Naujausios
Šventųjų bylų kongregacija Vatikane pranešė, kad „iš Šventojo Sosto pusės nėra kliūčių Dievo tarno Pauliaus Racevičiaus, diecezinio kunigo, ir Vlado Kaselio, ištikimo Kristui pasauliečio, beatifikacijos arba kankinystės pripažinimo bylai svarstyti, laikantis vyskupų atliekamų tyrimų šventųjų skelbimo bylose normų“.
Kunigas Paulius Racevičius gimė 1908 metų gruodžio 15 dieną Laukuvos bažnyčios maršalkos Vinco Racevičiaus ir Emilijos Vėlavičiūtės šeimoje, kuri iš viso susilaukė net 14 vaikų, iš kurių trys mirė maži. Vincas Racevičius porą sykių buvo išvykęs į JAV užsidirbti pinigų. Grįžęs nusipirko 24 hektarus žemės prie Laukuvos miestelio, pasistatė tris pastatus gyvuliams, grūdams, nemažą gyvenamąjį namą, tad su žmona gana nesunkiai išaugino vienuolika vaikų. Viename namo gale dviejuose kambariuose kurį laiką buvo mokykla.
Vaikai nuo mažens dirbo įvairius ūkio darbus, lankė mokyklą. Gabesnius buvo numatyti leisti į mokslus. Kunigais tapo net du broliai – jau minėtas Paulius ir jauniausiasis Bronislovas. P. Racevičius į kunigus įšventintas 1933 metais, dirbo Seredžiuje, Šėtoje, Joniškyje gimnazijos kapelionu. Kunigas dėstė tikybą, o kadangi buvo labai gyvo, judraus, komunikabilaus būdo, greitai rado kalbą su gimnazistais. Nors 1940 metais jis iš mokyklos buvo atleistas, mokiniai ir toliau su juo bendravo, lankydami mišias ir ateitininkų būrelyje.
Turbūt paveikti ir įkvėpti kapeliono pamokslų bei auklėjimo, Joniškio gimnazistai ir kiti jaunuoliai pirmąją sovietinę okupaciją pasitiko po pamaldų iš bažnyčios eidami vieninga kolona ir garsiai dainuodami „Lietuva brangi“. Tokio akibrokšto tarybiniai aktyvistai negalėjo pakęsti, todėl kapelioną imta laikyti ideologiškai pavojingu asmeniu.
Buvę mokiniai kunigą P. Racevičių prisimindavo kaip nuoširdų, geranorišką, gerbianti kiekvieną žmogų, ypač vargšus. Jis nepraeidavo nė pro vieną jų, nepakalbinęs, nepaguodęs, nesušelpęs. Meilė tėvynei jis perduodavo jaunimui, rengdamas ekskursijas po Lietuvą, su mokiniais dalyvaudamas medelių sodinimo šventėse, tvarkydamas apleistus karių kapus. Niekas negalėjo net įsivaizduoti, kad toks žmogus už savo tikėjimą turės užmokėti gyvybės kaina. Kartu su patarnautoju Vladu Kaseliu.
1941 metų birželio 27 dieną traukėsi rusų kariuomenė. Už Joniškio parapijos klebonijos lango sprogus artilerijos sviediniui ir pažirus stiklams, kunigas P. Racevičius ir patarnautojas V. Kaselis nusprendė eiti iš miesto į laukus pasislėpti. Dar pakeliui užėjo pas pažįstamus atsisveikinti, kurie siūlė pasilikti, bet kunigas Paulius nusprendė, kad ten nesaugu, nes arti geležinkelis, tad po kelių dienų nusprendė grįžti.
Netrukus sutiko paskutinį NKVD sunkvežimį, jame sėdėjo ir einančius per laukus kunigą bei patarnautoją atpažino ir įskundė asmuo, kuriam kapelionas ne kartą buvo pagelbėjęs, skolindamas pinigus. Kunigas ir patarnautojas rodė devocionalijas, škaplierius, aiškino, kas esantys. Tai pat kunigas turėjo Joniškio gimnazijos dokumentus, bet niekas nekreipė į juos dėmesio. Abu jauni vyrai buvo nušauti žvyrduobėse netoli Kriukų. Žmonės jų kūnus greitai surado, skubiai padarė karstus ir palaidojo kaip nežinomus asmenis. Tik vėliau išsiaiškinus, kad tai kunigas ir patarnautojas, palaikai buvo perlaidoti Joniškio bažnyčios šventoriuje.
2000 metų gegužės 7 dieną Romoje popiežius Jonas Paulius II vadovavo ekumeninėms pamaldoms, kuriomis siekta pagerbti visus įvairių konfesijų XX amžiaus tikėjimo kankinius. Į Bažnyčios martirologą (kankinių sąrašą) buvo įrašyta 114 tikėjimo liudytojų iš Lietuvos, gyvybės kaina paliudijusių ištikimybę Evangelijai, tarp jų buvo ir kunigo Pauliaus Racevičiaus pavardė.
