Ar Žagarę išgelbės turizmo verslas?..

Loretos RIPSKYTĖS nuo­tr.
Ža­ga­rės re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jo­je smul­kie­siems vers­li­nin­kams, iš tu­riz­mo ban­dan­tiems su­si­kur­ti pa­pil­do­mas pa­ja­mas gy­ven­to­jams pri­sta­ty­ta dar vie­na ga­li­my­bė už­si­dirb­ti – star­tuo­ja pro­jek­tas „Pa­žink Žiem­ga­lą dvi­ra­čiu“, ku­rio marš­ru­tas jun­gia net 66 ob­jek­tus Ter­ve­tės (Lat­vi­ja) ir Ža­ga­rės.
Ža­ga­rės re­gio­ni­nio par­ko lan­ky­to­jų cent­re vie­tos smul­kie­siems vers­li­nin­kams, iš tu­riz­mo ban­dan­tiems su­si­kur­ti pa­pil­do­mas pa­ja­mas gy­ven­to­jams pri­sta­ty­ta ga­li­my­bė už­si­dirb­ti – star­tuo­ja pro­jek­tas „Pa­žink Žiem­ga­lą dvi­ra­čiu“, ku­rio marš­ru­tas jun­gia net 66 ob­jek­tus nuo Ter­ve­tės (Lat­vi­ja) iki Ža­ga­rės. Ti­ki­ma­si, kad šis ke­lias pri­trauks ge­ro­kai dau­giau ke­liau­to­jų, mėgs­tan­čių gam­tą ir eko­lo­giš­ką ke­lia­vi­mo prie­mo­nę, o jiems rei­kės vie­tos gy­ven­to­jų tei­kia­mų pa­slau­gų.

Pir­mie­ji ke­liau­nin­kai jau iš­ban­dė marš­ru­tą

Ke­lio­nė dvi­ra­čiais nuo Ža­ga­rės iki Ter­ve­tės mies­te­lių, kur di­džiau­sia lan­ko­mų ob­jek­tų kon­cent­ra­ci­ja, tę­sia­si 17,5, vi­sas marš­ru­tas – 30 ki­lo­met­rų, o su at­ša­ko­mis jis ga­li bū­ti dar il­ges­nis. Va­žiuo­jan­čius čia ly­dės bend­ras is­to­ri­nis dvie­jų tau­tų, kul­tū­ri­nis, gam­tos pa­vel­das. Marš­ru­te, gi­mu­sia­me kar­tu su­sė­dus Ža­ga­rės re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jos, VšĮ Gam­tos pa­vel­do fon­do, NVO „Ter­ve­tės miš­ko edu­ka­ci­nis cent­ras“ ir Ter­ve­tės sa­vi­val­dy­bės at­sto­vams, su­rink­ti net 66 ob­jek­tai – ne tik lan­ky­ti­nos vie­tos, bet nau­din­ga in­for­ma­ci­ja apie nak­vy­nės, mai­ti­ni­mo, edu­ka­ci­nių vaik­lų, pra­mo­gų vie­tas.

Dvie­jų ša­lių pro­jek­tui skir­ta pu­sė mi­li­jo­no eu­rų, iš ku­rio Mū­šos ty­re­lio pel­kė­je nu­ties­ti pa­pil­do­mai dar du ki­lo­met­rai len­tų ta­ko ir jis, pa­sak Ža­ga­rės re­gio­ni­nio par­ko di­rek­to­riaus Min­dau­go Bal­čiū­no, da­bar ta­po tur­būt il­giau­siu Pa­bal­ti­jo ša­ly­se. Ter­ve­tė­je bai­gia­mas įreng­ti dvi­ra­čių nuo­ty­kių ta­kas, su­kur­ta mo­bi­lio­ji pro­gra­mė­lė, ku­ri taps kel­ro­de ke­lio­nė­je, pa­tei­kian­ti nuo­trau­kas, trum­pus ap­ra­šy­mus, marš­ru­to ke­lią, o taip pat bus pa­sta­ty­tos dvi ekos­to­te­lės – Ža­ga­rė­je prie dva­ro rū­mų ir Mū­šos ty­re­lio pel­kės, kur ke­liau­to­jai ga­lės pa­si­krau­ti te­le­fo­nus, pri­pūs­ti dvi­ra­čių pa­dan­gas.

Marš­ru­tą dvi­ra­čiais jau iš­ban­dė pir­mie­ji ke­liau­nin­kai. Žir­gų au­gin­to­jas, žir­gy­no „Ža­ga­rės ken­tau­rai“ sa­vi­nin­kai Vid­man­tas Staš­ke­vi­čius sa­kė jau su­lau­kęs „pir­mų­jų kregž­džių“ iš Lat­vi­jos – prieš sa­vai­tę pa­skam­bi­no ir su dvi­ra­čiais at­vy­ko šei­ma iš Lat­vi­jos.

