Naujausios
Tris dešimtmečius neišspręstas konfliktas
Tautinių bendrijų vadovai „Šiaulių kraštui“ teigė, jog gyvendami Šiauliuose bendrauja draugiškai, gerbia vienas kitą. Kalnų Karabacho tema nėra kalbėję. Tačiau abu sutiko su „Šiaulių kraštu“ pasidalinti, ką išgyvena dėl ten vykstančio karo.
„Labai skaudu, kad jaunimas žūva ir vienoje, ir kitoje pusėje, – sako Bachram Zeinalov. – Bet visi žinome, kad Kalnų Karabacho niekas nepripažino – net pati Armėnija. Jeigu Armėnijos premjeras iš tribūnos tvirtina, jog Kalnų Karabachas – tai Armėnija, tai visiškai nepriimtina. Pagal tarptautinę teisę visos šalys, tarp jų ir Lietuva, pripažįsta, jog tai Azerbaidžano teritorija.“
Jis primena, jog dar 1993–1994 metais Jungtinės Tautos priėmė rezoliucijas, reikalaujančias, kad Armėnijos karinės pajėgos būtų išvestos iš Kalnų Karabacho. Azerbaidžanas suteiktų Kalnų Karabachui plačią autonomiją, armėnams kariuomenę išvedus, bet jau trisdešimt metų ta sąlyga neįgyvendinama.
„Deja, manau, jog armėnai šiuo atveju nėra patys sau šeimininkai. Verčiami taip elgtis, o paprasti žmonės dėl to kenčia, – sako B. Zeinalov.
Kokia išeitis?
„Kai vyksta platūs kariniai veiksmai, vienintelė išeitis nutraukti ugnį, jeigu Armėnija sutiktų išvesti savo karines pajėgas iš Kalnų Karabacho. Azerbaidžano prezidentas I. Alijevas sako, jog tokia yra pagrindinė sąlyga“, – teigia azerbaidžanietis.
„Armėnija siekia, kad įsikištų Rusija, o tuo metu Armėnijos pajėgos raketomis apšaudo miestus ir už 200 kilometrų nuo Karabacho. Provokacijos daromos, kad Azerbaidžanas irgi šaudytų. Aišku, Rusija padės Armėnijai, Turkija – Azerbaidžanui. Kas tada? Trečiasis pasaulinis karas?“ – retoriškai klausia B. Zeinalovas
„Tai labai pavojinga, – pabrėžia jis. – Azerbaidžano sąlyga vienintelė – išvesti kariuomenę ir nutraukiam ugnį, visi grįžta į savo namus. Gaila, kad Armėnijos premjeras nenori to girdėti. Manau, ir armėnų tauta to norėtų.“
Jo aiškinimu, Azerbaidžanas kariauja savo teritorijoje.
„Ar jūs leistumėte man ateiti su ginklu į jūsų butą ir ten sėdėti 30 metų ir tik vis įtikinėtumėte, kad palikčiau jūsų butą?“ – palygina situacijas azerbaidžanietis.
Neneigia, jog Kalnų Karabacho gyventojų dauguma – armėnai. Bet primena, jog 1988–1989 metais kilus konfliktui azerbaidžaniečiai buvo priversti bėgti, palikti gimtąsias vietas Kalnų Karabache.
Turi savo paaiškinimą, kodėl konfliktas atsinaujino?
„Azerbaidžano dujos per Gruziją, Turkiją eina į Europą. Turkija 30 procentų dujų pirko iš Rusijos, o dabar perka iš Azerbaidžano. Rusija daug pinigų prarado. Pirmos provokacijos dar liepą buvo, – tikina B. Zeinalov. – Tada apšaudytas dujotiekis, kuris eina už 100 km nuo Karabacho. Kas tai užsakė? Paprašė Armėnijos premjero N. Pašiniano šaudyti ten, kur eina dujotiekis? Provokacijų buvo ir daugiau, tai kantrybė ir baigėsi.“
„Gaila, kad tapome didžiųjų valstybių žaidimo įkaitais, kad kažkas didelius pinigus darosi iš kitų kančios“, – sako jis.
„Jeigu tik abi valstybės spręstų, tai jau seniai būtume viską išsprendę, – tikina azerbaidžanietis. – Susėstų prie derybų stalo Azerbaidžano ir Armėnijos intelektualai seniai nebūtų tos problemos, nebūtų žuvę kare nei armėnų, ne azerbaidžaniečių jaunuoliai. Žūsta ir taikūs žmonės – kažkieno tėvas, motina, brolis, sesuo.“
„Karštieji taškai“ kažkam labai reikalingi
„Ar atsiras nors vienas žmogus, kuris pasakytų dėl ko Kalnų Karabachas būtų pradėjęs pulti Azerbaidžaną? Koks motyvas? Nulis motyvų“, – tvirtina Rafik Kazarjan.
Jis labai kritiškai vertina tai, kad pasaulio didžiųjų valstybių lyderiai delsia stabdyti kraujo praliejimą.
