Atjautą gyvūnams reikia skiepyti nuo vaikystės

Laimos AGANAUSKIENĖS nuo­tr.
Šį nuo gran­di­nės su­ža­lo­tu kak­lu šu­nį te­ko gel­bė­ti Rad­vi­liš­kio mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos spe­cia­lis­tams. Jam bu­vo nu­pirk­tas nau­jas ant­kak­lis ir bū­da.
Rad­vi­liš­kio vals­ty­bi­nė mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­ba kas­met išaiš­ki­na at­ve­jų, kai gy­ven­to­jai ne­su­ge­ba tin­ka­mai pa­si­rū­pin­ti na­mi­niais gy­vū­nais.
Tar­ny­bos spe­cia­lis­tų įsi­ti­ki­ni­mu, at­jau­tą ir mei­lę gy­viems su­tvė­ri­mams rei­kia skie­py­ti nuo ma­žens. Tik to­kiu bū­du bus ga­li­ma su­ma­žin­ti žiau­raus el­ge­sio su gy­vū­nais at­ve­jų.

Mo­kė­si at­jau­tos gy­vū­nams

Pa­sau­li­nę gy­vū­nų glo­bos die­ną kas­met ne­tra­di­ciš­kai pa­mi­nin­tys še­du­viai ir šie­met ją su­ti­ko iš­skir­ti­nai.

Še­du­vos gim­na­zi­jo­je su­reng­ta na­mi­nių gy­vū­nų pa­ro­da, į ku­rią mo­kyk­los pra­di­nu­kai su­ne­šė sa­vo au­gi­na­mų gy­vū­nė­lių: žiur­kė­nų, triu­šių, žu­vy­čių, šin­ši­lų, šeš­kų, pa­pū­gė­lių, ka­čių ir šu­niu­kų. Iš vi­so pa­ro­do­je bu­vo eks­po­nuo­ja­ma per dvi­de­šimt na­mi­nių au­gin­ti­nių.

Į po­pie­tę "Pen­kios gy­vū­nų lais­vės" at­vy­ku­sios Rad­vi­liš­kio mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos vy­riau­sio­sios ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jos - ins­pek­to­rės Lai­mu­tė Sa­vic­kie­nė ir Ir­ma Va­lan­ti­nie­nė kar­tu su vai­kais dis­ku­ta­vo, ko­kios prie­žiū­ros rei­kia jų gy­vū­nė­liams, kuo ir kaip juos mai­tin­ti, ko­kio au­gin­ti­nio vai­kai no­rė­tų ir dėl ko­kių prie­žas­čių jo ne­ga­li tu­rė­ti.

Tie, ku­rie au­gin­ti­nio ne­tu­ri ar­ba ne­ga­lė­jo jo at­si­neš­ti į mo­kyk­lą, at­si­ne­šė sa­vo ar sa­vo sva­jo­nių au­gin­ti­nio nuo­trau­ką ar­ba pie­ši­nį ir už tai ga­vo pri­zų.

Vieš­nios iš Mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos už­mi­nė mo­ki­niams mįs­lių bei mink­lių apie gy­vū­nus. Pa­ti sma­giau­sia ir vai­kus la­biau­siai iš­ju­di­nu­si ren­gi­nio da­lis bu­vo kar­tu su ve­te­ri­na­ri­jos spe­cia­lis­tė­mis at­lik­ti jo­gos pra­ti­mai, su­si­ję su įvai­riau­siais gy­vū­nais, "at­si­ra­du­siais" ant gim­nas­ti­kos pa­klo­to.

Vai­kų su­reng­tą pa­ro­dą ap­lan­kė ir ge­ru­mo bei at­jau­tos gy­vū­nams mo­kė­si ir ki­tų kla­sių, tarp jų – ir spe­cia­lių­jų, moks­lei­viai. Pa­ro­da do­mė­jo­si tė­ve­liai, mo­ky­to­jai.

"Vie­na di­džiau­sių žmo­gaus do­ry­bių – pa­gar­ba gy­vy­bei ir gam­tai. Tu­ri­me steng­tis dar­niai gy­ven­ti su mus su­pan­čia ap­lin­ka, o šios ap­lin­kos da­lis yra ir gy­vū­nai. Ar tu­rė­tu­me rū­pin­tis gy­vū­nų ge­ro­ve, kai žmo­nių ge­ro­ve ne­re­tai nė­ra kam pa­si­rū­pin­ti?

