Naujausios
Pastarosiomis dienomis, kaip tyčia, prieš pat Valstybės (Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną Vilnius užsidėjo karūną – įsirengė paplūdimį pačioje miesto širdyje, Lukiškių aikštėje. Kitaip tariant sostinės meras Remigijus Šimašius pasistatė sau originalų smėlio paminklą.
Idėja – gana originali. Daugelyje Europos miestų yra parkai, pievutės, kuriose, kol darbingieji dirba, gulinėja jaunimas ir senjorai. Tačiau miesto aikštėse paplūdimio su smėliuku niekur neteko matyti. Sugalvok tu man šitaip! Ir dar anglišką užrašą užrioglink.
Gal dar drąsiau būtų, jei paplūdimys būtų įrengtas Prezidentūros kieme? Gal po Seimo ar Vilniaus miesto savivaldybės langais?
Politikai sukilo. Suskubo priimti įstatymą. Bent jau gerbdami istorinę šalies atmintį, buvo vieningi. Ir smėlį išveš. Ir Vytį, kuris, beje, buvo numatytas dar pradedant restauruoti Lukiškių aikštę, pastatys. Tik, paskelbus paminklo konkursą, viskas pakrypo kitaip. Atsirado kalvelė...
Prieš restauravimą buvo numatyta Lukiškių aikštę sutvarkyti taip, kad ji virstų reprezentacine vieta – kovų už laisvę simboliu. Ar paplūdimys gali tapti reprezentacine vieta ir kovų už laisvę simboliu?
Bet kai kuriems vilniečiams istorinė atmintis – nė motais. Jie gyvena čia ir dabar. Nesigilina, kas, kur, kada ką pakorė.
Jaunos mamos džiaugiasi. Gali ramiai pailsėti gultuose, kol jų vaikeliai ropoja po smėlį. Kai kurios senjorės irgi patenkintos. Esą ir taip Lietuvoje daug vietų, kur tik melstis ir raudoti tinka.
Iš esmės tarsi nieko blogo. Originalu. Linksma. Praktiška. Nereikia nė upės ar ežero. Išsimaudai fontanuose, pasivolioji smėliuke. Pats centras. Gali ir reikalus susitvarkyti, ir paplūdimyje pabūti.
Tik, ar reikėjo paplūdimiu paversti Lukiškių aikštę? Nejaugi nerasta kitų vietų, kuriose papiltum smėlio ant grindinio? Jeigu jau protas nešė sugalvoti tokią beprotišką idėją, galėjo surasti ir tinkamesnę vietą tai idėjai įgyvendinti.
Gali visaip traktuoti ir pateisinti paplūdimį Lukiškių aikštėje. Atseit žmonės švenčia laisvę. Saulės voniomis mėgaujasi toje pačioje vietoje, kur vieša egzekucija buvo surengta dvidešimt vienam 1863 metų sukilėliui. Gal jie, matydami mus iš dangaus, savo aukoje mato prasmę?
Bet kalba jau eina apie mus pačius. Ar nesielgiame panašiai kaip okupantai?
Lukiškėse apsistodavo rusų daliniai. Jie malkoms išardydavo čia gyvenusių totorių namelius. Septynioliktajame amžiuje Lukiškes siaubė ukrainiečių ir rusų kariuomenės, o čia pastatytoje didžiulėje palapinėje buvo apsistojęs Maskvos caras Aleksiejus Michailovičius.
Okupantų iniciatyva kitados čia stovėjo lenkų diktatoriaus J. Pilsudskio paminklas. Keitėsi okupantas, keitėsi ir stabai. Šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje čia pastatytas Lenino paminklas, o gatvė pavadinta Lenino prospektu.
Studentiškais laikais ne kartą tekdavo Lenino aikštėje praleisti pertrauką tarp paskaitų. Aikštė jau kelis šimtmečius buvo traukos centras. Sulaukdavo ir išskirtinio milicijos dėmesio.
Mat, ant Lenino galvos tupėti, o paskui, apdergę ją, nuskristi mėgo balandžiai. Mėgo ją ir neformalus, subkultūrai pasidavęs jaunimas.
Kai kas paminklą paterliodavo dažais, pabalindavo kalkėmis arba kreida. Kartais papėdėje papildavo valerijonų. Tuomet aplink paminklą šliaužiodavo benamės katės.
Taip žmonės, protestuodami prieš okupaciją, tyčiodavosi iš sovietų ir jų stabų.
Iš ko tyčiojamės mes? Iš skaudžios savo šalies istorijos?
Kai kurie apžvalgininkai ir istorikai tvirtina, jog Lietuva per daug sureikšmina savo kančią, Lietuvos okupacijos istoriją pakreipia sau naudinga linkme. Esą okupuotos buvo ir kitos tautos. Tačiau neaitrina senų žaizdų ir gyvena toliau. Per daug su tautos kančia susijusių atmintinų dienų. Per daug gedulo. Per daug vietų, kuriose galima tik gedėti, raudoti ir melstis.
Iš dalies jie teisūs. Tačiau yra sakralūs dalykai ir esminės nuostatos.
Kas atsitiktų, jeigu partizanų žūties vietose pastatytume koncertų scenas ir sakytume, jog pagerbiame savo kovotojus švęsdami laisvę? Kaip atrodytų, jeigu žydų šaudymo vietose įrengtume šokių ir gegužinių aikšteles? O gal suręstume alaus barą?
Taip nedarome. Statome atminties ženklus. Nes yra aiškus suvokimas, kaip atskirti laisvę nuo beprotybės. Nuo nepagarbos kovotojams. Nuo nedėkingumo...
Dėkingumo tema šiuo metu apskritai primiršta. O gal net visai pamiršta? Daugelis žmonių neturi dėkingumo jausmo. Gyvena, niekuomet nedirbęs, gauna pašalpą, bet nė nekriuktels „ačiū“ tam, kuris tą pašalpą jam uždirba. Man priklauso. Man reikia. Aš noriu.
Vaikai nerodo dėkingumo tėvams, kurie jais rūpinasi, kol amžiams neužmerkia akių.
Ką bekalbėti apie tuos, kurie prieš kelis šimtmečius kovojo už laisvę? Norėjo ir kovojo. Tokie buvo jų įsitikinimai. Niekas nevertė kovoti. Mes jų neprašėme, kad aukotųsi.
Tokie daugelio lietuvių pamintijimai. Jie turi vieną gyvenimą. Ir nori jo visaverčio su visomis gyvenimui priklausančiomis linksmybėmis, netgi paplūdimiais sostinės širdyje.
Tik gaila, kad populistais kitus vadinantys klerkai patys tiek pataikauja publikai, jog iš solidžių ponų tampa klounais.
O gal tokiu būdu dar labiau įtvirtina savo ponystę, nes su visiems lietuviams priklausančia šalies sostine elgiasi kaip išmano. Tarsi šeimininkautų savo dvare...