Ko­ro­na­vi­ru­sas pa­tik­rins mū­sų są­mo­nin­gu­mą ir bend­ruo­me­niš­ku­mą

Ko­ro­na­vi­ru­sas už­griu­vo tar­si tik­ra ne­gan­da iš Mi­ka­lo­jaus Kons­tan­ti­no Čiur­lio­nio pa­veiks­lo, už­go­žu­si pla­čiais spar­nais pa­dan­gę. Nuo šeš­ta­die­nio, kai Vy­riau­sy­bė pra­bi­lo apie ka­ran­ti­no įve­di­mo ga­li­my­bes ir ne­tru­kus jį pa­skel­bė, daug kam tur­būt ta­po ne­be­juo­kin­ga, o kai kam ir vi­sai liūd­na: tiems, kas net ir to­kio­mis vi­suo­ti­no už­si­da­ry­mo na­muo­se są­ly­go­mis pri­va­lės dirb­ti ap­tar­na­vi­mo, me­di­ci­nos ir ki­to­se sfe­ro­se, ir, kaip gir­dė­ti, dau­ge­lis ne­tu­ri ap­sau­gos prie­mo­nių, bei tur­būt tiems, kas dar bu­vo pa­ke­liui į Lie­tu­vą ar tik pla­na­vo į ją grįž­ti. Da­bar tu­rės pro­ble­mų, kaip lie­tu­viai, ku­rie, va­žia­vę au­to­bu­su, bu­vo su­stab­dy­ti ties Vo­kie­ti­jos-Len­ki­jos sie­na ir ne­beį­leis­ti to­liau. Dėl to te­ko net svars­ty­ti ga­li­my­bę par­skrai­din­ti juos spe­cia­liu lėk­tu­vu.

To­kių ir pa­na­šių si­tua­ci­jų bus: tu­rė­si­me ne­su­sip­ra­ti­mų, pro­ble­mų, neaiš­ku­mų, ka­da ir kaip tvar­ky­ti rei­ka­lus dėl įvai­rių pa­žy­mė­ji­mų kei­ti­mų, pa­žy­mų, tvar­kan­tis do­ku­men­tus dėl pa­šal­pų, kreip­tis dėl iš­ki­lu­sių svei­ka­tos pro­ble­mų (pa­vyz­džiui, su skau­da­mu dan­ti­mi, nes odon­to­lo­gi­jos pa­slau­gos ir­gi at­šau­kia­mos), dėl pi­ni­gų už kon­cer­tus, už­sa­ky­tas SPA pa­slau­gas ir pra­mo­gas, už ku­rias jau su­mo­kė­ta, su­si­grą­ži­ni­mo.

Net­ru­kus pa­ma­ty­si­me, kiek esa­me su­pra­tin­gi ir bend­ruo­me­niš­ki. Da­bar at­si­ve­ria kas­die­ny­bės he­ro­jų lai­kas. Juk kiek­vie­nas svei­kas ga­li pa­dė­ti tiems, kas vy­res­nio am­žiaus ir ne­ga­li ar dėl ky­lan­čios di­des­nės grės­mės ne­no­ri ei­ti ap­si­pirk­ti į pre­ky­bos cent­rus, vais­ti­nes. To­kie žmo­nės ga­li tap­ti kur­je­riais: priim­ti už­sa­ky­mą te­le­fo­nu, nu­pirk­ti, ką rei­kia, at­neš­ti, at­vež­ti ir pa­lik­ti prie du­rų. Pa­si­nau­do­ju­sie­ji pa­slau­ga pi­ni­gus ga­li per­ves­ti, o kas dar to neiš­mo­ko pa­da­ry­ti in­ter­ne­tu, tu­rė­tų pa­lik­ti juos vo­ke­ly­je, mai­še­ly­je ar kaž­kur, kad ne­bū­tų tie­sio­gi­nio kon­tak­to. To­kių ini­cia­ty­vų, kai žmo­nės siū­lo­si vie­ni ki­tiems pa­dė­ti, jau yra ki­to­se ša­ly­se ir Lie­tu­vo­je.

Su­sir­gu­sių­jų neiš­ven­gia­mai dau­gės ir jų skai­čius ne­tru­kus ga­li kil­ti geo­met­ri­ne pro­gre­si­ja, tad jiems rei­kės ap­sau­gi­nių kau­kių. Taip, ži­no­me, jos neap­sau­go, jei­gu esa­te svei­kas – apie tai tri­mi­tuo­ja­ma per TV ir ki­tus ka­na­lus – ta­čiau tu­rė­tų ne­leis­ti plis­ti už­kra­tui, jei­gu jau pa­ts esa­te ne­šio­to­jas ir ser­gan­tis.

