Senąsias kapines prižiūri kelios šeimos kartos

Pe­rė­mė se­ne­lio tra­di­ci­ją

Į se­ną­sias Ba­ry­sių kai­mo ka­pi­nai­tes ve­da ta­ke­lis, su­min­tas per žiem­ken­čių lau­ką.

Iš kai­mo li­kę vos ke­lios so­dy­bos, o iš ka­pi­nai­čių – tik se­na­sis kry­žius. Ap­sa­ma­no­ję ak­me­nys, kal­ve­lė, ap­sup­ta me­džių, ne­to­lie­se – me­lio­ra­ci­jos iš­tie­sin­ta Kul­pės va­ga.

Spa­lio 13-ąją V. Rim­kaus ini­cia­ty­va ir jam tal­ki­nu­sių žmo­nių dė­ka iš­ki­lo nau­jas ąžuo­li­nis kry­žius. Jis pra­tęs ka­pi­nai­čių is­to­ri­ją, kai iš se­no­jo kry­žiaus liks tik pri­si­mi­ni­mai.

"Čia bu­vo so­das, ten – na­mas, o ten – iš mo­lio drėb­tas di­de­lis ūki­nis pa­sta­tas. Čia gy­ve­no Ona ir Sta­nis­lo­vas Rum­bi­nai, ten – ma­lū­ni­nin­ko so­dy­bos ir ma­lū­no li­ku­čiai", – ran­kos mos­tu pieš­da­mas bu­vu­sį kai­mo pa­veiks­lą pa­sa­ko­ja V. Rim­kus.

Me­lio­ra­ci­ja nu­šla­vė di­džią­ją da­lį kai­mo. Ir ka­pi­nai­tės ga­lė­jo bū­ti su­ly­gin­tos su že­me. Vi­dū­no se­ne­lis Leo­nas Si­mo­nai­tis va­žia­vo į tuo­me­ti­nį partijos komitetą (par­tko­mą) Jo­niš­ky­je, kad jas ap­gin­tų. Ap­gy­nė.

"Da­bar mes su šei­ma jas pri­žiū­ri­me", – se­ne­lio tra­di­ci­ją pe­rė­mė Vi­dū­nas.

Iš vai­kys­tės jis pri­si­me­na se­ną­jį kry­žių. Pa­sa­ko­ja, kad ka­pi­nes su­pę me­džiai truk­dė skry­džiams iš oro uos­to, to­dėl jie bu­vo iš­gul­dy­ti: "Tie, ku­rie da­bar au­ga ka­pi­nė­se, yra jų at­ža­los".

Gy­vi pri­si­mi­ni­mai, kad kry­žių pa­sta­tė Ba­ry­sių kai­mo vy­rai, išei­da­mi į Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą. Mel­dė, kad su­grįž­tų gy­vi. Kai jų kuo­pa pa­kliu­vo į vo­kie­čių pa­sa­lą, ba­ry­sie­čiai bu­vę tik su­žeis­ti.

V. Rim­kus do­mi­si kai­mo is­to­ri­jo­mis, ieš­ko se­nų kai­mo že­mė­la­pių. Jam rū­pi, kaip da­bar­tis pa­kei­tė praei­tį ir kas lau­kia kai­mo po de­šimt­me­čių.

"Prieš 10 me­tų čia bu­vo at­va­žia­vę juo­die­ji ar­cheo­lo­gai, jie man pa­ro­dė že­mė­la­pį, gal 1864 me­tų? Ja­me ma­tė­si so­dy­bos kas 30 met­rų – į vie­ną, į ki­tą pu­sę", – pa­sa­ko­ja V. Rim­kus.

At­kū­rė ap­sau­gi­nę zo­ną

Ka­pi­nes iš vi­sų pu­sių su­pa pri­va­ti ūki­nin­ko že­mė. 2017 me­tų pa­va­sa­rį trak­to­ri­nin­kas, ar­da­mas lau­ką, uža­rė ap­sau­gi­nę ka­pi­nai­čių te­ri­to­ri­ją, pa­žei­dė ša­lia au­gan­čius me­džius. Ga­vęs ūki­nin­ko su­ti­ki­mą, tų me­tų ru­de­nį V. Rim­kus su sū­nu­mi Kons­tan­ti­nu at­ma­ta­vo ap­sau­gi­nę zo­ną, su­ka­lė kuo­liu­kus. O 2019 me­tų pa­va­sa­rį Vi­dū­nas su žmo­na Ro­že, sū­nu­mi Kons­tan­ti­nu ir duk­ra Re­gi­na su­ly­gi­no išar­tą plo­tą, pa­ša­li­no ve­lė­ną, ak­me­nis.

