Naujausios
– Diskusijoje nuskambėjo jūsų frazė apie būtinybę atlikti užsienio politikos auditą. Kam jis reikalingas? – „Vakaro žinios“ klausė dr. Algimanto KASPARAVIČIAUS.
– Man atrodo, kad yra prisikaupę daug Lietuvos užsienio politikos problemų, kurios prasidėjo ne dabar ir ne prieš metus. Yra sniego gniūžtės efektas: problemos tik auga. Viskas prasidėjo nuo 2004 m., kai tapome ES ir NATO nariais. Tada mes praradome tam tikrus orientyrus, perėjome į tam tikrą retoriką, atmieštą pykčiu. Užuot mūsų valstybės saugumas sustiprėtų, atsitiko priešingai. Jei paskaitytume paskutinių penkerių metų spaudą ir penkerių metų spaudą 2000–2004-aisiais ir palygintume straipsnius, susijusius su mūsų saugumu, pamatytume milžinišką disproporciją. Tai yra dėl visos eilės problemų, kurios buvo užtušuojamos, nesprendžiamos. Jei norime tą smarkiai suraizgytą saugumo, užsienio politikos, diplomatijos kamuolį išraizgyti, būtų racionalu atlikti tam tikrą užsienio reikalų politikos ir Užsienio reikalų ministerijos veiklos auditą. Galbūt reikėtų Seimui ir prezidentūrai nusamdyti ekspertus iš nesuinteresuotų šalių, kurie tiesiog pabandytų paskaičiuoti sąnaudas ir rezultatus, kokius duoda Lietuvos užsienio politika nuo 2004 metų.
– Ar toks auditas būtų naujas dalykas pasaulyje?
– Panašūs dalykai pasaulyje yra atliekami, panašus užsienio politikos auditas buvo atliekamas ir tarpukario Lietuvoje. Kiek man žinoma, Jungtinė Karalystė, ar tai prieš „Brexit“, ar tai po „Brexit“, o gal ir prieš ir po jo, atliko panašų auditą. Aišku, tokie dalykai nėra atliekami viešai, apie tai nerašo spauda, nes mes suprantame: diplomatija ir viešumas yra visiškai nesuderinami dalykai. Turime skirti propagandą nuo politikos, propagandą nuo diplomatijos. Įvertinimas, ko verta mūsų užsienio politika, kiek ji kainuoja ir kiek kenkia, būtų labai naudingas. Audito formulė būtų labai paprasta: mūsų nacionaliniai interesai, kuriuos redukuojame į išsikeliamus užsienio politikos tikslus. Tada žiūrime, kaip tie tikslai koreliuoja su valstybėje egzistuojančiomis struktūromis, kurios yra skirtos įgyvendinti tuos tikslus. Ir kiek tai kainuoja. Kitaip tariant, įvertiname tikslų ir kaštų santykį: ko norėjome, ką pasiekėme ir kokiomis sąnaudomis.
Nesiplėsiu, tik pasakysiu, kad vienas iš mūsų principinių tikslų nuo 2004 m. buvo liberalizuoti, demokratizuoti Baltarusiją, kas mums niekaip nepavyksta. Ar tai yra racionalus bandymas, kiek į tai yra investuota, kokį turime rezultatą? Demokratijos Baltarusijoje daugiau buvo 2004 m. ar dabar? Karaliaučiaus militarizavimas kada buvo didesnis: dabar ar anksčiau? Ir taip toliau. Jau nebekalbu apie dujotiekius „Nord Stream 1“ ir „Nord Stream 2“, kuriuos abu norėjome užblokuoti, dėjome pastangas, lėšas, vykdėme propagandą, kūrėme struktūras ir t.t. Arba nekalbu apie Astravo AE, kurią visomis jėgomis bandėme užblokuoti, bet nieko nepavyko. Galima vardinti ir vardinti. Manau, atlikus viso šito auditą paaiškėtų, jog mums reikalingi rimti pokyčiai. Palyginimas gal bus kiek drastiškas, tačiau britai, atlikę užsienio politikos auditą, iš esmės organizavo „Brexit“. Galbūt ir mes pamatytume, kad reikia permainų, jog užsienio reikalų politika taptų daug racionalesnė mūsų visuomenei bei Tautai. Dabar yra daug kovos su vėjo malūnais, daug donkichotiškumo arba, kaip sako daktaras Girnius, mėgėjiškumo. Ir tai yra tiesa. O diplomatija iš viso yra šaldytos žuvies stadijos.
– Ką turite omenyje?
– Matome, kas vyksta pasaulyje. Japonija turi teritorinių, suvereniteto problemų, tačiau jų nežiūrėdama bendrauja su Rusijos vadovais, vyksta vizitai, derybos akis į akį. Tą patį daro suomiai ir daugybė kitų valstybių. Galų gale tą patį daro JAV. Prieš dvi savaites buvo virtualus JAV prezidento ir Kinijos lyderio susitikimas. JAV prezidentas susitikimo metu pasakė, kad tokia diplomatija, bendravimas „akis į akį“, asmeniniai ryšiai labiausiai lemia tarptautinius santykius ir yra geriausias instrumentas spręsti tarptautines problemas. Interviu „Euronews“ tą patį pasakė JAV užsienio reikalų sekretorius Entonis Blinkenas (Antony Blinken), kalbėdamas apie asmeninį susitikimą su Rusijos užsienio reikalų ministru Lavrovu. Jis sako, kad „akių diplomatija“ yra nepakeičiama niekuo, kalbėjimasis ir dialogas yra pagrindinis būdas spręsti problemas. O ką aš girdžiu Lietuvoje? Kad kalbėtis nereikia, kad viską reikia spręsti sankcijomis ir t.t. Reziumuoju: jei nežaidi šachmatais, tačiau pasiskelbi esantis pasaulio šachmatų čempionas (tą mes užsienio politikoje ir darome), tai nėra racionalus elgesys. Be diplomatijos, be dialogo iš viso nėra įmanomas pasaulio egzistavimas. Ypač kai gyvename globalizacijos, branduolinių technologijų, interneto laikais.