Dar vie­na „meš­ke­rė“

„Ma­nau, kad šis tu­ris­ti­nis marš­ru­tas dvi­ra­čiais bus dar vie­na meš­ke­rė, pa­de­dan­ti re­gio­nui aug­ti, sul­kie­siems vers­li­nin­kams, ama­ti­nin­kams su­si­kur­ti pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nį, nes ti­ki­mės ge­ro­kai dau­giau ke­liau­to­jų“„ – su vit­li­mi kal­bė­jo di­rek­to­rius M. Bal­čiū­nas.

Kad vie­tos gy­ven­to­jai tu­ri daug idė­jų, pa­ro­dė už­siė­mi­mas gru­pė­se. Šią da­lį ve­du­si VšĮ „Ža­ga­rės bal­se­lis“ at­sto­vė Jū­ra­tė Sa­bai­tė, api­bend­rin­da­ma re­zul­ta­tus, iš­sky­rė ke­le­tą nau­jų su­ma­ny­mų: tu­ris­tams or­ga­ni­zuo­ti edu­ka­ci­nį „Vyš­nių ke­lią“ su teat­ra­li­zuo­tais ele­men­tais, pri­sta­ty­ti rea­lis­tiš­kais pa­vyz­džiais pa­rem­tą kont­ra­ban­dos ke­lią, Ka­dan­gi Ža­ga­rė­je yra daug tuš­čių pa­sta­tų, įkur­ti mies­tuo­se tam­pan­čius po­pu­lia­riais pa­bė­gi­mo kam­ba­rius, or­ga­ni­zuo­ti pa­klai­di­ni­mus miš­ke, iš­gy­ve­ni­mo sto­vyk­las, or­ga­ni­zuo­ti XI–XII am­žių pilių–gyvenviečių pa­žin­ti­nį tu­rą Žagarė–Tervetė–Dobelė ir ki­ta.

Ke­liau­to­jams rei­kia jaus­mų ir pa­tir­čių

Į tu­riz­mo per­spek­ty­vas sa­vi­tu žvilgs­niu iš ki­tos pu­sės pa­žiū­rė­jo aš­tuo­ne­rius me­tus Ža­ga­rė­je su šei­ma gy­ve­nan­ti ang­lė Sa­rah Mit­ri­kė. Apie 30 pa­sau­lio ša­lių ap­ke­lia­vu­si ir Ža­ga­rę ka­dai­se kaip sa­va­no­rė pa­ži­nu­si jau­na mo­te­ris sa­kė, kad drau­gai Vil­niu­je jos klaus­da­vo, kur ta Ža­ga­rė yra ir kas ten ge­ro. Jie bu­vo nie­ko ne­gir­dė­ję apie šį pa­sie­nio mies­te­lį ir pa­siū­lius at­va­žiuo­ti rei­kė­jo kaž­ko­kio tiks­lo. Žmo­nės ne­va­žiuo­ja bet kur – jie no­ri ne fak­tų – tiek gy­ven­to­jų, tiek mo­kyk­lų, par­kų, bet pa­tir­čių, jaus­mų ir pri­si­mi­ni­mų.

„Kai pir­mą kar­tą įva­žiuo­da­ma į Ža­ga­rę pa­te­kau į di­džiu­lių me­džių alė­ją, bu­vo nuo­sta­bus jaus­mas! Vė­liau gi­mė idė­ja or­ga­ni­zuo­ti „Frin­ge“ fes­ti­va­lį, į ku­rį su­va­žiuo­ja Lie­tu­vos ir ki­tų ša­lių me­ni­nin­kai ir vie­tos erd­vės at­gy­ja, pa­tys gy­ven­to­jai ki­taip pa­ma­to sa­vo ap­lin­ką“, – pri­si­mi­nė S. Mit­ri­kė.

Pa­sak jos, kiek­vie­na vie­ta tu­ri siū­ly­ti au­ten­tiš­kus, sa­vus da­ly­kus, pa­dė­ti ke­liau­to­jams pa­tir­ti vie­tos gy­ve­ni­mą. Jei­gu jie no­rės pra­mo­gų ir „vis­kas įskai­čiuo­ta“, va­žiuos į Tur­ki­ją, to­dėl ši­to čia ne­rei­kia.

Sa­rah Mir­ti­kės nuo­mo­ne, Ža­ga­rė pui­kiai tik­tų, kaip ra­šy­to­jų, me­ni­nin­kų re­zi­den­ci­jos vie­ta, nes ra­my­bė, gam­ta, lė­tas gy­ve­ni­mo tem­pas lei­džia su­si­kaup­ti, iš­si­skleis­ti kū­ry­bi­niam po­ten­cia­lui, tik­rų ir sa­va­no­riams. Pa­ti Sa­rah kaž­ka­da du mė­ne­sius sa­va­no­ria­vo Ka­na­do­je pas ūki­nin­ką, au­gi­nu­sį sa­lo­tas. Bu­vo ne tik sma­gu pa­ma­ty­ti vie­tos gy­ve­ni­mą, bet ir iš­mok­ti nau­jų da­ly­kų: pa­ruoš­ti tin­ka­mai dir­vą, sta­ty­ti šilt­na­mius, sė­ti sa­lo­tas.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.