Mokytojai Felicijai Kreslauskienei – 100 metų

Asmeninė nuotr.
Mo­ky­to­ja Fe­li­ci­ja Kres­laus­kie­nė.
Rug­sė­jo 24 dieną bu­vu­si Pak­ruo­jo gim­na­zi­jos di­rek­to­rė (1948 – 1950 m.), il­ga­me­tė di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja ir is­to­ri­jos mo­ky­to­ja, šven­tė sa­vo 100 me­tų gim­ta­die­nį. Pak­ruo­jo „At­ža­ly­no“ gim­na­zi­jos bend­ruo­me­nė neuž­mir­šo sa­vo nuo­sta­bios Mo­ky­to­jos. Nusp­ren­dė­me nu­vyk­ti į Vil­nių, kur šiuo me­tu gy­ve­na, ir pa­svei­kin­ti neei­li­nio ju­bi­lie­jaus pro­ga.

Mū­sų ger­bia­ma Mo­ky­to­ja gi­mė ir au­go Lin­ku­vo­je. Bai­gu­si Lin­ku­vos gim­na­zi­ją 1937 m. įsto­jo į Klai­pė­dos mo­ky­to­jų ins­ti­tu­tą. 1939 m. Klai­pė­da ir jos kraš­tas bu­vo oku­puo­tas vo­kie­čių, o ins­ti­tu­tas per­kel­tas į Pa­ne­vė­žį.

1939 m. F. Mar­ti­nai­ty­tė bai­gė Pa­ne­vė­žio mo­ky­to­jų ins­ti­tu­tą ir bu­vo pa­skir­ta į Šiau­lių ap­skri­ties Kruo­pių vals­čiaus Girgž­du­čių pra­di­nę mo­kyk­lą. 1941 m. ji jau Guos­ta­ga­lio (da­bar Pak­ruo­jo raj.) pra­di­nės mo­kyk­los mo­ky­to­ja. 1945 m. ko­vo mėn. Šiau­lių ap­skri­ties švie­ti­mo sky­riaus ve­dė­jo įsa­ky­mu pa­ski­ria­ma Pak­ruo­jo pro­gim­na­zi­jos mo­ky­to­ja. Dės­tė is­to­ri­ją ir psi­cho­lo­gi­ją. 1946 m. jau di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja (ta­da mo­ky­mo da­lies ve­dė­ja). 1948 – 1950m. – Pak­ruo­jo gim­na­zi­jos di­rek­to­rė. Vė­liau šios mo­ky­mo įstai­gos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja ir is­to­ri­jos mo­ky­to­ja. Toks trum­pas mo­ky­to­jos gy­ve­ni­mo ap­ra­šy­mas, bet už šių ei­lu­čių sle­pia­si la­bai daug kas...

Taip, mū­sų gy­ve­ni­mas trum­pas, trum­pa aki­mir­ka erd­vė­je ir lai­ke. Tik sa­vo dar­bais su­tei­kia­me gy­ve­ni­mui pra­smę, tęs­ti­nu­mą. Pa­tys ku­ria­me is­to­ri­ją, Tė­vy­nę, puo­se­lė­ja­me kam­pe­lį, ku­ria­me gy­ve­na­me, dir­ba­me, mo­ko­mės... Džiau­gia­mės, kad sa­vo pra­smin­gais dar­bais Mo­ky­to­ja F. Kres­laus­kie­nė pa­li­ko ryš­kų pėd­sa­ką mo­kyk­los is­to­ri­jo­je. Jos bu­vi­mo ženk­lų čia daug: vy­res­nie­ji mo­ky­to­jai pui­kiai pri­si­me­na Jos ra­mu­mą, pa­pras­tu­mą, to­le­ran­ci­ją, pa­rei­gin­gu­mą. Mu­zie­ju­je į mus žvel­gia nuo­trau­ka sten­de ,,Mo­kyk­los di­rek­to­riai“, Jos pa­do­va­no­tas nuo­trau­kų al­bu­mas, laik­raš­čių, iš­kar­pų apie XX am­žiaus 5 – 8 de­šimt­me­čių mo­kyk­lą, Pak­ruo­jį, gy­vu žo­džiu pra­by­la iš do­ku­men­ti­nio fil­mo ,,Jie vi­sa­da su mu­mis“, įra­šas sve­čių kny­go­je. ,,Su­kur­tas pa­sa­kiš­kas ste­buk­las! Ge­ra su­grįž­ti į praei­tį. Bu­vu­si mo­ky­to­ja F. Kres­laus­kie­nė. 2009 09 24“ (da­ly­va­vo mu­zie­jaus ati­da­ry­me). Tą die­ną Mo­ky­to­ją svei­ki­no­me ir 90-ojo gim­ta­die­nio pro­ga. Ta­da, prieš 10 me­tų, mo­kyk­los mo­ky­to­jai, bu­vę mo­ki­niai, mo­kyk­los di­rek­to­rius K. Ra­zu­mas bran­giai Mo­ky­to­jai ta­rė ne tik šil­čiau­sius žo­džius, bet ir pa­do­va­no­jo gim­na­zi­jos nuo­trau­ką, ženk­le­lį, mo­ky­to­jas V. Skir­man­tas pa­puo­šė var­di­ne juos­ta. ,,Man gy­ve­ni­mą pail­gi­no­te vi­su de­šimt­me­čiu“, - tei­gė Mo­ky­to­ja, pa­sken­du­si gė­lių jū­ro­je per sa­vo ju­bi­lie­jų.

