Gabalėlis Afrikos Saksonijoje

Reginos MUSNECKIENĖS nuo­tr.
Miš­ko plo­te­liuo­se lais­vė­je gy­ve­na tūks­tan­čiai įvai­riau­sių gy­vū­nų.
Vo­kie­ti­jo­je po­pu­lia­rūs gy­vū­nų par­kai, kuriuose lau­ki­niai žvė­rys gy­ve­na lais­vė­je, o par­kų lan­ky­to­jai ga­li į juos pa­žiū­rė­ti. Į vie­ną to­kių par­kų iš­vež­ta ir daug me­tų Kel­mės ra­jo­ne, Kryž­bar­ko kai­me, ka­vi­nės sa­vi­nin­kų lai­ky­ta meš­ka Ma­ša.
Lan­kan­tis Vo­kie­ti­jo­je te­ko ap­žiū­rė­ti ke­le­tą to­kių par­kų, ku­riuo­se su­si­tin­ka gam­ta, žmo­gus ir lau­ki­nis gy­vū­nas.

Ne­pi­gus ma­lo­nu­mas

Ke­lio­nę į Sak­so­ni­jos že­mė­je esan­tį Se­ren­ge­ti par­ką rei­kė­jo už­sa­ky­ti iš anks­to. Mat at­va­žia­vus iš ki­to Vo­kie­ti­jos kraš­to rei­kia nak­vy­nės. O prie par­ko esan­tis vieš­bu­tu­kas – ne­di­de­lis.

Il­gai va­žia­vo­me trau­ki­niu. Ne­di­de­lį mies­te­lį pa­sie­kė­me jau pa­va­ka­rę. Vieš­bu­ty­je mums pri­klau­sė dvi nak­vy­nės. Bet par­kui lan­ky­ti fak­tiš­kai tu­rė­jo­me tik vie­ną pil­ną die­ną.

Iš vieš­bu­čio į par­ką ve­ža au­to­bu­sas. Ta­čiau už trans­por­tą rei­kia mo­kė­ti at­ski­rai. Tai­gi, prie pus­šim­tį eu­rų kai­nuo­jan­čio bi­lie­to į par­ką ten­ka pri­dė­ti trau­ki­nio, vieš­bu­čio ir ke­lio­nės po par­ką iš­lai­das, nes pės­čias 220 hek­ta­rų plo­to tik­rai nea­pei­si. Be to, vaikš­čio­ti tarp tig­rų, liū­tų, dramb­lių ir ki­tų mil­ži­nų gy­vū­nų bū­tų ne­sau­gu.

Tai­gi, pa­si­vaikš­čio­ji­mas po to­kį par­ką ga­li at­siei­ti apie pust­re­čio šim­to eu­rų vie­nam žmo­gui. Vis dėl­to bent kar­tą pa­ma­ty­ti to­kį par­ką, ko­kių nė­ra Lie­tu­vo­je, ver­ta.

Pa­si­va­ži­nė­ji­mas tarp ži­ra­fų, tig­rų ir liū­tų

Bu­vo vi­dur­va­sa­ris. Ke­pi­no kait­ri sau­lė. Au­to­bu­sas su par­ko lan­ky­to­jais su­ko ra­tus po skir­tin­gas par­ko vie­tas, kuriose įsi­kū­rę skir­tin­gi gy­vū­nai. Pa­vė­sy­je iš­si­tie­sę ant žo­lės le­pi­no­si bal­tie­ji tig­rai. Ki­ta­me par­ko ga­le su sa­vo jau­nik­liais žai­dė liū­tai.

Prie au­to­mo­bi­liais at­vy­ku­sių ir sa­va­ran­kiš­kai par­ką ap­žiū­rin­čių lan­ky­to­jų ma­ši­nų slam­pi­nė­jo zeb­rai. Kiš­da­mos snu­ku­čius pro au­to­mo­bi­lių lan­gus dai­rė­si smal­suo­lės ži­ra­fos. Par­ko lan­ky­to­jai gy­vū­nams kar­tais at­ve­ža ska­nės­tų. Tad drą­ses­ni ir ap­suk­res­ni gy­vū­nai taip "su­si­šau­do" ėde­sio.

Au­to­bu­sas kartkartėmis su­sto­ja. Sus­to­ji­mo vie­to­se ga­li pa­si­la­bin­ti su ko­kiais nors ma­žais gy­vū­nais, pa­vyz­džiui ož­ko­mis, ku­rios lei­džia­si glos­to­mos.

Iš taip ar­ti pa­ma­ty­ti eg­zo­tiš­kus ir lais­vai vaikš­tan­čius gy­vū­nus, ne­tgi juos pa­lies­ti ne­ga­lė­tum net zoo­lo­gi­jos so­de. O čia, jei ne­bi­jai, ga­li pa­glos­ty­ti net ži­ra­fą, iš met­ro at­stu­mo pa­ma­ty­ti ra­ga­no­sį ar dramb­lį, van­dens tel­ki­niuo­se be­si­turš­kian­čius pe­li­ka­nus ir ki­tus eg­zo­tiš­kus van­dens gy­vū­nus.

