Barysių kaimo kapinaites ženklins naujas kryžius

Ba­ry­sių kai­mo ka­pi­nai­tė­se iš­li­kę di­de­li me­džiai, ak­me­nys ir jas ženk­li­na da­bar jau du kry­žiai – se­na­sis, ku­ris per lai­ką su­trę­šo, bei pa­sta­ty­tas nau­ja­sis.

Nau­ją kry­žių bu­vo pa­šven­tin­tas, Meš­kui­čių baž­ny­čio­je vy­ku­sio­se mi­šio­se mels­ta­si už esa­mus ir bu­vu­sius kai­mo gy­ven­to­jus.

Ini­cia­ty­vos pa­sta­ty­ti nau­ją kry­žių ėmę­sis Ba­ry­sių kai­mo gy­ven­to­jas Vi­dū­nas Rim­kus daug me­tų su šei­ma pri­žiū­ri kai­mo ka­pi­nai­tes, kad jos iš­lik­tų, neiš­nyk­tų nuo že­mės pa­vir­šiaus kam nors pa­no­rus užar­ti.

Prieš ku­rį lai­ką žmo­gus iš Šiau­liuo­se vei­kian­čios UAB „Me­cha­niz­mų nuo­ma“ ne­mo­ka­mai ga­vo fre­zą že­mei įdirb­ti, ir ka­pi­nai­čių plo­te­lį ap­sė­jo UAB „Ecoag­ro­ker­ry“ do­va­no­ta žo­lės sėk­la. Žmo­gus dė­kin­gas Ber­nar­dui Do­mar­kui, ku­ris iš­pjo­vė me­die­ną nau­jam kry­žiui.

Se­no­jo jau su­tre­šu­sio kry­žiaus is­to­ri­ja – įdo­mi. Jis bu­vo pa­sta­ty­tas Ba­ry­sių gy­ven­to­jams, išė­ju­siems į ka­rą. Pa­sak V. Rim­kaus, vi­sa kuo­pa, ku­rio­je jie tar­na­vo, pa­puo­lė į vo­kie­čių pa­sa­lą ir bu­vo nu­šau­ti, o bū­tent iš Ba­ry­sių ki­lu­sie­ji iš­li­ko tik su­žeis­ti.

V. Rim­kus Ba­ry­sius me­na to­kius: prie pat miš­ko vei­ku­si Meš­kui­čių ei­gu­va, kur gy­ve­no ei­gu­lys J. Ki­vy­lius ir miš­ko meist­ras Ža­lys su šei­mo­mis, ne­to­li sto­vė­jo Tiu­ty­čios, Če­pu­lio so­dy­ba, ku­rios vie­tą vi­du­ry lau­kų me­na ąžuo­las ir ak­muo. Ša­lia Ba­ry­sių sen­ka­pių ply­tė­jo Rum­bi­no ūkis, už bu­vu­sio ke­lio į ae­rod­ro­mą – ma­lū­ni­nin­ko, va­din­to „mel­ni­ku“, so­dy­bos ir ma­lū­no li­ku­čiai. Bu­vo Star­kaus­ko, Gend­vi­lo, Mik­šio, Me­di­šaus­ko, Švam­ba­rio, Za­vec­kų, Ne­ma­niaus, Dauk­šo na­mai. Ša­lia ke­lio į Prieš­gi­nių kai­mą sto­vė­jo Šiur­kaus, Auk­se­lio so­dy­bos, siu­vė­jos Emi­li­jos Bu­be­ly­tės me­di­nė tro­be­lė.

Di­džią­ją da­lį Ba­ry­sių kai­mo so­dy­bų nu­šla­vė 1975–1976 me­tais praė­ju­si me­lio­ra­ci­ja. Bu­lo­do­ze­riais tai­ky­ta­si su­nai­kin­ti ir Ba­ry­sių kai­mo sen­ka­pius. Jau bu­vo ver­čia­mi apie ka­pi­nai­tes au­gę me­džiai, kai Vi­dū­no Rim­kaus se­ne­lis Leo­nas Si­mo­nai­tis neap­si­ken­tęs me­lio­ra­ci­jos in­ži­nie­riui pa­reiš­kė vyk­siąs apie tai pra­neš­ti „par­tko­mui“. Kaip sa­kė, taip ir pa­da­rė. Nu­va­žia­vo, bu­vo priim­tas ir nu­spręs­ta: nors ka­pi­nai­čių pla­nuo­se nė­ra, jų ne­lie­si­me. Tad jos iš­li­ko. O Prieš­gi­nių ka­pi­nai­tės smar­kiai nu­ken­tė­jo, iš jų ge­ras žvy­ras bu­vo ka­sa­mas ir ve­ža­mas ke­liui tvar­ky­ti.

Šiais lai­kais Ba­ry­sių ka­pi­nai­tės ir­gi bet ka­da ga­lė­jo bū­ti su­ly­gin­tos su že­me, nes yra pri­va­čia­me že­mės skly­pe. Ta­čiau V. Rim­kus tę­sė sa­vo se­ne­lio dar­bą, krei­pė­si ir į sa­vi­val­dy­bę, ra­jo­no ta­ry­bos na­rius. Sa­vi­val­dy­bė bend­ra­dar­biau­ja su Na­cio­na­li­ne že­mės tar­ny­ba. Vi­sos to­kios ka­pi­nai­tės, at­si­dū­ru­sios ūki­nė­se že­mė­se, bus „iši­ma­mos“, su­for­muo­ja­mi skly­pai ir sa­vi­val­dy­bė jas tu­rė­tų pe­rim­ti pa­gal pa­nau­dos su­tar­tį.