Šventa pareiga – parodyti karių kapavietę

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.
Ke­lias į Ža­ga­rę yra vie­nas orien­ty­rų ieš­kant ka­pa­vie­tės.
Vil­niaus Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus pro­gim­na­zi­jos eti­kos mo­ky­to­ja Ma­ri­ja Ma­ša­naus­kie­nė at­va­žia­vo į Ak­me­nės ra­jo­ną pa­ro­dy­ti iki šiol neat­ras­tą Ant­ra­ja­me pa­sau­li­nia­me ka­re žu­vu­sių­jų ka­rei­vių ka­pa­vie­tę. Apie ją pa­sa­ko­ju­si ma­ma.

Iš Ak­me­nės ra­jo­no ki­lu­si M. Ma­ša­naus­kie­nė do­mi­si gim­ti­ne. To­dėl skai­to nau­jie­nas "Šiau­lių kraš­te", ku­rį ran­da, kai lan­ko­si Vil­niaus mo­ky­to­jų na­muo­se. Va­sa­ros pa­bai­go­je su­do­mi­no pub­li­ka­ci­ja "Vo­kie­čių ka­pa­vie­tė­je ras­tas pran­cū­zas" (2019 08 27) – apie Šiau­lių ra­jo­ne at­kas­tą Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro 60 vo­kie­čių ka­pa­vie­tę.

"Vi­są lai­ką ne­šio­jau­si min­tį – tė­viš­kė­je Ak­me­nės ra­jo­ne ne­to­li Jaut­mal­kių pa­ro­dy­ti ka­ro lai­kų ka­pa­vie­tę, jei kas do­mė­tų­si", – sa­kė pe­da­go­gė.

Nus­ku­bė­jo į Vo­kie­ti­jos am­ba­sa­dą.

"Pa­ju­tau abe­jin­gu­mą, kai klau­si­nė­jo: ar pa­ti ma­čiau, ar tik­rai at­sek­čiau vie­tą", – pa­sa­ko­jo M. Ma­ša­naus­kie­nė.

Pas­kam­bi­no į "Šiau­lių kraš­to" re­dak­ci­ją. Sa­kė, "at­lik­sian­ti šven­tą pa­rei­gą" pa­pa­sa­kod­ma paie ka­pa­vie­tę.

Su vil­nie­te iš Nau­jo­sios Ak­me­nės au­to­bu­sų sto­ties su­ka­me Ža­ga­rės link. Nep­ri­va­žia­vus Jaut­mal­kių kai­mo tu­rė­tų bū­ti orien­ty­ras – ša­li­ke­lė­je se­ni me­džiai bu­vu­sio­je Ja­su­ty­nė­je. Ki­to­je ke­lio pu­sė­je au­go alks­ny­nė­lis.

"Ma­ma daž­nai įspė­da­vo: ne­lįs­kit, ten vo­kie­čių ir ru­sų ka­pai, o vai­kai la­bai bi­jo­jo­me", – mo­te­ris pa­sa­ko­ja, kai apie 1959-uo­sius me­tus te­be­gy­ve­no gim­ta­ja­me Stri­my­liš­kių kai­me.

Pri­si­me­na pa­sa­ko­jant, kad, nu­dun­dė­jus fron­tui, ša­lia ke­lio bu­vo iš­kas­ti grio­viai ir į juos at­ski­rai su­vers­ti vo­kie­čių ir ru­sų ka­rei­vių pa­lai­kai.

Apie ka­ro lai­kus ma­ma dau ne­pa­sa­ko­da­vo: "Ai, ne­bu­vo jau­nys­tės, ne­bu­vo gy­ve­ni­mo ir nėr ko pa­sa­kot".

Ma­ri­ja vė­liau su­pra­to, ko­dėl ap­dir­ba­ma­me lau­ke su­ve­šė­jo alks­nių lo­pi­nė­lis: žmo­nės ne­lie­tė ka­pa­vie­tės.

Po ke­lių de­šimt­me­čių, va­žiuo­da­ma pro­šal pa­ma­tė, kad me­džių ne­be­li­kę, lau­kas aria­mas ir ap­sė­ja­mas.

"Ta­čiau li­kę Ja­su­ty­nės me­džiai pa­dės ras­ti", – įsi­ti­ki­nu­si M. Ma­ša­naus­kie­nė.

Ji to­je so­dy­vie­tė­je ne­bu­vo še­šias­de­šimt me­tų, ta­čiau ti­ki, kad vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mai – tiks­lūs.

At­pa­žįs­ta da­bar jau vos ran­ko­mis ap­glė­bia­mų dvie­jų me­džių ka­mie­nus. Kas gi­liau, per at­va­šy­nus neį­ma­no­ma įžū­rė­ti.

Po­nia Ma­ri­ja de­ta­li­zuo­ja: au­ga gal ko­kie ke­tu­ri la­bai sto­ri gluos­niai. Vie­nas jų – su dre­ve. Ša­lia – ne­di­du­kė kūd­ra. Dar už ke­lio­li­kos žings­nių – ak­me­ni­nių sie­nų lie­ka­nos. Tai ran­da­me.

Mo­te­ris ro­do bu­vu­sio alks­ny­nė­lio vie­tą – ke­lios de­šim­tys met­rų, o gal ir vi­sas šim­tas ly­gu­tė­lia­me lau­ke, ku­ris dai­liai įdirb­tas. Įsi­ti­ki­nu­si – ten ka­rių pa­lai­do­ji­mų vie­ta.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.
Vil­nie­tė mo­ky­to­ja Ma­ri­ja Ma­ša­naus­kie­nė at­va­žia­vo į gim­tą­jį Ak­me­nės ra­jo­ną pa­ro­dy­ti Ant­ra­ja­me pa­sau­li­nia­me ka­re žu­vu­sių­jų ka­rių ka­pa­vie­tę.