„Kodėl tyli? Taip išeina, kad kažkas turi savo interesų,– teigia armėnų bendrijos vadovas. – Labai skaudu, kai atvirai ir ciniškai tam karui pritaria Turkijos prezidentas. Aš nemanau, kad Azerbaidžanas būtų puolęs Karabachą be Turkijos paramos, matyt, turi savų susitarimų. Tiek šimtmečių taikiai gyvenom, o vėl žūsta žmonės ir iš vienos, ir iš kitos pusės.“
Jis apgailestauja, kad pačiame Azerbaidžane ir kitur tikima „antiarmėniška propaganda“.
„Aš žiūriu Azerbaidžano televiziją, negirdėjau, kad jie informuotų, kiek žmonių žūsta, matyt bijo gąsdinti savo žmones? Armėnijos televizija kasdien skelbia apie žuvusius ir sužeistuosius, – teigia R. Kazarjan. – Vaizdai rodo, kaip bombarduojamas Stepanakertas, Karabacho sostinė, bombarduojami taikūs žmonės. Kai karas vyksta ten, kur yra kariniai objektai, kariniai daliniai – suprantama. Bet čia karas vyksta miesto centre. Sako, jog bepiločiai lėktuvai pasirodė prie Jerevano, prie Jerevano oro uosto. Juos numušė, bet ką jie ten veikė?“
Jo žodžiais, situacija labai sudėtinga ir neaišku, kuo viskas baigsis.
„Aš neturiu nieko prieš azerbaidžaniečių tautą – čia politikų viršūnės viską sprendžia. Turkija nori atkurti osmanų imperiją ir Kalnų Karabachas jiems yra rakštis“, – tikina armėnas.
Jo žodžiais, „visada Karabachas, kuriame gyvena etniniai armėnai, priklausė Armėnijai, kol visko nesujaukė supuvusi komunistinė sistema – Leninas su Stalinu. Jie teritorijas dalino ir barstė, kaip norėjo: ir Gruzijoje, ir kitur – iš čia visi konfliktai.“
„Yra Karabache keli rajonai azerbaidžaniečių gyvenami, – sako R. Kazarjanas. – Sutarties esmė – Armėnija grąžina Azerbaidžanui tuos kelis rajonus ir konfliktas pasibaigtų. Apie tai anksčiau ir ėjo derybos. Nemanau, jog dabar teritorinis klausimas sprendžiamas. Čia politiniai klausimai – kažkam tie „karštieji taškai“ yra labai reikalingi.“
„Didžiosios šalys viską lemia, – mano jis. – Juk yra problemų tarp Turkijos ir Rusijos dėl dujų tiekimo. Kažkam rakštis yra ir naujoji Armėnijos valdžia, jos proeuropietiška pozicija. O ar pasaulio politikai, ką išsprendė, pavyzdžiui, dėl konfliktų Ukrainoje ar Gruzijoje? Nieko neišsprendė, o žmonės kenčia.“
„Aš nemanau, kad yra priešprieša tarp azerbaidžaniečių ir armėnų – abi tautos šimtus amžių kartu taikiai gyveno ir Šiauliuose mes su azerbaidžaniečiais jokių konfliktų neturime, – teigia R. Kazarjan. – Manau, kad Karabacho konfliktas iš šalies kurstomas.“
Svarsto, jog galbūt neatsitiktinai įvykiai Karabache prasidėjo, kai Baltarusijoje nerimsta protestai: „Kad nukreiptų dėmesį nuo Baltarusijos, nes po Baltarusijos protestai gali persimesti ir į Rusiją.“
Jis palygina, jog 1987–1988 metais, kai Armėnijoje, Jerevane, kilo judėjimas išeiti iš Sovietų Sąjungos, Michailas Gorbačiovas irgi „rado būdą“, kaip problemą išspręsti: „Sako, pirmiausiai Karabacho problemą spręskit ir kurstė tuos karus.“
Abi susipriešinusios šalys siekia pritraukti pasaulio dėmesį.
„Dabar svarbiausia yra sustabdyti kraujo liejimą, – teigia armėnų bendruomenės atstovas. – Svarbiausia vertybė yra žmogus. Čia dar nėra dviejų valstybių karas, čia karas dėl ginčytinos teritorijos. Bet jeigu reikalaujama, kad armėnai išeitų – tai kur jiems išeiti? O reikia ne tik Karabacho, sako, jog eisim iki Jerevano. Yra baimių, jog Turkija gali pakartoti 1915 metų genocidą.“
Armėnų diaspora visame pasaulyje susivienijo, renka finansinę ir materialinę paramą Kalnų Karabachui.
„Man vienodai gaila, kai žūsta ar armėnai, ar azerbaidžaniečiai – nekalti kareiviukai, – sako armėnas. – Mes su Bachramu – tik eiliniai žmonės. Nei ką pakeisime, nei turim, ką dalintis. Susitikę ranką viens kitam visada paduodame. Bachramas yra auksinis žmogus. Bet kiekvienam iš mūsų skauda už savo tautą, už savo žemiečius. Jeigu labai reikės aš eisiu savanoriu, bet ten – vietoje. Neduok Dieve, mums atsirasti skirtingose barikadų pusėse – ne tam žmogus gyvena. Sako, karai vyksta tarp skirtingo tikėjimo žmonių, bet aš nesuprantu, kodėl tai vyksta? Dievas yra vienas.“