Mindaugas „X faktoriaus“ scenoje tausojo balsą

Min­dau­gas „X fak­to­riaus“ sce­no­je tau­so­jo bal­są

Šie­met žei­me­lie­čiai kraš­tą gar­si­nan­čių žmo­nių są­ra­šą pa­pil­dė įra­šy­da­mi Min­dau­gą Avi­žie­nį – aš­tuo­nio­lik­me­tį, nuo­sta­baus bal­so temb­ro vai­ki­ną. Da­ly­vau­da­mas te­le­vi­zi­jos pro­jek­te „X fak­to­rius“ nors pa­grin­di­nio pri­zo lai­mė­to­ju ir ne­ta­po, už­tat pel­nė be­ga­lės žiū­ro­vų ir net ko­mi­si­jos sim­pa­ti­jas. Ta­pęs pub­li­kos nu­my­lė­ti­niu, vai­ki­nas žvaigž­džių li­ga ne­su­sir­go, ir at­sklei­dė svar­biau­sią sa­vo pa­si­ro­dy­mų pa­slap­tį.

Ja­ni­na VAN­SAUS­KIE­NĖ

pakruojis@skrastas.lt

At­pa­žįs­ta ir gat­vė­je

Po TV pro­jek­to fi­na­lo, ku­ria­me Min­dau­gas da­ly­va­vo sve­čio tei­sė­mis ir dėl pa­grin­di­nio pri­zo ne­si­ko­vė, praė­jo po­ra sa­vai­čių. Pa­na­šu, kad Min­dau­gą stip­riai pa­lai­kę ir už jį bal­sa­vę žiū­ro­vai jo dar ne­pa­mir­šo. Ir pra­si­dė­jus pro­jek­to trans­lia­ci­joms per te­le­vi­zi­ją, o ir dar da­bar gat­vė­je jį už­kal­bi­na ne­pa­žįs­ta­mi žmo­nės.

„Ne­se­niai su drau­ge bu­vo­me Plun­gė­je, Kul­tū­ros cent­re. Ten dvi mer­gi­nos ma­ne pa­ži­no ir pa­pra­šė kar­tu nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti. Ta­da to pa­ties pa­no­ro vi­sas bū­rys jau­ni­mo“, – apie vis dar ne­blės­tan­tį kon­kur­so trans­lia­ci­jos žiū­ro­vų dė­me­sį pa­sa­ko­ja žei­me­lie­tis, pa­ty­ręs, ką reiš­kia stai­ga tap­ti ži­no­mu.

„Svar­bu, kaip žmo­gus tvar­ko­si su tuo po­pu­lia­ru­mu, kaip jį prii­ma. Juk ga­li­ma ir su­si­rgti žvaigž­džių li­ga. Bet man tai ne­gre­sia, su­pran­tu, kad tai tik lai­ki­na“, – juo­kia­si Min­dau­gas, pri­pa­žin­da­mas, jog jam ma­lo­nu. „Bet juk tai lai­ki­na, ne­bus taip vi­sa­da“, – sa­ko Min­dau­gas, dėl no­ro mo­ky­tis dai­na­vi­mo po de­šim­tos kla­sės pa­li­kęs Žei­me­lio gim­na­zi­ją.

Vai­ki­nas jau ant­ri me­tai mo­ko­si Šiau­liuo­se, Sau­liaus Son­dec­kio me­nų gim­na­zi­jo­je. Ten taip pat tu­ri gau­sy­bę drau­gų, ku­rie jį pa­lai­kė, už jį bal­sa­vo pro­jek­to me­tu.

„Net sun­ku pa­sa­ky­ti, kas la­biau pa­lai­kė ir sir­go už ma­ne – žei­me­lie­čiai ar šiau­lie­čiai, – šyp­so­si vai­ki­nas, ma­nan­tis, kad vis dėl­to dau­giau­siai bal­sų ga­vo iš mer­gai­čių. – Bet na­miš­kių – žei­me­lie­čių – pa­lai­ky­mas man bu­vo ma­lo­niau­sias. Juk čia ma­no na­mai, čia sa­vi.“

Sa­lė­je jo pa­lai­ky­ti va­žia­vo ir tė­vai, ir bend­ra­moks­liai, ir drau­gai iš ki­tų mies­tų.

Į sce­ną – su mo­ky­to­jos per­spė­ji­mu

Tik­riau­siai ma­žai kas ži­no, ko­dėl Min­dau­gas, ko­mi­si­jos ra­gi­na­mas bū­ti tem­pe­ra­men­tin­ges­nis sce­no­je, pa­ro­dęs, kad to­kis bū­ti ga­li, eksp­re­si­ja vis dėl­to ne­tryš­ko. Vai­ki­nas „Pak­ruo­jo kraš­tui“ at­sklei­dė pa­slap­tį, ko­dėl ne­pak­lu­so ko­mi­si­jos ra­gi­ni­mams.