O kiek daug bu­vu­sių Jos mo­ki­nių, bend­ra­dar­bių, gra­žių at­si­lie­pi­mų kny­go­je ,,Pak­ruo­jo ,,At­ža­ly­no“ gim­na­zi­ja. Praei­tis ir da­bar­tis“ apie Mo­ky­to­ją F. Kres­laus­kie­nę. Pa­ti Mo­ky­to­ja kny­go­je pa­tei­kė įdo­mių fak­tų, šil­tų pri­si­mi­ni­mų apie ko­le­gas, mo­kyk­lą, tą laik­me­tį. Ga­vu­si mi­nė­tą kny­gą, Mo­ky­to­ja drau­ge su D. Au­gu­tie­ne pa­ra­šė mums šil­tą pa­dė­kos laiš­ką , o jo pa­bai­go­je Ji pri­ra­šė: ,,Svei­ki­nu esa­mus ir bu­vu­sius mo­ky­to­jus, mo­ki­nius, vi­są mo­kyk­los bend­ruo­me­nę ir lin­kiu, kad ,,At­ža­ly­nas“ aug­tų ir bu­jo­tų vi­sais lai­kais. Pri­si­min­ki­me mo­kyk­los va­do­vus, mo­ky­to­jus, mo­ki­nius išė­ju­sius ana­pi­lin. Bu­vu­si mo­ky­to­ja Fe­li­ci­ja Kres­laus­kie­nė 2016 11 12“. (Dėl svei­ka­tos Mo­ky­to­ja kny­gos pri­sta­ty­me ne­da­ly­va­vo. Nu­va­žia­vo­me pas Ją į Šiau­lius).

Lai­kas grei­tai sku­ba, da­lin­da­mas mė­ne­sius, sa­vai­tės die­nas... Ne­pa­ju­to­me, kad at­sku­bė­jo MO­KY­TO­JOS 100-asis GIM­TA­DIE­NIS. Gru­pe­lė bu­vu­sių Jos mo­ki­nių ir bend­ra­dar­bių rug­sė­jo 24 d. va­žia­vo­me Vil­niun ap­ka­bin­ti ir pa­svei­kin­ti bran­gią Mo­ky­to­ją. Jau­du­lio bū­ta daug. Pir­mą kar­tą mums te­ko svei­kin­ti 100-ojo Gim­ta­die­nio su­lau­ku­sią Mo­ky­to­ją. Jau­du­lys iš­ga­ra­vo, nes Ji mus pa­si­ti­ko šven­tiš­kai nu­si­tei­ku­si, žva­li, šil­tu žvilgs­niu, su šyp­se­na, ga­na tvir­tu ap­ka­bi­ni­mu. Jos bu­vę mo­ki­niai, mes, bu­vę ko­le­gos, sa­kė­me daug ge­ra lin­kin­čių žo­džių ,,At­ža­ly­no“ gim­na­zi­jos var­du, K. Ra­zu­mas už­ri­šo var­di­nę juos­tą.