"Se­ne­lis ka­pi­nes iš­sau­go­jo, aš at­kū­riau jų te­ri­to­ri­ją", – sa­ko Vi­dū­nas ir pri­du­ria: vie­nas ne­bū­tų vis­ko pa­da­ręs. Tik pra­šy­ti pa­gal­bos jam bu­vo sun­kiau­sia. Gal­būt to­dėl skru­pu­lin­gai var­di­ja tuos, ku­rie pa­dė­jo: ūki­nin­kas iš Ma­žei­kių ra­jo­no (iš UAB "Ecoag­ro­ker­ry") do­va­no­jo žo­lės sėk­los, "Me­cha­niz­mų nuo­ma" iš Šiau­lių ne­mo­ka­mai pa­sko­li­no fre­zą že­mei įdirb­ti.

No­rė­da­mas ap­sau­go­ti se­ną­sias ka­pi­nes nuo pa­na­šių in­ci­den­tų, V. Rim­kus krei­pė­si į Jo­niš­kio ra­jo­no me­rą Vi­ta­li­jų Gai­lių, pra­šy­da­mas pa­gal­bos skir­ti lė­šų at­lik­ti ka­dast­ri­nius ka­pi­nių ma­ta­vi­mus.

Me­ras at­sa­kė, kad Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­ja jau ren­gia do­ku­men­tus Na­cio­na­li­nei že­mės tar­ny­bai su pra­šy­mu įtrauk­ti Ga­tau­čių se­niū­ni­jos (jai pri­klau­so Ba­ry­sių kai­mas) Stu­pu­rų ka­dast­ro vie­to­vės že­mės skly­pų pla­nus, o tei­kia­ma­me są­ra­še yra "nu­ma­ty­ta Ba­ry­sių se­no­sioms ka­pi­nėms su­for­muo­ti at­ski­rą že­mės skly­pą ir nu­ma­ty­ti pri­va­žia­vi­mą prie ka­pi­nių".

V. Rim­kus vi­lia­si, kad me­ras pa­ža­dą te­sės.

Vė­liau Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė re­dak­ci­jai pa­tiks­li­no, kad pa­gal pir­mi­nį ma­ti­nin­ko pa­reng­tą že­mės skly­po ab­ri­są (vie­to­vės pla­ną) 2001 me­tais "ka­pi­nių skly­pas su 4 met­rų pri­va­žia­vi­mo ke­liu iki ka­pi­nių neįs­kai­ty­tas į ūki­nin­ko skly­pą".

Atei­na ru­duo, sa­kau: pa­sku­ti­niai me­tai, ran­kų ne­be­ki­šiu... Bet pa­va­sa­rį ir vėl kal­bi­nu žmo­ną: va­žiuo­jam pa­žiū­rė­ti, nu­pjau­si­me ša­kas, su­tvar­ky­sim.

Dė­kin­gas už pa­gal­bą

Prieš Vė­li­nes Ba­ry­sių ka­pi­nai­tės at­ro­dė lyg ką tik nu­glos­ty­tos – nu­grėb­ti la­pai, su­tvar­ky­ta ap­lin­ka. V. Rim­kus sa­ko pir­miau­sia no­rė­jęs at­nau­jin­ti se­ną­jį kry­žių, bet su­lau­kė ra­gi­ni­mų iš­sau­go­ti au­ten­ti­ką.

"Au­ten­ti­ka ge­rai, bet kad nie­kas ran­kų ne­pri­de­da: kryž­ma nu­kri­to, kry­žius nu­griu­vo, nie­kam ne­bu­vo įdo­mu. Au­ten­ti­ka yra au­ten­ti­ka, kol ji sto­vi, o kai nu­griū­va, pra­si­de­da pro­ble­mos", – sa­ko V. Rim­kus. Nu­vir­tu­sį se­ną­jį kry­žių 2016 me­tų ru­de­nį jis at­sta­tė kar­tu su kai­my­nais Al­gir­du Skir­taus­ku ir jo sū­nu­mi Al­gir­du.