At­sa­ky­mą te­gul kiek­vie­nas pa­tei­kia sau pa­ts, ta­čiau neuž­mirš­ki­me, kad na­mi­niai gy­vū­nai yra vi­siš­kai nuo mū­sų pri­klau­so­mi, jie ne­ga­li pa­tys pa­si­rink­ti sa­vi­nin­ko ar lai­ky­mo są­ly­gų", – sa­kė ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos dar­buo­to­jos.

Vie­ni kan­ki­na, ki­ti – gel­bė­ja

Ne­tin­ka­mas el­ge­sys su gy­vū­nais – vie­na iš Rad­vi­liš­kio vals­ty­bi­nės mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos ty­ri­mų sri­čių. Tar­ny­bo­je kas­met re­gist­ruo­ja­ma ir ti­ria­ma po ke­lio­li­ka pra­ne­ši­mų apie ne­tin­ka­mo­mis są­ly­go­mis lai­ko­mus, ken­čian­čius, pra­stai pri­žiū­ri­mus ir nuo ne­pa­lan­kių oro są­ly­gų neap­sau­go­tus gy­vū­nus.

Per­nai to­kių pra­ne­ši­mų gau­ta 16, de­vy­ni iš jų pa­si­tvir­ti­no.

Ga­vus pra­ne­ši­mą apie Aukš­tel­kų se­niū­ni­jo­je, Kal­ne­lio Gra­žio­nių kai­me tam­so­je lai­ko­mą, ne­še­ria­mą ir ne­gir­do­mą šu­nį, fak­tai pa­si­tvir­ti­no.

Pa­sak L. Sa­vic­kie­nės, gy­vū­nas maž­daug še­šis mė­ne­sius bu­vo lai­ko­mas ak­li­no­je tam­so­je. Iki tol gy­vū­ną kar­tas nuo kar­to pa­šer­da­vo kai­my­nai. Kad jiems miš­rū­nas ne­bū­tų "ant akių", šei­mi­nin­kas jį už­da­rė į tvar­tą.

Ve­te­ri­na­ri­jos spe­cia­lis­tai gy­vu­lį ra­do vi­siš­kai iš­se­ku­sį, jį te­ko il­gai gy­dy­ti, ta­čiau iš ba­do nu­si­lpu­sio gy­vū­no iš­gel­bė­ti ne­pa­vy­ko.

Vai­tie­kū­nų kai­me vy­riš­kis lai­kė du suau­gu­sius ir pen­kis ma­žes­nius šu­nis. Kar­tas nuo kar­to už­ge­rian­čio šei­mi­nin­ko šu­nys "links­mo­mis" die­no­mis bū­da­vo ne­še­ria­mi.

Pa­lai­di šu­nys mais­to su­si­ras­da­vo pa­tys, o pri­riš­ti ne­gau­da­vo nie­ko, to­dėl da­lis jų bu­vo iš­vež­ta į prie­glau­dą.

"Yra bu­vę at­ve­jų, kai, pa­dau­gi­nę al­ko­ho­lio, šei­mi­nin­kai ža­lo­jo sa­vo au­gin­ti­nius. Va­žia­vo­me tir­ti at­ve­jį, kai Ku­ni­giš­kių kai­me šu­nį sa­vi­nin­kas su­ža­lo­jo kir­viu. Jau­no šu­niu­ko kau­ko­lė­je ap­ti­ko­me kir­ti­mo žy­mes. Šu­nį te­ko ope­ruo­ti. Iš­gy­dy­tas šuo bu­vo ati­duo­tas ki­tiems žmo­nėms.

Po­ciū­nuo­se pa­gal pra­ne­ši­mą ap­ti­ko­me ke­lis ne­še­ria­mus šu­nis. Vie­nas iš jų – vie­ni kau­lai, ap­te­kęs blu­so­mis, vos be­pas­to­vin­tis ant ko­jų.

Te­ko šu­nį su­tvar­ky­ti ir vėl­gi ati­duo­ti au­gin­ti ki­tiems žmo­nėms", – pa­sa­ko­jo L. Sa­vic­kie­nė.

Spe­cia­lis­tė džiau­gė­si, kad ra­jo­ne yra pui­kių žmo­nių, ku­rie su­tin­ka priim­ti skriau­džia­mus gy­vū­nus ir taip iš­gel­bė­ja jų gy­vy­bes.

Ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos nuo­tr.
Še­du­vos gim­na­zi­jos pra­di­nu­kai ži­nių apie gy­vū­nus įgi­jo ir at­lik­da­mi su jais su­si­ju­sius jo­gos pra­ti­mus.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.