– La­bai ma­lo­nu. Man rei­kia la­bai il­gai gy­ven­ti, kad su­lauk­čiau to­kių su­si­ti­ki­mų, – pa­sa­kė Mo­ky­to­ja iš­klau­siu­si mū­sų pa­lin­kė­ji­mų. Mo­ky­to­ja tei­gė: ,,Aš ne­beat­si­me­nu, kas da­bar vyks­ta, o kas bu­vo praei­ty­je, la­bai ge­rai pri­si­me­nu“. Lyg ki­no fil­me kad­rai vie­nas po ki­to plau­kė iš Mo­ky­to­jos švie­sios at­min­ties: vai­kys­tė, jau­nys­tė, bran­da, su­tik­ti žmo­nės... Užau­gin­tos ke­tu­rios šau­nios duk­ros, ku­rios la­bai daug pa­dė­jo gy­ve­ni­me: ,,Jos bu­vo kaip rams­tis, vi­sus dar­bus nu­dirb­da­vo“, nes dar­bas mo­kyk­lo­je rei­ka­la­vo be­ga­lės iš­tver­mės, jė­gų. Da­bar Mo­ky­to­ja gy­ve­na pas vy­riau­sią duk­rą Da­lią, ap­sup­ta mei­lės, ši­lu­mos, pa­gar­bos, be­ga­li­nio rū­pes­čio, at­si­da­vi­mo. O ir ki­tos trys duk­ros, anū­kai nuo­lat at­sku­ba pas sa­vo bran­gią Ma­mą, Mo­čiu­tę.

,,Mo­kyk­los man la­bai rei­kė­jo, di­rek­to­riau­ti se­kė­si ge­rai, vi­są gy­ve­ni­mą bu­vau pa­ten­kin­ta tuo, ką da­riau, bu­vau pa­ten­kin­ta Pak­ruo­jo mo­kyk­los mo­ky­to­jų ko­lek­ty­vu, vis­ką da­riau be pyk­čio“, – pri­si­mi­nė Mo­ky­to­ja.

Kiek­vie­na Mo­ky­to­jos die­na bu­vo pri­pil­dy­ta ne­pap­ras­to nuo­šir­du­mo, ge­ru­mo, mei­lės, kant­ry­bės, pa­gar­bos, to­le­ran­ci­jos, su­pra­ti­mo, at­jau­tos, ge­ru­mo, mei­lės.

Ko ga­lė­tu­mėm šian­dien pa­lin­kė­ti bran­giai Mo­ky­to­jai? Pail­sė­ti jau­kia­me duk­ters so­de, bend­ra­vi­mo su bran­giau­siais anū­kais, proa­nū­kiais, ki­tais žmo­nė­mis, klau­sy­ti vy­tu­rio gies­mės, obe­lų šna­rė­ji­mo, sau­lės ši­lu­mos. Apž­velg­ti dar­bus, pa­si­di­džiuo­ti tuo, kas pa­siek­ta, pa­da­ry­ta. Ir at­si­gręž­ti į sa­ve... Kiek­vie­na­me ra­sos la­še sa­vęs ieš­ko­ti...

Nek­reip­ti dė­me­sio į tai, kas taip lai­ki­na ir taip tra­pu, o vien tik džiaug­tis ir dar daž­niau šyp­so­tis – juk Jū­sų žvilgs­ny­je tiek daug gy­ve­ni­miš­kos iš­min­ties, be­ga­li­nės pa­tir­ties. Liū­dė­ti ne­ga­li­te – gy­ve­ni­mas Jums bu­vo dos­nus, ap­link tiek pui­kių žmo­nių, ku­rie Jus ger­bia, my­li.

Džiau­gia­mės ir di­džiuo­ja­mės, kad li­ki­mas do­va­no­jo ga­li­my­bę su­si­pa­žin­ti, dirb­ti ir pa­bend­rau­ti su Ju­mis. Gė­ri­mės Jū­sų ra­mu­mu, to­le­ran­ci­ja, mei­le ir pa­gar­ba žmo­gui. Ačiū, Mie­lo­ji Mo­ky­to­ja, už pa­do­va­no­tą šir­dies ši­lu­mą, ge­ru­mą, šil­tą su­si­ti­ki­mą. Ne­pa­jun­ta­me lai­ko tėk­mės bend­rau­da­mi su Ju­mis.

Nuo­šir­džiau­siai lin­ki­me stip­rios svei­ka­tos, gra­žių, dar il­gų gy­ve­ni­mo die­nų.

Asmeninė nuotr.
Su ju­bi­lia­te bu­vę „At­ža­ly­no“ gim­na­zi­jos mo­ki­niai ir mo­ky­to­jai. Iš kai­rės: B. Ja­nu­šo­nie­nė, D. Au­gu­tie­nė, S. Šim­ku­vie­nė, V. Za­ni­šaus­kie­nė, V. Skir­man­tas, J. Skir­man­tie­nė, G. Stan­ke­vi­čie­nė, K. Ra­zu­mas, L.Gai­die­nė, V. Gai­dys. Cent­re mo­ky­to­ja Fe­li­ci­ja Kres­laus­kie­nė.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.