Kai sta­tė nau­ją­jį kry­žių, taip pat su­lau­kė ge­ra­no­riš­kų pa­gal­bi­nin­kų.

"Sa­ko­ma, kiek gau­ni pi­ni­gų, de­šim­ti­nę tu­ri paau­ko­ti. Man tos de­šim­ti­nės ne­beuž­te­ko. Me­džia­gos, įran­kiai – vis­kas kai­nuo­ja, be to, rei­kė­jo dirb­ti ne ke­lias va­lan­das. Jei­gu žmo­nės ne­bū­tų pa­dė­ję, nie­ko čia ne­bū­tų", – sa­ko V. Rim­kus.

Jis kruopš­čiai su­ra­šė pa­gal­bi­nin­kų są­ra­šą ir vi­sus no­rė­jo pa­mi­nė­ti: Sta­nis­lo­vas Gvaz­di­kas ne­mo­ka­mai nu­ve­žė ąžuo­lo me­die­ną Ber­nar­dui Do­mar­kui, jis me­die­ną iš­pjo­vė ne­mo­ka­mai ir ją par­ve­žė; V. Rim­kus su sū­nu­mi Kons­tan­ti­nu, pa­de­dant kai­my­nui A. Skir­taus­kui, sa­vo ran­ko­mis su­meist­ra­vo kry­žių; da­rant kry­žių vi­so­ke­rio­pai pa­dė­jo Me­kių kai­mo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas Ge­di­mi­nas Jan­čiaus­kas, Meš­kui­čių gim­na­zi­jos mo­ky­to­jas Vir­gis Tik­nys, Sta­sys Dauk­šas su sū­nu­mi Da­riu­mi, jų bi­čiu­lis Gin­tas, S. Gvaz­di­kas, V. Rim­kaus šei­ma.

Nau­jas kry­žius bu­vo pa­šven­tin­tas Meš­kui­čių šv. vys­ku­po Sta­nis­lo­vo baž­ny­čios kle­bo­no Vy­tau­to Ri­pins­kio, jis au­ko­jo šv. Mi­šias už kai­mo gy­ven­to­jus – bu­vu­sius, esa­mus ir bū­si­mus. Ku­ni­gas pa­do­va­no­jo nu­kry­žiuo­to Kris­taus skulp­tū­rė­lę, ku­ri bu­vo pri­tvir­tin­ta ant kry­žiaus.

V. Rim­kus iš­tie­sia du po­pie­riaus la­pus: vie­na­me su­ra­šy­ti tie, kas da­ly­va­vo nau­jo­jo kry­žiaus sta­ty­mo iš­kil­mė­se, ki­ta­me – bu­vu­sios mo­ky­to­jos Olios Kurt­ku­vie­nės tai pro­gai su­kur­tas ei­lė­raš­tis:

Ry­mo kry­žius vi­dur ža­lios me­nės,

Ne­bė­ra nei ta­ke­lių, ke­lių.

Atė­jau nu­si­lenk­ti lig že­mės

Iš­si­bars­čiu­sioms vė­lėms žmonių…

Ka­pi­nai­tė­se bu­vę žmo­nės su­si­ki­bo ran­ko­mis ir ap­juo­sė abu kry­žius. Nus­kam­bė­ję ei­lė­raš­čio žo­džiai ir pra­smin­gi lin­kė­ji­mai ne vie­ną su­grau­di­no.

"Čia – Ba­ry­sių kai­mas, aš čia gi­miau, čia gy­ven­ta žmo­nių, yra li­kęs jų kry­žius", – pra­smę iš­sau­go­ti ka­pi­nai­tes ir pa­sta­ty­ti kry­žių ma­to V. Rim­kus. Jis džiau­gia­si, kad kai­mo žmo­nėms to rei­kė­jo, at­va­žia­vo net bu­vę ba­ry­sie­čiai. Įvy­kis yra įam­žin­tas vaiz­do įra­še, jį su­mon­ta­vęs ope­ra­to­rius Kęs­tu­tis pa­tal­pi­no "You­tu­be".

Ne­ga­lė­jo pa­lik­ti be prie­žiū­ros

Ba­ry­sių ka­pi­nes V. Rim­kus ma­to pro na­mų lan­gus, to­dėl yra ar­ti šir­dies. Bet jo šei­ma pri­žiū­ri dar ke­lias ka­pi­nes.

