Naujausios
Studentas tyrinėjo kraštiečių šeimas
Istoriją Šiaulių universitete studijuojantis iš Kelmės rajono kilęs Laurynas Giedrimas atliko tyrimą, kokios buvo jo kraštiečių Domeikių, Minupių, Šunikių ir Žeberių kaimų paskutiniosios baudžiavinės kartos gyventojų šeimos.
Savo kraštu besidomintis, jo istoriją įamžinantis studentas yra surinkęs daug medžiagos ir apie Užvenčio parapiją. Savo projektus pristato Užvenčio bibliotekoje, kaimų bendruomenėse. Seniūnijos gyventojai vaikiną vadina žinomo Užvenčio kraštotyrininko Vaclovo Rimkaus, išleidusio vertingą knygą „Kelmės kraštas“, pasekėju.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Kas vyko prieš du šimtus metų
Šiaulių universiteto trečiakursis Laurynas Giedrimas dalyvauja Lietuvos mokslo tarybos finansuojamame projekte. Atlieka tyrimą „Valstiečių namų ūkis ir socialinis mobilumas XIX amžiaus pirmoje pusėje Žemaitijoje. Mikroistorinis tyrimas pagal Užvenčio parapijos duomenis.“ Tyrimui vadovauja profesorė Rita Regina Trimonienė.
„Mane jau keleri metai domina tai, kas vyko toje teritorijoje, kurioje aš šiandien gyvenu, prieš šimtą ir daugiau metų, – pasakoja Laurynas. – Būtent šis smalsumas ir atvedė į universitetą studijuoti istorijos.“
Domėtis savo kraštu paskatino ir laiškininku dirbančio tėvo pasakojimai. Su paštininku labai norėdavo išsikalbėti seni Užvenčio krašto žmonės. Jie pasakodavo daug istorijų apie savo jaunystę, tėvus, praeitį. Sugrįžęs namo, jis kartais šias istorijas perpasakodavo.
Lauryno tyrinėjimai truko pusmetį. Pirmiausia jis studijavo Užvenčio parapijos bažnyčios metrikų knygas, kuriose įformintas ne tik gimimo, mirties ar santuokos faktas, bet ir priešsantuokinė apklausa. Iš tų knygų pavyko gauti nemažai tyrimui reikalingos medžiagos.
Faktų pasipildė iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo ir iš Žemaičių vyskupystės muziejaus.
Studentas sako, jog informaciją rinkti buvo nelengva. Dokumentai surašyti rusų arba lenkų kalbomis, kartais labai sunkiai įskaitoma rašysena. Tačiau galiausiai pavyko po kruopelytę atkurti dalelę savo krašto istorijos.
Pradingęs gimtasis kaimas
– Kuris kaimas iš keturių jūsų tyrinėtų yra seniausias?
– Anksčiausiai rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėti Šunikiai. Dar 1609 metais, įkuriant Užvenčio parapiją, Šunikių kaimas buvo padovanotas Užvenčio klebonui. Tada kaimas vadinosi Minikaičiais, o Šunikių pavadinimas gyvenvietei prilipo vėliau. Užvenčio klebonui kaimas priklausė iki 1853 metų.
Apie Dangvietus, Minupius ir Žeberius žinių randama tik aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje. Šios gyvenvietės, kartu su Kuršų kaimu, buvo surašytos 1879 metais Užvenčio dvaro inventoriuje.
– Jūs pats kilęs iš Dangvietų kaimo. Kodėl nerinkote istorijos apie šio kaimo šeimas?
– Dangvietų istorija – kiek komplikuota. Nors 1879 metais kaimas minimas rašytiniuose šaltiniuose, tačiau devynioliktojo amžiaus viduryje jo nėra. Nuo devynioliktojo amžiaus antrojo dešimtmečio iki 1861 metų šiame kaime neužfiksuota nė vieno gimimo, nė vienos mirties ir nė vienos santuokos, nors 1789 metais jame registruota net 200 gyventojų. Išeitų, kad tuo laikotarpiu kaimo iš viso nebuvo. Kėliau klausimą, gal gyventojai išmirė nuo 1853 metais Užvenčio seniūnijoje siautusios choleros. Tačiau šią versiją teko atmesti, nes jokių žinių apie Dangvietų gyventojus nepateikta jau anksčiau. Be to, nuo choleros tikrai negalėjo išmirti visi du šimtai žmonių.
Todėl labiausiai tikėtina, kad tuo laikotarpiu Dangvietai galėjo būti sujungti su už kilometro esančiu Žeberių kaimu. Jis tuo metu buvo antra pagal dydį Užvenčio parapijos gyvenvietė. Duomenys apie Dangvietų kaimo gyventojus vėl pradėti fiksuoti tik devynioliktojo amžiaus aštuntajame dešimtmetyje.
Kaimai buvo pilnesni
– Kiek gyventojų tuo metu buvo kituose kaimuose?
– 1848 metais didžiausias buvo Žeberių kaimas. Jame gyveno 212 žmonių. Minupiuose buvo 157, Šunikiuose – 78, Domeikiuose – 97 gyventojai.
– Tyrinėjote ir tų kaimų gyventojų pavardes. Darbe minite, jog kai kurios jų buvo sulenkintos, o kai kurios – įprastos, žemaitiškos.
