­mis­tas ne­gu po­li­ti­kas.

– Taip, nes ir dir­bant Lie­tu­vos ta­ry­bo­je jam la­biau­siai rū­pė­jo eko­no­mi­ka. Kaip eko­no­mis­tas bu­vo la­bai ver­ti­na­mas. Iš­kal­bin­gas jau vien tas fak­tas, jog 1905 me­tais į Var­šu­vą va­do­vau­ti „Al­fa – No­bel“ pre­ky­bos tink­lui jį pa­si­kvie­čia Ema­nuae­lis No­be­lis.

Kaip po­li­ti­kas jis ne­bu­vo la­bai ak­ty­vus. Pa­si­žy­mė­jo at­sar­gu­mu, ra­cio­na­lu­mu. Lai­kė­si tai­syk­lės: „Ge­riau ma­žiau ir lė­čiau, bet už­tik­rin­tai“. Bu­vo rea­lis­tas, pra­kti­kas, veiks­mo, o ne raš­to žmo­gus.

Lie­tu­va tar­pu­ka­riu spar­čiai mo­der­nė­jo ir tam ne­ma­žai įta­kos tu­rė­jo to­kie vers­lūs žmo­nės kaip J. Smil­ge­vi­čius, kaip eko­no­mis­tas pa­ra­šęs ne vie­ną pub­li­ka­ci­ją, iš­lei­dęs va­do­vė­lį apie pie­ni­nin­kys­tę ir pa­ts kū­ręs vers­lus.

Ji­s įkū­rė pir­mą­ją lie­tu­viš­ką ak­ci­nę bend­ro­vę „Vi­li­ja“, ku­ri ga­mi­no že­mės ūkio pa­dar­gus. Per ke­tu­ris mė­ne­sius, rem­da­ma­sis vien lie­tu­viais spe­cia­lis­tais, su­ge­bė­jo įsuk­ti ga­my­bą ir pre­ky­bą. „Vi­li­jos“ pa­ga­min­ti no­ra­gai pel­nė auk­so me­da­lį.

Jo įkur­tas ge­lum­bės fab­ri­kas per po­rą me­tų už­ka­ria­vo vi­są Lie­tu­vos rin­ką. Įkū­rė mui­lo fab­ri­ką, įre­gist­ra­vo pa­ten­tą ga­min­ti pen­kių rū­šių mui­lus su sė­me­nų alie­ju­mi. Vie­na jo įmo­nių ga­mi­no alie­jų, ku­ris bu­vo eks­por­tuo­ja­mas į Da­ni­ją ir Olan­di­ją.

Jis įkū­rė Lie­tu­vos ūki­nin­kų są­jun­gą, ku­rios tiks­las bu­vo sta­ty­ti pre­ky­bos san­dė­lius ir kon­ku­ruo­ti su Ry­gos vers­li­nin­kais. J. Smil­ge­vi­čius su­pra­to ir rek­la­mos svar­bą. Kas­met jo įmo­nės skir­da­vo lė­šų rek­la­mai.

At­gai­vi­no Už­ven­tį

– Apž­velg­da­mas J. Smil­ge­vi­čiaus gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­pį Už­ven­ty­je tvir­ti­na­te, kad pri­kel­tas dva­ras at­gai­vi­no mies­te­lį.

– Pras­ko­lin­tą ir nu­gy­ven­tą Už­ven­čio dva­rą už 6000 rub­lių iš ku­ni­gaikš­čio Vla­dis­lo­vo Druc­kio-Liu­bec­kio nu­pir­ko Ste­fa­ni­ja Smil­ge­vi­čie­nė.

O J. Smil­ge­vi­čiaus pa­si­ro­dy­mas Už­ven­ty­je 1912 me­tų pa­va­sa­rį at­ne­šė per­mai­nų vie­ti­nių žmo­nių gy­ve­ni­me.

Nuo­la­ti­nis „Vie­ny­bės“ ko­res­pon­den­tas, pa­si­ra­ši­nė­jęs „U-kiu“, 1911 me­tų pa­bai­go­je apie Už­ven­tį ra­šė: „...gan ap­leis­tas kam­pe­lis. Ukė ve­da­ma men­kai, nes daug so­džių di­de­lių, kur žmo­nių že­mė ei­na rė­žiais iš­min­tais, ne­ste­bė­ti­na, že­mė nors ge­ros rū­šies, men­kai įdir­ba­ma ne­daug ja­vų te­be­duo­da, gy­vu­liai ir­gi men­ki, nes trūks­tant ge­rų ga­nyk­lų ki­taip ir bū­ti ne­ga­li.

Ama­ti­nin­kų ge­rų vi­sai nė­ra, trūks­ta ge­rų kal­vių, šiau­čių, kriau­čių

, ku­rie mo­kė­da­mi ge­rai ama­tą tu­rė­tų ne­blo­gą už­dar­bį. Da­bar kas jau­nas svei­kas va­žiuo­ja Ame­ri­kon, pa­lik­da­mi čia Lie­tu­vo­je se­nus tė­vus ir gen­tis. Ame­ri­ko­je tarp sve­ti­mų ras­da­mi tik var­gą. Už­ven­ty­je ren­gia­ma ukes ra­te­lis, kad žmo­nės mo­ky­tus ge­riau ukę ves­ti.“

Pei­kia­mi ir pra­sti Už­ven­čio ke­liai bei žmo­nių gir­tuok­lia­vi­mas.

