Naujausios
Ar protinga Turto fondui atiduoti namus gražiame mieste?
Justina Viržintienė sako labai nustebusi, kai išgirdo gandą, jog senąjį Tytuvėnų mokyklos pastatą, kuriame šiuo metu įsikūrusi biblioteka, ketinama parduoti. Gyventojai esą jau žino ir pirkėją.
„Mieste trūksta patalpų. Nėra vietos muziejui. Neturi patalpų „Carito“ organizacija, o pastatai, jeigu tai tiesa, pardavinėjami. Miestui iš to jokios naudos. Šiluvos gatvėje buvo įdomios architektūros dar tvirtas mūrinis namas. Jis perduotas Valstybės turto fondui. Kažkas tą namą nupirko. Remontuojasi.
Bet pinigai už pastatą neatiteko Tytuvėnų seniūnijai. Tytuvėnų miesto biudžetas dėl to nepapilnėjo. Tai kokia logika parduoti. Namas galėjo tarnauti tytuvėniškių poreikiams“, – svarsto ponia Justina.
Jos nuomone, pilnai nepanaudojamos ir turimos patalpos. Moteris prisiminė, kai prieš kelerius metus Tytuvėnuose lankėsi Šiaulių vyskupijos „Carito“ vadovas kunigas Tomas Janavičius. Tuo metu Tytuvėnuose dirbęs kunigas Rimantas Žeromskis parodė visas Tytuvėnų vienuolyno, kuriame įsikūręs Piligrimų centras, patalpas.
J. Viržintienės teigimu, svečias buvo labai nustebęs, kad čia tiek daug vietos. Piligrimų centro trečiajame aukšte galėtų tilpti ir muziejus, ir „Caritas“, ir kitos organizacijos. Bet niekas jų ten neįsileidžia ir niekam tai nerūpi.
Pastebėti žmogų
Justina tvirtina pasigendanti ir meilės žmonėms. Keistais būdais darbo vietas užima valdininkų sūnūs, marčios, bendrapartiečiai. O su jais niekaip nesusijusiems, kad ir talentingiems žmonėms nelieka vietos.
Budraitiškė prisiminė talentingą piešėją ir kūrėją Birutę Volskytę, kuri nei Tytuvėnuose, nei Kelmėje negalėjo gauti bent kiek jos talentus atitinkančio darbo, nors atlikdama vadinamuosius viešuosius darbus Tytuvėnų regioniniame parke ir kitose darbovietėse nupiešė ir paliko paveikslų.
„Savo kūrybiškumu ir menine gyslele ši moteris galėjo nemažai nuveikti Tytuvėnų labui, deja, buvo nereikalinga. Teko vykti prižiūrėti senukų į Vokietiją“, – apgailestauja Justina.
Budraitiškė sako, jog daug abejingumo ir bedaliams žmonėms. Juos skubama pasmerkti, bet negalvojama, kaip padėti išlipti iš gyvenimo duobės, kurioje atsidūrė dėl savo silpnybių arba nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių.
„Tytuvėnuose gyveno toks benamis. Niekas į jį nekreipė dėmesio. Žmogus nuolat šaldavo prie „Maximos“ parduotuvės. Tik po to, kai apie tai parašė „Šiaulių kraštas“, pasirūpinta jį apgyvendinti Liolių socialinės globos namuose.
Kadangi kartais mes, kelios moteriškės, jį paglobodavom, ir dabar jis skambina, kai prireikia pagalbos. Nori, kad aplankytume. Prašo atvežti duonos, lašinių, vaistų. Nuvažiuodavau aplankyti su lauktuvėmis. Nupirkdavau ir duonos, ir lašinių, ir vaistų, nuveždavau pačios priskintų šermukšnių žiedų ir kitokių žolelių.
Paprašydavau tokios pat geraširdės moters, kad nuvežtų. Bet dabar ji nuvežti negali. Autobusais neįmanoma nuvažiuoti iš Budraičių į Liolius. Nesuderinti grafikai. O samdyti vairuotojo neturiu iš ko. Pati esu pensininkė.
Paprašiau, kad vaistų nuvežtų globos namuose vadovaujančias pareigas einanti darbuotoja. Labai sunkiai ją prikalbėjau. Bet tvirtino, jog daugiau vaistų globotiniui tikrai neveš. O to purškalo nuo kosulio priepuolių žmogui reikės ir reikės“, – savo rūpesčiu dėl susiklosčiusios situacijos dalijosi Justina.
Bibliotekos neparduos, o vaistų globotiniams nuperka
Supažindintas su J. Viržintienės mintimis Tytuvėnų seniūnas Romas Čerkauskas sakė pirmą kartą girdintis, kad kažkas ruošiasi parduoti senosios mokyklos pastatą, kuriame dabar įsikūrusi biblioteka.
Seniūnas pripažino, jog pastatus perdavus Valstybės turto fondui, miestui nėra jokios naudos. Kol Valstybės turto fondo nebuvo, Savivaldybė galėjo laisviau disponuoti atlaisvėjusiais pastatais. Beje, kai kurie pastai paliekami miesto poreikiams. Antai Miškų urėdijai priklausęs pastatas rekonstruotas į socialinį būstą. Jame apsigyveno pusantro kambario bute gyvenusi devynis vaikus auginanti šeima.
Liolių socialinės globos namų direktorius Erminijus Simonavičius patikino, jog globotiniams nuperkami visi vaistai, kuriuos išrašo gydytojas. „Mes – ne gydymo įstaiga. Savom rankom perduodami vaistus, prisiimame atsakomybę. Ką mes žinome, kaip tas vaistas žmogų paveiks. Gal jis tais vaistais svaiginsis?“