Tik be­ždžio­nės už­da­ry­tos di­džiu­lia­me tu­ne­lį pri­me­nan­čia­me nar­ve. Įei­nant į nar­vą, rei­kia pa­lik­ti ran­ki­nu­kus, nes be­ždžio­nės ga­li juos iš­plėš­ti iš ran­kų ir ap­kraus­ty­ti.

Ki­ta be­ždžio­nių rū­šis pa­lik­ta lais­vė­je. Su­li­pu­si į me­dį be­ždžio­nių šei­my­na par­ko lan­ky­to­jams su­ren­gia tik­rą kon­cer­tą. Tė­vų ve­da­mos ir vai­kų pri­ta­ria­mos "dai­nos" dar il­gai skam­ba au­sy­se.

Par­ko įkū­rė­jo vai­kai užau­go tarp gy­vū­nų

Se­ren­ge­ti par­ką 1974 me­tais įkū­rė ita­lų Pao­lo ir Lia Se­pe šei­ma. Jie ku­rį lai­ką gy­ve­no Af­ri­ko­je. Pa­ti­ko eg­zo­tiš­ka gam­ta ir ten dau­ge­ly­je vie­tų lais­vė­je, ša­lia žmo­gaus, gy­ve­nan­tys gy­vū­nai.

Ka­dan­gi Vo­kie­ti­jo­je bu­vo pa­lan­kios są­ly­gos kur­ti gy­vū­nų par­kus, jie su­ra­do 120 hek­ta­rų miš­ko plo­tą ir, ga­vę vi­sus rei­kia­mus lei­di­mus, pra­dė­jo kur­ti par­ką.

"Gy­vū­nai tu­ri tei­sę gy­ven­ti gam­to­je, bū­ti sa­vi­mi. Tai gam­tos jiems duo­ta tei­sė", – įei­nant į par­ką ka­bo už­ra­šas. Jo idė­ja – prie­šin­ga zoo­lo­gi­jos so­do idė­joms, kai gy­vū­nai lai­ko­mi nar­vuo­se, ankš­to­se pa­tal­po­se, kan­ki­na­mi b­lo­go­mis są­ly­go­mis. Par­ko ap­lin­ka – la­bai ar­ti­ma na­tū­ra­liai gam­tai, to­dėl gy­vū­nai čia jau­čia­si lais­vi.

Iš pra­džių Se­pe šei­ma abe­jo­jo, ar su­gy­vens di­de­li plėš­rūs gy­vū­nai ir ma­ži be­jė­giai gy­vū­nė­liai. Kaip lau­ki­niai gy­vū­nai priims par­ko lan­ky­to­jus? Ta­čiau pra­kti­ka pa­ro­dė, jog gam­ta – ga­na drau­giš­ka. Ji pa­de­da iš­spręs­ti vi­sas su­gy­ve­ni­mo pro­ble­mas.

Pir­muo­sius tūks­tan­tį lau­ki­nių gy­vū­nų Se­pe šei­ma ga­vo su le­gen­di­nio fil­mų apie gy­vū­nus kū­rė­jo Bern­hard Grzi­nek pa­gal­ba. Pas­kui pa­tys ra­do ke­lių pirk­ti gy­vū­nus iš Af­ri­kos ir ga­ben­ti juos į Eu­ro­pą.

Bė­gant me­tams, plė­tė­si ir par­ko plo­tas. Jis iš­di­dė­jo iki 220 hek­ta­rų. Dau­gė­jo ir gy­vū­nų. 1992 me­tais at­si­vež­ta 10 Af­ri­kos dramb­lių jau­nik­lių. 2003 me­tais par­kas pa­si­pil­dė bal­tų­jų tig­rų gru­pe. 2013 me­tais at­si­vež­ta bal­tų­jų be­ždžio­nių ka­pu­či­nų.

Pao­lo ir Lia Se­pų vai­kai Ve­ro­ni­ca ir Fab­ri­zio nuo vai­kys­tės gy­ve­no su Af­ri­kos gy­vū­nais. Jie jo­di­nė­jo ant dramb­lių. Po Se­ren­ge­ti par­ką va­ži­nė­jo dvi­ra­čiais. 1997 me­tais jie ir jų pusb­ro­lis Gio­van­ni pe­rė­mė par­ko val­dy­mą.

Par­kas iš­lai­ko­mas ne tik iš lan­ky­to­jų lė­šų už bi­lie­tus. Jo sa­vi­nin­kai da­ly­vau­ja įvai­riuo­se pro­jek­tuo­se, tei­kia pa­raiš­kas, kad gau­tų lė­šų tūks­tan­čiams gy­vū­nų iš­lai­kyti ir par­ko inf­rast­ruk­tū­rai.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.