Su V. Rim­ku­mi va­žiuo­ja­me į Kipš­tus – ne­to­lie­se esan­tį kai­mą. Se­no­sios Kipš­tų ka­pi­nės iš­ki­lu­sios ant įspū­din­gos kal­vos. Jas juo­sia ak­me­ni­nė tvo­ra. Ly­gu­mų fo­ne iš­ki­lu­sios ka­pi­nės da­ro įspū­dį. Ir V. Rim­kus ste­bi­si: ap­lin­kui jo­kio kal­ne­lio, o čia – kal­va. Svars­to, gal su­pil­ta?

Ar­cheo­lo­gi­nių ty­ri­nė­ji­mų me­tu čia bu­vo ras­ti įdo­mūs XVII-XVIII am­žiaus ra­di­niai, by­lo­jan­tys krikš­čio­ny­bės pa­pli­ti­mą Lie­tu­vo­je.

Kai V. Rim­kus su kai­my­nu A. Skir­taus­ku pir­mą kar­tą čia at­va­žia­vo, ka­pi­nės bu­vo neį­žen­gia­mos. Se­niū­ni­jai pa­siū­lius dar­bus už so­cia­li­nę pa­ra­mą, vy­rai ėmė tvar­ky­ti ka­pi­nes: iš­pjo­vė su­žė­lu­sius krū­my­nus, pa­ša­li­no kel­mus, šak­nis, iš­va­lė ka­pi­nių te­ri­to­ri­ją. Pa­de­dant Kipš­tų kai­mo gy­ven­to­jui Rai­mon­dui Bru­ne­vi­čiui at­sta­tė iš­vir­tu­sius ant­ka­pius. Ka­pi­nių šlai­te su­for­ma­vo laip­te­lius.

Ne­no­rė­da­mi, kad su­tvar­ky­tos ka­pi­nės vėl už­žel­tų, nuo 2012 me­tų jas pri­žiū­ri Rim­kų šei­ma.

Vi­dū­nas no­ri su­tvir­tin­ti griū­van­čias var­tų ko­lo­nas ir jas su­jung­ti me­ta­li­ne ar­ka. Per vi­du­rį ar­ką puoš­tų čia su­ras­tas Sau­lės kry­žius. Vy­ras pa­sa­ko­ja, kad me­ta­lo va­gys ka­pi­nė­se ne­pa­li­ko ne tik var­tų, bet ir kry­žių ant ant­ka­pių, to­dėl la­bai džiau­gė­si, kai, kas­da­mi se­nų krū­my­nų šak­nis, at­ra­do Sau­lės kry­žių.

Kai lan­kė­mės Kipš­tuo­se, ap­lin­kui ka­pi­nes bu­vo iš­pjau­ti be­veik vi­si krū­mai, da­lis me­džių. V. Rim­kus ste­bė­jo­si: kam kirs­ti kle­vus? Me­džius ir da­lį aly­vų krū­mų bu­vo pa­li­kę, kad puoš­tų ka­pi­nes. "Gal kaž­kam rei­kė­jo bio­ku­ro?" – ro­dy­da­mas į di­džiu­lį ša­kų kal­ną, svars­tė vy­ras.

"Kai­mas yra, bet žmo­gaus nė­ra"

Iš Kipš­tų va­žiuo­ja­me į Dau­ga­lai­čius. Už kai­mo – se­no­sios ka­pi­nės. Jų sta­tu­sas – ri­bo­to lai­do­ji­mo, to­dėl čia ka­pai dar lan­ko­mi, ma­ty­ti pa­dė­tų gė­lių. Vi­dū­nas su­ren­ka dirb­ti­nių gė­lių puokš­tes, vė­jo ne­blokš­tas nuo ka­po. Šias ka­pi­nes jo šei­ma pri­žiū­ri nuo 2014-ųjų.

"Žmo­na pyks­ta, kam to rei­kia? Mū­sų ar­ti­mų­jų ka­pai Meš­kui­čiuo­se, o čia nė­ra nie­ko. Atei­na ru­duo, sa­kau: pa­sku­ti­niai me­tai, ran­kų ne­be­ki­šiu... Bet pa­va­sa­rį ir vėl kal­bi­nu žmo­ną: va­žiuo­jam pa­žiū­rė­ti, nu­pjau­si­me ša­kas, su­tvar­ky­sim", – pa­sa­ko­ja V. Rim­kus.