– Žeberių kaime 1848 metais gyveno dvi Norvilių, dvi Kasparų, dvi Zakarų, brolių Tado ir Dominyko Gumauskų, Barboros Labanauskienės, Paliulių, Mickų, dvi Vosylių, Pilipavičių, Rozalijos Stulpinienės, Gedvilų šeimos.
Įdomiausia tai, kad tuo laikotarpiu Žeberiuose buvo net šeši Kučinskių ūkiai. Keturių ūkininkų Kučinskių sutapo ir vardai – visi buvo Jonai. Iš viso tais metais Žeberių kaime buvo 22 ūkiai.
Minupiuose gyveno Stulpinų, Grebelių, Lucaikių, Jaručių, Tugaudžių, Rimkų, Baranauskų, Macų, Venckų, Pranckaičių, Jono Kučinskio, Kadžių, Marcijonos Budrienės, Žalių, Vaigauskų, Teresių, Šimkų šeimos. Minupių kaime visų šeimų pavardės buvo skirtingos.
Domeikiuose šeimų buvo daug mažiau.1848 metais čia gyveno Bagdonų, Šuišių, Zakų, Navickių, Ūsių, Varanavičių, Šuklių, Galminų šeimos ir galimai bajoriškos kilmės Vitkevičių šeima. Iš viso kaime tuo metu buvo 9 namų ūkiai.
Šunikiuose gyveno Gaudiešių, dvi Budrių, Giedrimų, dvi Gališanskių, Vilkauskų, Putelių, Trubų ir Šuklių šeimos. Kaime dar gyveno Tado Varpučianskio šeima, kuri vienuose dokumentuose priskiriama bajorams, kituose – valstiečiams. Gali būti, jog jie buvo nusigyvenę bajorai. Iš viso Šunikiuose 1848 metais gyveno 11 šeimų.
– Ar gausios tuo metu buvo šeimos?
– Žeberiškių šeimos buvo didelės. Po vienu stogu vidutiniškai glaudėsi nuo 9,6 iki 10,2 žmonių.
1848 metais Minupių kaime viename ūkyje vidutiniškai gyveno 9,2 asmenys, 1853 metais – 8,75.
Domeikiškių šeimose vidutiniškai buvo po 10,75 asmenys vienoje šeimoje.
Šunikių kaimo šeimos buvo pačios mažiausios. Jose vidutiniškai buvo tik po 7,1 narį. Tai gali reikšti, jog žmonės šiame kaime gyveno prasčiau.
Visuose kaimuose dominavo branduolinės šeimos. Branduolinėmis laikoma, kai vienoje šeimoje gyvena susituokusi pora, jų vaikai, darbininkai ir vieniši kampininkai. Tos šeimos, kuriose gyvena dvi ar daugiau susituokusių porų, yra vadinamos didžiosiomis.
Dar gali būti šeimų, kuriose gyvena du susituokę pagyvenę asmenys, kurie oficialiai yra ūkio šeimininkai, ir kartu su jais savo šeimą sukūręs sūnus arba dukra. Tokios šeimos yra vadinamos šeimomis-giminėmis, bet Užvenčio parapijoje jų buvo labai nedaug. Toks šeimos tipas buvo vyraujantis Transilvanijoje (dabartinėje Rumunijos teritorijoje).
Vėlyvos santuokos, bet daug vaikų
– Kokio amžiaus žmonės anuomet kurdavo šeimą?
– Visų šių kaimų gyventojai tuokėsi sulaukę brandaus amžiaus. Moterys pirmą kartą tekėjo sulaukusios vidutiniškai 25,6 metų, o antrą kartą, jei tapdavo našlėmis, – 36 metų. Vyrai vedė vyresni. Pirmą kartą jie dažniausiai tuokdavosi sulaukę 31,5, o antrą kartą vesdavo būdami 42,4 metų.
Šiandienos lietuviai vyrai veda 1 metais ir 8 mėnesiais anksčiau, negu tiriamojo laikotarpio Užvenčio parapijos valstiečiai, o moterys – 1 metais ir 8 mėnesiais vėliau, negu XIX a. I p. užventiškės.
Vėlyvos santuokos buvo būdingos ir Vakarų Europai. Dar XVIII a. prancūzės tuokdavosi sulaukusios vidutiniškai 26,5 metų, o lenkės – 24,6 metų. Tuo tarpu vyrai vesdavo vidutiniškai sulaukę 28 – 30 metų.
XIX a. I p. gyventojai dažniausiai tuokdavosi su netolimų kaimų gyventojais.
– Ar spėdavo vyresnio amžiaus sutuoktiniai susilaukti vaikų?
– Dažna pora susilaukdavo daug vaikų. Užvenčio parapijoje šeimos vidutiniškai susilaukdavo aštuonių vaikų. Jų gimdavo ir daugiau. Tačiau dalis mirdavo kūdikystėje.
Asmeninės nuotr.
Šiaulių universiteto studentas Laurynas Giedrimas tyrinėjo, kokios šeimos gyveno Užvenčio parapijoje prieš šimtą metų.
Laurynas Giedrimas myli savo kraštą ir domisi jo istorija.