Ta­čiau jau 1913 me­tais „Vil­ty­je“ ap­ra­šy­ti po­ky­čiai dva­re. Čia ra­šo­ma, jog lie­tu­vis po­nas J. Smil­ge­vi­čius par­si­ga­be­no iš Švei­ca­ri­jos „gar­saus gy­vu­lių auk­lė­to­jo Bur­gio“ kar­vių ir jau­čių. Švei­ca­rų (švi­cų) veis­lės gy­vu­liai pa­si­žy­mi gra­žu­mu, vie­na kar­vė kai­nuo­ja 800 rub­lių, o stam­bus jau­tis at­siei­na dau­giau kaip tūks­tan­tį.

1914 me­tais spau­do­je pa­si­ro­do ži­nu­tė, kad vie­to­je ma­lū­no van­dens ra­to įtai­sy­ta tur­bi­na, su­kan­ti dve­jas gir­nas ir ma­ši­ną „kruo­poms dirb­ti“. Žmo­nės džiau­gia­si, o sa­vi­nin­kas gra­žiai už­dir­ba, ne tik to­li­mo­je Ame­ri­ko­je, bet ir Lie­tu­vo­je ga­li­ma ras­ti pui­kaus pel­no, te­rei­kia už­siim­ti „pra­mo­ne“.

Ma­žuo­se mies­te­liuo­se gy­vu­lius su­per­kan­tys žy­dų pre­ki­jai mo­kė­da­vo ma­žą kai­ną. J. Smil­ge­vi­čius pa­si­kvie­tė lie­tu­vių pirk­lius iš Ry­gos, ku­rie nu­pir­ko du va­go­nus ra­guo­čių, duo­da­mi „už pū­dą gy­vo gy­vu­lio“ 3 rub­lius 50 ka­pei­kų. Tuo tar­pu vie­ti­niai mo­kė­da­vo tik po tris rub­lius.

J. Smil­ge­vi­čius va­do­va­vo ir Kel­mės „sko­li­na­ma­jai sa­vi­tar­pi­nei“ drau­gi­jai.O dva­re jis tvar­kė­si pa­gal tuo­me­ti­nio moks­lo re­ko­men­da­ci­jas ir pa­ver­tė jį kles­tin­čiu ūkiu.

Pas­ta­tė ma­lū­ną, ply­ti­nę, lentp­jū­vę, spi­ri­to va­ryk­lą, elekt­ri­nę. Vei­kė mo­der­nus val­cų ma­lū­nas, elekt­ri­nė, lentp­jū­vė, pie­ni­nė, sū­ri­nė, kal­vė, sto­vė­jo šilt­na­miai. Jis pir­ma­sis Lie­tu­vo­je įvei­sė ta­ba­ko plan­ta­ci­ją su džio­vyk­la. Iš­ka­sė tven­ki­nius, ku­riuo­se au­gi­no žu­vį. Dva­ro te­ri­to­ri­jo­je bu­vo 29 pa­sta­tai.

Tuo­me­ti­nė spau­da ra­šė, jog dva­ro dar­bi­nin­kų būs­tai bu­vo gra­žiai su­re­mon­tuo­ti, kiek­vie­nai šei­mai skir­ta po du – tris kam­ba­rius, o at­ly­gi­ni­mas mo­ka­mas aukš­tes­nis nei ki­tur. Už Už­ven­čio dva­rą tuo­me­ti­nė­je Lie­tu­vo­je di­des­nis bu­vo tik Vė­žai­čių dva­ras.

– Ar ap­ti­ko­te de­ta­les­nių ži­nių apie J. Smil­ge­vi­čiaus as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą?

– Smil­ge­vi­čių šei­ma mo­kė­jo vo­kie­čių, pran­cū­zų kal­bas. Ga­li bū­ti, jog mo­kė­jo ir ang­liš­kai, nes ar­chy­vuo­se pa­si­tai­ko ir to­kių raš­tų. Ma­tyt, šei­mo­je do­mi­na­vo lie­tu­viš­kos tra­di­ci­jos ir pa­trio­ti­nės nuo­tai­kos. Iš­kal­bin­gas fak­tas, kad mi­ręs J. Smil­ge­vi­čius ap­vilk­tas tau­ti­niais rūbais. Prieš ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą jis ne­per­ve­dė sa­vo pi­ni­gų į Švei­ca­ri­jos ban­kus.

Smil­ge­vi­čiai tu­rė­jo pen­kias duk­ras ir sū­nų. Sū­nus bu­vo pia­nis­tas. Vi­sos duk­ros bai­gė aukš­tuo­sius moks­lus ir pa­si­reiš­kė sa­vo pro­fe­si­nė­je veik­lo­je. Per ka­rą vai­kai pa­si­trau­kė į Va­ka­rus. Šiuo me­tu gy­vi du J. Smil­ge­vi­čiaus anū­kai.

Au­to­rės nuo­tr.

Is­to­ri­kas Al­gir­das Gri­ga­ra­vi­čius sa­ko, jog ne­leng­va bu­vo ras­ti ir Jo­no Smil­ge­vi­čiaus ra­šy­se­nos pa­vyz­džių.

Už­ven­tiš­kiai tu­ri ne­daug in­for­ma­ci­jos apie prieš šimt­me­tį čia gy­ve­nu­sio ir prieš 76 me­tus čia pa­lai­do­to Jo­no Smil­ge­vi­čiaus gy­ve­ni­mą bei veik­lą. Is­to­ri­kas Al­gir­das Gri­ga­ra­vi­čius už­pil­dė šią spra­gą.

Jo­no Smil­ge­vi­čiaus at­mi­ni­mas įam­žin­tas Vi­do Ci­ka­nos skulp­tū­ra.

Ar­chy­vo nuo­tr.

Už­ven­čio dva­ras 1930 me­tais.