Naujausios
Nuotraukose įamžintos valstybinių ir asmeninių švenčių akimirkos, įvairiausi muzikos instrumentai, publikuojami ir reklaminės atributikos pavyzdžiai.
Albume spausdinamos P. Kaminsko kolekcijos bei įvairiuose Lietuvos miestuose gyvenančių kolekcininkų sukauptos nuotraukos.
Už patarimus, dalijimąsi vertingais eksponatais P. Kaminskas dėkingas šiauliečiams Vygintui Ališauskui, Eugenijui Antanaičiui, Romualdui Baltučiui, Virginijui Caronkui, Aidui Dikšui, Arijui Ivaškevičiui, Mantui Jankevičiui, Gediminui Kaminskui, Aristidui Kildušiui, Jonui Nekrašiui, Viliui Puronui, Vyteniui Rimkui, Arvydui Skeriui, Dainiui Šidagiui, Stanislovui Veličkai, Linui Žaliūkui, Vilniuje gyvenantiems Henrikui Keruliui, Sauliui Kruopiui, Vyčiui Ramanauskui, Dainiui Stumbrui, Dianai Stapulionienei, Laimučiui Stapulioniui, Kęstučiui Kaziui Šiaulyčiui, radviliškiečiams Lidijai Šimkienei ir Sigitui Šimkui, Raimundui Juciui iš Gargždų, Rolandui Juknevičiui iš Zarasų, Arvydui Jurkaičiui iš Utenos, Leonui Karaliūnui iš Joniškio, Romualdui Leimontui iš Pasvalio, Kęstučiui Rudžiui iš Krekenavos, Virginijai Sakalauskienei iš Kauno, Rimantui Servai iš Kelmės, Alinai Šivickaitei iš Ginkūnų, Kazimierui Urbeliui iš Pakapės.
Pratarmę leidiniui parašė profesorius Vytenis Rimkus (1930–2020). V. Rimkus žodis lydėjo ir ankstesnius P. Kaminsko mažatiražius kolekcinių nuotraukų, dailės kūrinių albumus.
„Muzika – rankose ir širdyje“
Vytenis Rimkus (1930–2020)
Muzika – neatsiejamas žmonių gyvenimo palydovas, lydintis per šventes ir liūdesio valandas. O ta muzika išgaunama instrumentų pagalba. Muzikos instrumentai atsirado gilioje senovėje, jie nuolat kito, tobulėjo, įgydami vis naujas formas, įsisavindami naujas medžiagas ir priemones. Ši muzikos raida atsispindi vaizduojamojoje dailėje, o taip pat ir fotografijoje.
Lietuvoje muzikos instrumentai taip pat atsirado gilioje senovėje. Tai įvairūs pučiamieji vamzdeliai, ritmo garsus išgaunančios priemonės, būgneliai ir ypač garsiosios kanklės. Palaipsniui pasirodė iš kitų kraštų atvežtos armonikos, bandonijos, bajanai, akordeonai, gitaros, smuikai, triūbos, mandolinos ir kt. O nuo krikščionybės įvedimo bažnyčiose grojama vargonais. Ir dažnai liaudies ir profesionalioji muzika tartum susilieja į tą šventišką esmę, kuri padeda žmonėms gyventi.
Kultūros erdvėje egzistuoja ir muzikos istorija, o fotografija tapo vienu iš tos istorijos liudytojų. Itin įdomus tas istorijos tarpsnis, kai muzikos klausytis buvo galima tiktai betarpiškai grojant instrumentu. Ir štai pateikiamas toks nuotraukų rinkinys, kalbantis apie muzikos instrumentus nuo 1909 iki 1945 metų. Tai ir savotiškas muzikos instrumentų katalogas, ir jo ryšys su žmogumi.
Itin įdomios kraštotyrininko Balio Buračo nuotraukos, užfiksavusios piemenukų švilpynes, dūdeles, netgi grupinius pagrojimus. Tai aiškiai paliudija apie mūsų tautos prigimtinę dvasinę kultūrą. O ir neretai vienas kitas iš tų piemenukų prasiveržė į platesnes kultūros erdves, o didesnioji jų dalis tapo žemdirbiais, darbininkais, atšokę jaunystės šokius ir pasitelkdami muziką šeimyninėse šventėse – vestuvėse, krikštynose ir kt.
Armonikos dažniausiai būna vyrų rankose, grojikui atsisėdus su ištemptu instrumentu ant kelių. Tartum sklinda melodija, kviečianti šokiui. Juk dažniausiai armonikomis ir buvo grojama vakarėliuose, tiesiog reikėjo kuo trankesnių polkų, o palaipsniui atsirado ir valsai, ir fokstrotai... Nuotraukose jauniems vyrams tai buvo prestižo reikalas.
O štai gitara – tai merginų raiškos priemonė. Dažniausiai prieš fotoaparatą buvo pozuojama, instrumentas glaudžiamas prie širdies. Pozuotoja atskleidžia ne tik savo patrauklumą, grožį, bet ir dvasinę būseną. Dalis tų nuotraukų – aukšto meninio lygio.
Grupinėse nuotraukose dažniausiai yra vestuvių vaizdai, kur būna pora ir daugiau muzikantų. Būta ir kaimo orkestrų, kanklininkų grupių mokyklose. Tokių orkestrėlių susiorganizuodavo didesniuose kaimuose, miesteliuose. Juos steigė jaunalietuvių, šaulių, ateitininkų, gaisrininkų ir kitos organizacijos.
Tais metais mokytojų seminarijose buvo mokoma muzikos – groti smuiku merginoms ir akordeonu vyrams. Pas inteligentus, aukštesnėse mokyklose būta ir pianinų. Dažnas anų metų pradinės klasės mokinys prisimena savo, kartais grojantį, mokytoją. Tremtinys Romualdas Baltutis mena savo tėvą, Kurtuvėnų mokyklos mokytoją, kuris ir tremtin pasiėmė armoniką, o jį areštavus, instrumentu grojo ir dabar tebegroja sūnus.
Mano Bagdoniškio pradinės mokyklos mokytoja Bronė Višinskaitė taip pat visų vaikų nuostabai pagrodavo smuiku. Anų metų grojančiųjų nuotraukos – ne itin dažnos. Daugelyje šeimyninių albumų tiesiog jų nėra. Štai mano žmonos gražuolė mama nuo jaunystės puikiai grodama gitara dainuodavo. Gitarą pasiėmė ir tremiama į Krasnojarsko kraštą, o ten skambindama gaivino ilgesį net iki ašarų, o nuotraukos su ta gitara taip ir neliko, o gal ir nebuvo.
Kaip ten bebūtų, šios nuotraukos dar kartą mums primena praeitį, ne tik kupiną vargų, karų, tremčių, tragedijų, bet ir gyvenimo pilnatvės siekių, pasitelkiant gimtąją kalbą, meną, muziką.