Kau­kių vais­ti­nė­se vis dar nė­ra ar­ba jų la­bai ma­žai, gal­būt jų ga­li­ma ras­ti in­ter­ne­ti­nė­se par­duo­tu­vė­se ar pas pri­va­čius as­me­nis, pri­si­pir­ku­sius anks­čiau, bet jų kai­na ke­le­rio­pai ar net ke­lias­de­šimt kar­tų išau­gu­si. Ta­čiau Kau­no kli­ni­ki­nė li­go­ni­nė pa­ro­dė pa­vyz­dį, kad esant to­kiai pa­dė­čiai kau­kes ga­li­ma ir pa­si­siū­ti. Iš pa­pras­tos med­vil­nės – mar­lės, pla­taus bin­to. Tad kas mo­ka­te siū­ti – ar ran­ko­mis, ar tu­ri­te siu­vi­mo ma­ši­ną, ku­rios gal­būt se­niai jau ne­nau­do­jo­te – ga­li­te im­tis šio dar­bo. Aš­tuo­ni sluoks­niai bin­to (jei la­bai re­tas, ga­li­ma ir dau­giau), du raiš­te­liai ar­ba gu­mos juos­te­lės šo­nuo­se – ir jūs jau tu­ri­te bent mi­ni­ma­lią ap­sau­gą. Ne vien­kar­ti­nę, o daug kar­tų nau­do­ja­mą iš­skal­bus ir de­zin­fe­ka­vus. Jei pa­siū­si­te ne vie­ną dvi, o ke­lio­li­ka ar ke­lias­de­šimt kau­kių, pa­do­va­no­ki­te ar­ti­mie­siems, kai­my­nams, tiems, kas pa­si­skun­dė karš­čiuo­ja­tys, ko­sin­tys ar tu­rin­tys ki­tų apie vi­ru­si­nę in­fek­ci­ją sig­na­li­zuo­jan­čių po­žy­mių.

Ko­ro­na­vi­ru­sas pa­ro­dys ir kiek esa­me są­mo­nin­gi. Jei ša­ly­je pa­skelb­tas ka­ran­ti­nas, reiš­kia, kad yra ima­ma­si tam tik­rų spe­cia­lių­jų prie­mo­nių, ku­rios bent ga­li su­ma­žin­ti vi­ru­so pli­ti­mą ir ku­rių pri­va­lu lai­ky­tis be­są­ly­giš­kai, o ne pa­si­rink­ti­nai pa­gal as­me­ni­nius no­rus. Nea­be­jo­ti­nai at­si­ras „drą­suo­lių“, ku­rie bet kur no­rės vaikš­čio­ti be jo­kio bū­ti­no rei­ka­lo ir be lei­di­mo, gal net ban­dys kirs­ti sie­ną su Lat­vi­ja, Len­ki­ja (nes šios kai­my­nės ar­ti­miau­sios) vien tam, kad pa­tik­rin­tų pa­rei­gū­nų bud­ru­mą, ar spruks iš li­go­ni­nės, kaip pa­siel­gė ko­ro­na­vi­ru­su įta­ria­mas už­si­krė­tęs vy­ras Klai­pė­do­je. Ti­kiuo­si, kad nu­ma­ty­tos bau­dos ir areš­tas iš­ties bus tai­ko­mi. Ta­čiau be­veik nea­be­jo­ju, kad jų ir pri­reiks. Juk iki šiol tu­ri­me drau­di­mą sės­ti prie vai­ro iš­gė­rus, bet vis tiek kas­kart per rei­dus pa­kliū­va ne­blai­vių vai­ruo­to­jų.

At­si­ras ir „gud­res­nių“ už vi­sus, ti­ki­nan­čių, kad vi­ru­sas esąs tik iš­mo­nė ar­ba siū­lan­čių­jų pa­si­gy­dy­ti nuo jo var­to­jant ko­kį ste­buk­lin­gą, ne­va, pa­ties kal­bė­to­jo su­ma­ny­tą už­pi­lą, val­gant čes­na­ką, o gal net plaz­de­nant į šo­nus už­kal­bė­tu po­pie­riu­mi (to­kie ir pa­na­šūs vaiz­do įra­šai jau plin­ta in­ter­ne­te).

Kri­zės aki­vaiz­do­je vi­sa­da pa­dau­gė­ja šar­la­ta­nų, ekst­ra­sen­sų, ku­rie tar­si dau­gi­na­si ir plin­ta eks­po­nen­ti­niu bū­du, kaip tas pa­ts vi­ru­sas. To­dėl jų pa­tar­ti­na sau­go­tis ne ma­žiau ir ver­čiau už­blo­kuo­ti nei klau­sy­tis. Apie vi­ru­sus kom­pe­ten­tin­gai ga­li kal­bė­ti tik me­di­kai, moks­li­nin­kai. Bet ne „moks­li­nin­kai“, o tie, ku­rie tu­ri rea­lų var­dą, pa­var­dę, pa­rei­gas. Na, o šiaip val­gy­ti čes­na­ką ar ger­ti žo­le­lių ar­ba­tas – svei­ka, pro­fi­lak­tiš­kai nau­din­ga. Ir dar la­bai ge­rai – pra­vė­din­ti gal­vą gry­na­me ore – ten, kur ma­žai žmo­nių, gam­to­je. Nes ta­da ir min­tys gal bus aiš­kes­nės, ir leng­viau bus at­skir­ti at­gims­tan­čius kaš­pi­rovs­kius nuo rea­lius fak­tus dės­tan­čių at­sa­kin­gų as­me­nų.

O jei jau­čia­te ky­lant pa­ni­ką, stab­tel­ki­te ir pa­si­nau­do­ki­te vie­na­me in­ter­viu ži­niask­lai­dai duo­tu Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus ka­ro me­di­ci­nos tar­ny­bos Ka­ro psi­cho­lo­gi­jos sek­to­riaus Psi­cho­lo­gi­nės pa­ra­mos įgu­loms sky­riaus vir­ši­nin­ko ka­pi­to­no And­riaus Jur­gai­čio pa­ta­ri­mu: ka­riš­kiai įvy­kus su­si­šau­dy­mui pra­de­da nuo kvė­pa­vi­mo pra­ti­mų – įkve­pia­ma per ke­tu­rias se­kun­des, oras už­lai­ko­mas ir iš­kve­pia­ma per aš­tuo­nias se­kun­des. Pa­tar­ti­na pra­kti­kuo­tis ir kar­to­ti.