– Panašu, kad ir Lietuvos viduje nesutariame, kokia turi būti užsienio politika. Vos prezidentu tapęs Gitanas Nausėda pareiškė, kad reikia atnaujinti dialogą su Aliaksandru Lukašenka, užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis viską tyčia ar netyčia darė priešingai.
– Be jokios abejonės, nesikalbėjimo yra ir šalies viduje, ypač jo padaugėjo per paskutinius metus – kai pasikeitė šeimininkas S.Daukanto aikštėje. Dalia Grybauskaitė užsiėmė diktatoriška užsienio politika, viena ją formavo ir visiems buvo aišku: užsienio reikalų ministras buvo tik jos antrininkas ir šešėlis, pakartodavo tik tai, ką prezidentė pasakydavo, kartais pridėdamas kokį sakinį, bet neišeidamas už nustatytų ribų. Tai turėjo savų pliusų ir minusų. Dabar ir Lietuvos žmonės, ir tarptautinė bendrija mato, kad iš esmės turime du užsienio politikos centrus, dvivaldystę, Užsienio reikalų ministerija kai kuriuos žingsnius, atrodo, žengia be prezidento, kuris pagal Konstituciją yra užsienio politikos formuotojas, žinios. Tas pat su Taivano atstovybe, man atrodo, vyko be prezidento žinios. Tai pirmiausiai yra žalinga Lietuvos verslui. O jei žalinga verslui, žalinga ir didelei daliai mūsų visuomenės. Nes visus šiuos liapsusus finansiškai turės apmokėti Lietuvos piliečiai.
– Kaip surasti aukso viduriuką: kaip pasirodyti tariamais demokratijos, engiamų valstybių gynėjais (ko politikai kažkodėl labai siekia) ir nepakenkti sau?
– Svarbiausia – racionalumas ir neišsišokimas. Ir reikia baigti kalbėti, kad mūsų užsienio politika yra morali bei vertybinė. Nes tai kelia šypseną. Tos moralės nėra. Paradoksalu, tačiau gal ir gerai, kad nėra, nes jeigu mes pripažintume, kad Lietuvos užsienio politika yra morali, mes turėtume pripažinti ir dar liūdnesnį faktą – kad tariamai morali Lietuvos užsienio politika per paskutinius turbūt 15 metų davė faktiškai vien negatyvius rezultatus. Patiems girtis nebūtais dalykais nereikia. Džentelmenas, kuris giriasi meilės nuotykiais ir aukšta morale, nėra džentelmenas. Antras momentas – nereikia išradinėti dviračio. Mūsų užsienio politika turi nestokoti principingumo, aiškių uždavinių ir tvirtos laikysenos, bet kartu ir diplomatiškumo. Geriausias pavyzdys – Suomija, kuri nuo 1939 m. lapkričio, kai apgynė Nepriklausomybę nuo bolševikinės Rusijos, nė per milimetrą nenusileidžia Kremliui, tačiau reguliariai su juo palaiko dialogą. Ir nuo to Helsinkio autoritetas bei nacionaliniai interesai nė kiek nenukenčia. Tokių pavyzdžių– daugybė.
– O mums atrodo, kad geriausia diplomatija – Rusiją pavadinti teroristine valstybe?
– Na, manau, kad D.Grybauskaitė tai pareiškė vieninteliu tikslu – paskelbti, kad yra tokios valstybės vadovė, kuri leidžia sau tai pakartoti. Iš esmės tai buvo beždžioniavimas, nes pirmiausiai tai buvo pasakyta už Atlanto. Bet jei žodžiai už Atlanto turėjo rezonansą bei tam tikrą svorį ir tam tikras geopolitinio, karinio, ekonominio pajėgumo realijas, tai D.Grybauskaitės pasisakymai jokios įtakos nepadarė, tik atsigręžė prieš Lietuvą ekonomiškai. Tai gal veikia tam tikrą dalį neišrankaus Lietuvos elektorato, bet tik tiek. Pasauliniu mastu tai tėra oro virpinimas.
– Kada pradėjome daryti klaidas užsienio politikoje, jei nebeturime draugų? Net su latviais dėl Astravo AE sugebėjome susipykti.
– Iš esmės mes dabar gyvename Astravo AE paunksnėje. AE veikia, dirba, kaimynai faktiškai visi tą energiją perka. Mes neperkame, bet niekuo negalime paveikti. Nei jos uždarysime, nei sugebame sukurti vieningą frontą. O kiek sąnaudų į tai įdėta! O į klausimą, kada pradėjome daryti klaidas, galiu atsakyti, ką sakiau iš pradžių: po 2004 m. Iki 2004 m. turėjome du aiškius tikslus – įstoti į ES bei NATO. Kai tuos tikslus pasiekėme, tarp Lietuvos politinio elito įvyko psichologinis lūžis įsivaizduojant: jei jau pasiekėme šiuos du tikslus, jūra yra iki kelių, galima viską daryti. Užuot užėmę ES bei NATO senbuvių politinę liniją, mes kažkodėl pabandėme išsiveržti į pseudolyderius ir eskaluoti įvairią įtampą su didžiaisiais kaimynais. Esu įsitikinęs: jei mūsų elito politika Baltarusijos atžvilgiu būtų buvusi nuosekli, racionali ir sąžininga, šiandien Baltarusijoje jau turėtume demokratinį režimą.