Dau­ga­lai­čių ka­pi­nė­se jis ir­gi pa­žįs­ta kiek­vie­ną cen­ti­met­rą: ši­tą ant­ka­pį ra­do iš­lū­žu­sį, to­dėl te­ko įbe­to­nuo­ti, tas kry­žius mė­tė­si ka­pi­nė­se, o su ku­ni­go pa­lai­mi­ni­mu bu­vo pa­sta­ty­tas prie ka­po, čia – kel­mus pa­ša­li­no, kad ga­lė­tų žo­lę nu­pjau­ti, ten – žy­din­čius bi­jū­nus rei­kia pa­sau­go­ti.

Kar­tais ran­kos svy­ra, kai su­lau­kia rep­li­kų: "Sa­ko, pa­si­rink prio­ri­te­tus: ar kry­žius, ar ka­pi­nės, ar žo­lę sa­vo kie­me pjau­ti... Yra žmo­nių, ku­rie pa­tys ne­da­ro, bet la­bai mėgs­ta va­do­vau­ti..."

Kai kas jam prie­kaiš­ta­vo ir dėl nau­jo­jo kry­žiaus Ba­ry­sių ka­pi­nė­se: "Ką čia no­ri pa­vaiz­duo­ti? Kam čia cir­kus da­rai?". V. Rim­kus ne­sle­pia, kad yra jaut­rios pri­gim­ties, to­dėl pa­siū­ly­mas ne­priim­ti rep­li­kų gi­liai į šir­dį, jį nu­ste­bi­na: "O jei­gu jums taip šir­dį su­žeis­tų?"

Dėl to, kad ne­bu­vo su­pras­tas, V. Rim­kus ne­be­va­žiuo­ja pri­žiū­rė­ti se­nų­jų Me­kių kai­mo ka­pi­nių, nors anks­čiau pri­žiū­rė­jo ir jas. Da­bar ka­pi­nės že­lia, yra rau­sia­mos gy­vū­nų, gal la­pių – ap­lin­kui ma­ty­ti ur­vai.

Vy­rui skau­du dėl griū­van­čio ak­me­ni­nio kry­žiaus prie Me­kių. Ant kry­žiaus iš­li­kęs už­ra­šas: "Žmo­gau, su­stok, tu sku­bi­nies, mir­tis ve­jas, o po mir­ties die­vo teis­mas lau­kia. 1921 me­tai bir­že­lio 20". Tik ar kas nors su­sto­ja? Ban­dė V. Rim­kus su dviem vy­rais kry­žių pa­kel­ti, ne­pa­jė­gė. Sa­ko, rei­kė­tų dar ke­lių stip­rių vy­rų jam at­kas­ti ir at­kel­ti. Bet juk Me­kių kai­me – ne vie­nas vy­ras?

"Kai­mas yra, bet žmo­gaus nė­ra", – at­si­dūs­ta Vi­dū­nas.

O se­niū­ni­ja? Ga­tau­čių se­niū­ni­ja ski­ria tik ku­ro ka­pi­nėms šie­nau­ti. Iš­lū­žu­sius kry­žius, suai­žė­ju­sius ant­ka­pius Rim­kų šei­ma tvar­ko sa­vo lė­šo­mis, nuo­sa­va tech­ni­ka pri­žiū­ri ka­pi­nių te­ri­to­ri­jas.

"Žmo­nės dar paer­zi­na: ap­leis­tų ka­pi­nių yra – gal dar pa­siimk?.. Ir tik­rai, kam man vi­so to rei­kia?" – vis pa­klau­sia sa­vęs Vi­dū­nas.

Bet min­ty­se – nau­ji dar­bai: kaip res­tau­ruo­ti Kipš­tų ka­pi­nių Sau­lės kry­žių, kaip pa­sta­ty­ti me­ta­li­nę ar­ką virš ka­pi­nių įė­ji­mo. Ži­no, kad jo paau­ko­tos de­šim­ti­nės neuž­teks.

"Vie­nas žmo­gus man pa­sa­kė: da­ryk ge­rus dar­bus, o pi­ni­gų at­si­ras", – sa­ko V. Rim­kus ir ti­ki, kad tai pil­do­si.