„Man vi­sa­da svar­biau bu­vo ma­no spe­cia­ly­bės mo­ky­to­jos Bea­tos

Smil­ti­nin­kie­nės per­spė­ji­mai“, – sa­kė vai­ki­nas. Ji žiū­rė­jo trans­lia­ci­jas, išgy­ven­da­vo, kad gau­da­vau ne vi­sa­da tin­ka­mas ma­no bal­sui dai­nas. Gau­da­vau jos ži­nu­tes: „X fak­to­rius – mo­men­ti­nė šlo­vė, jei su­si­ga­din­si bal­są, gy­ve­ni­me dau­giau nie­ko ne­be­pa­siek­si“, – sa­vo mo­ky­to­jos rū­pes­tį pri­si­mi­na Min­dau­gas.

Bai­mė per­temp­ti bal­so sty­gas, o kar­tu ir no­ras kuo ge­riau pa­dai­nuo­ti pa­rink­tą­ją dai­ną, pub­li­kos nu­my­lė­ti­niu lai­ky­tą pro­jek­to da­ly­vį ly­dė­jo kiek­vie­no pa­si­ro­dy­mo me­tu.

Kas ne­ži­no­ma – įdo­mu

Min­dau­gas sa­ko, jog da­ly­vau­ti „X fak­to­riu­je“ nu­spren­dė nie­kie­no ne­ra­gi­na­mas ir ne­ska­ti­na­mas.

„Bu­vo įdo­mu. No­rė­jau pa­si­žiū­rė­ti, kaip to­kie kon­kur­sai vyks­ta. Ir iš­ban­dy­ti, ką ga­liu, pa­si­sem­ti pa­ty­ri­mo“, – pa­sa­ko­ja da­i­nin­inkas. – Iš tie­sų pa­ty­ri­mo ga­vau daug ne tik sce­no­je, bet ir de­ri­nant bei pla­nuo­jant pa­mo­kų ir re­pe­ti­ci­jų lai­ką. Jo bu­vo la­bai ma­žai. Kon­kur­sas da­vė ne tik lais­vu­mo su­vo­ki­mą sce­no­je, bet ir pa­tir­ties gy­ve­ni­me, su­stip­ri­no at­sa­ko­my­bės jaus­mą. Tas pa­ty­ri­mas – la­bai di­de­lis pliu­sas.“

Min­dau­gas da­bar ži­nąs, jog dai­ni­nin­ko ar mu­zi­kan­to duo­na ne­leng­vai už­dir­ba­ma: „Ta­čiau man pa­tin­ka, o sun­ku­mų, ku­rie gal­būt ma­nęs dar lau­kia, ne­bi­jau.“

Mo­ky­tis į Šiau­lius iš­va­žia­vo ir­gi įdo­mu­mo ve­damas.

„Į Šiau­lius – ir­gi kaip į „X fak­to­rių“ – įdo­mu. Bet kartu ir bi­jo­jau: ar įsteng­siu mo­ky­tis. Ne­ži­no­jau, kuo  gy­ve­ni­me no­riu bū­ti. Bu­vo įdo­mu iš­va­žiuo­ti, pa­gy­ven­ti be tė­vų, pa­žiū­rė­ti, kaip ten žmo­nės gy­ve­na. O da­bar ten at­ro­do vis­kas ži­no­ma, pa­pras­ta, kaip na­muo­se, kaip ma­ža­me kai­me“, – juo­kia­si Min­dau­gas.

Vai­ki­nas dar nė­ra ap­si­spren­dęs, kur pa­suk­ti. Svars­to, gal vėl ners kaž­kur į ne­ži­no­mą did­mies­tį ir, ži­no­ma, tęs dai­ni­nin­ko stu­di­jas. „Nes mu­zi­kan­tų ge­nai gi­mi­nė­je per ke­lias kar­tas ei­na. Se­ne­lis bu­vo mu­zi­kan­tas, tė­vas, da­bar ir ma­no pa­si­rin­ki­mas – mu­zi­ka“, – sa­ko Min­dau­gas, ti­kin­tis, jog kur to­li beiš­va­žiuo­tų, vi­sa­da grįš ir ne­pa­mirš sa­vo mies­te­lio.

„My­liu Žei­me­lį ir vis­ką kas ja­me“, – pri­si­pa­ži­no iš­ban­dy­mą po­pu­lia­ru­mu pa­ty­ręs žei­me­lie­tis.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

Min­dau­gas: „My­liu Žei­me­lį ir vis­ką, kas ja­me.“

As­me­ni­nio al­bu­mo nuotr.

Min­dau­gas Avi­žie­nis į sce­ną ėjo pri­si­min­da­mas sa­vo spe­cia­ly­bės mo­ky­to­jos pa­ta­ri­mus.