Naujausios
Magiškasis „dzū“
Pristatyti gaustinio dainavimo etninės kultūros puoselėtojo Valdo Rutkūno vadovaujamas „Ramočios“ ansamblis susirinko būtent Gineikių kaime, ant Devynmačės (Devynjėgės) kalvos prie aukuro akmens.
Šiame gatviniame kaime iki 1939 metų vakarais vyrai rinkdavosi Prano Rimkaus sodybos kieme, kur aptardavo dienos darbus, kaimo reikalus ir dainuodavo liaudies dainas būtent gaustinio dainavimo būdu.
Tuo metu Gineikių kaime buvo apie 30 sodybų. Trečdalio jų savininkai buvo Rimkai. Kad kaimynai nesupainiotų vienų Rimkų su kitais, daugelis jų turėjo pravardes. Pranas Rimkus, kurio kieme vyrai dainuodavo, buvo vadinamas Balandiniu, nes laikė balandžių.
Gaustinis dainavimas – ypatingas tuo, kad balsingiausias ar keli balsingiausieji vyrai užvesdvo dainą, o kiti po kiekvieno posmo pritardavo magišku ilgai tęsiamu garsu „dzū“, taip sudarydami gaudimo įspūdį.
Toks Lietuvoje liaudies dainų atlikimo būdas daugiau niekur Lietuvoje neišliko iki šių dienų. Rašytiniuose dokumentuose paminėtas tik Viduklėje, tačiau neišliko gyvų šio dainavimo būdo pavyzdžių. Todėl, Valdo Rutkūno nuomone, būtinas jo išsaugojimas ir sklaida.
Pasimokyti gaustinio dainavimo būdo į Gineikių kaimą atvažiavo etnokultūros mylėtojų iš Šiaulių, Kazlų Rūdos, Plungės. Tikėtina, jog jie savo kraštuose tęs tokio dainavimo tradiciją.
Išmokė dainuoti anūką Stasiuką
Kaip pasakoja V. Rutkūnas, gaustines dainas dainuoti vakarais rinkdavosi tik vyresni vyrai. Dainuodavo tik kieme, kur kartais atliepdavo aidas. Tokios dainos buvo tarsi saugomos nuo iškraipymų ir visokiausių interpretacijų. Gaustinis dainavimo būdas nebuvo paplitęs vakaruškose. Jis reikalavo didelio dainuojančių žmonių susiklausymo. O tas susklausymas tarsi simbolizavo lietuvių vienybę.
Tačiau sužinoję apie gatvinio kaimo išskaidymą į vienkiemius, gineikiškiai nusprendė perduoti šį dainavimo būdą ateinančioms kartoms.
Pranas Rimkus į dainų vakarus pasikvietė septynerių metų savo anūką Stasiuką. Išmokė jį gaustinio dainavimo.
Gineikių žmones iškėlus į vienkiemius, dainoriams sueiti tapo sudėtinga. Senieji daininkai išmirė. Prano Rimkaus (Balandinio) anūkas Stasiukas užaugo. Niekur iš Kelmės rajono neišvyko. Apsigyveno Vaiguvos seniūnijos Pikelių kaime.
Etnokultūros puoselėtojas atrado lobį
Pikelių kaime 1996 metais, vaikščiodamas po kaimus ir užrašinėdamas senąsias žemaičių dainas, Valdas Rutkūnas ir rado Stasį Rimkų, kuris subtiliai užsiminė apie gaustinį dainavimo būdą. Etnokultūros puoselėtojas smulkiai apie tai išklausinėjo, užrašė Rimkų kieme gineikiškių dainuotas liaudies dainas. O apie unikalų jų atlikimo būdą pranešė Nacionalinio kultūros centro specialistams. Šie atvyko į, beje, taip pat gatvinį Pikelių kaimą, užrašė dainas, filmavo, fotografavo.
V. Rutkūnas tikėjosi, jog Nacionalinio kultūros centro etnokultūros specialistai užsiims ir šio dainavimo būdo sklaida. Tačiau jie, matyt, kelmiškio atrastą etnokultūros lobį laikė „Ramočios“ ansamblio autorine nuosavybe.
V.Rutkūno vadovaujama „Ramočia“ iki šiol šį dainavimo būdą ir populiarino. Gaustinių dainų atlikdavo per įvairias šventes, užsienyje.
„Džiaugiuosi, kad mūsų ansambliui pavyko perimti šią tradiciją, – mintimis dalijasi V. Rutkūnas. – Tai unikalus dainavimo būdas. Didelės galimybės, kai vieni dainuoja, o kiti gali atitarti. Pritarti gaudimu gali ir dainos žodžių nemokantys žmonės. Tai suvienija visus kokio nors renginio dalyvius. Sensancinga ir tai, kad pavyko atrasti ir išsaugoti šį dainavimo būdą, kurį vienintelis tai dar prisiminęs Stasys Rimkus galėjo nusinešti ir Amžinybėn.“
V. Rutkūno manymu, gaustinį dainavimo būdą būtent Gineikiuose galėjo nulemti ir pati aplinka. Čia yra unikali Devynmačės (Devynjėgės) kalva su mitologiniu aukuro akmeniu. Beje, sovietiniais laikais, atliekant melioracijos darbus, šis akmuo buvo nuridentas į pelkę. Tačiau į Graužikus gyventi atsikėlusio Vlado Pūtvio – Putvinskio anūko ir tuometinio Graužikų mokyklos direktoriaus Antano Šilgalio rūpesčiu ant kalvos vėl buvo užkeltas.
Nuo kalvos matosi Graužikų ir Šatrijos kalnai. Nuo kalnų ir miško atsimuša aidas. Atliekant gaustines dainas žmones, matyt, apimdavo labai geri pojūčiai. Tai savotiška meditacija.
Lobį grąžinti tautai
Todėl, etnokultūros puoselėtojo nuomone, šį lobį reikia grąžinti tautai. Rugsėjo pabaigoje „Ramočios“ ansamblis gaustinį dainavimą pristatė savo svečiams, etnokultūros puoselėtojams iš Šiaulių, Kazlų Rūdos, Plungės.
Šiuo dainavimu ansamblio dalyviai planuoja nustebinti sostinės svečius per 700 metų Vilniaus jubiliejų. „Sugausti“ ant Trijų Kryžių kalno, nuo kurio Gediminui sklido geležinio vilko staugimas. Gal pavyks net išleisti ir padovanoti plokštelę su „Ramočios“ gaustinėmis dainomis.
„Gaudimas galėjo būti susijęs ir su Vilniumi, į kurį krikščionybė atėjo anksčiausiai, ir žyniai turėjo trauktis į Žemaitiją. Gal todėl būtent Žemaitijoje gajesnės senovinės apeigos ir išliko liudijimas apie gaustinį dainavimą.
Gal neatsitiktinai šios dainos skambėjo Rimkų kieme. Rimkų pavardė – pati populiariausia Kelmės rajone. Jos šaknis reiškia rimti, nurimti. Ramuma – savotiška žemaičio filosofija. Nuo šio žodžio, matyt, atsirado ir „Romuva“, – svarsto V. Rutkūnas.
