Išpuolis prieš lietuvių kalbą

 

LVŽS frakcijos narys, LRS Kultūros komiteto narys.

Sausio 13-osios dienos minėjimo įvykiai Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje tik patvirtino faktą, kokia Lietuva su(si)priešinta, suskaldyta. Deja, valdantieji to nemato ir negirdi, liberalizmas ir toliau liejasi laisvai. Sausio 13-osios išvakarėse, kai kasmet esame įpratę kalbėti apie Lietuvos laisvės kovą, tragiškus valstybės istorijoje momentus, ciniškai paspyrėme koja mūsų nusistovėjusią abėcėlę – daugumos Seimo narių balsais žalia šviesa įžiebta svetimoms q, x, w raidėms įteisinti.

Ko neišdrįsta padaryti sovietmečiu, daroma laisvoje Lietuvoje, neva ginant užsieniečių ar lietuvaičių, nutekėjusių į tolimas šalis, teises. Nesvarbu, kad tai yra išpuolis prieš valstybinę lietuvių kalbą ir Konstituciją. Ir kaip čia nepri(si)minsi akademiko A. Tylos žodžių, kad rašmenys – tai ne tik abėcėlė, tai valstybingumo ir su juo susijusio tapatumo kūrimo bei kultūros atminties veiksnys.

Aš tokius žingsnius įvardijau, kaip Lietuvos varymą iš Lietuvos savo rankomis. Ir tai, deja, daroma žingsnis po žingsnio – nuosekliai. Štai prieš daugiau nei pusmetį Seimo salėje kreipiausi į Ekonomikos ir inovacijų ministrę A. Armonaitę klausdamas, kodėl jos vadovaujamos partijos atstovai taip kryptingai ir nuosekliai varo Lietuvą iš Lietuvos. Tada, nujausdamas galimą Pandoros skrynios efektą, išsakiau savo abejones leisti įmonių pavadinimus Lietuvoje registruoti svetimais rašmenimis q, x ar w.

Dar kartą pasitikrinau tą 2021 m. gegužės 5 d. Vyriausybės sprendimą, kuriam pritarta bendru sutarimu, sprendimas derintas bent su 3 ar 4 skyriais, bet dokumentuose nė su žiburiu nerasi A. Antanaičio vadovaujamos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pritarimo parašo. Kalbininkų nuomonės net nereikia, kaip nereikia ir Konstitucinio Teismo nuomonės, pasakyčiau, aiškaus patarimo išgirsti VLKK nuomonę.

Pagrindinis argumentas priimant tą sprendimą – neva tai naudinga mūsų verslininkams. Inovatyvu. Beje, ministrė tąkart tai pavadino „elementaria higiena“... Nesvarbu, kad tai šypseną kelia lietuviškų įmonių atstovams, kurių pavadinimuose esančios raidės neva ir kelia sumaištį.

Dėl Konstitucijos. Susidaro įspūdis, kad net Konstitucinio Teismo (KT) sprendimai pastaruoju metu pradėti interpretuoti taip, kaip paranku. Kai paranku, sakoma, kad KT sprendimai nediskutuotini, neneigiami, neignoruojami. Štai politikai šaiposi, kritikuoja, vadina diletantais tuos, kurie pasisako prieš skiepus, bet, kita vertus, galvoja turintys teisę ir argumentų aiškinant apie svetimų rašmenų įtvirtinimą. Ir Seimo salėje buvo pasakyta, kad KT tik rekomendavo klausytis kalbininkų nuomonės, bet tai nėra prievolė.

Nesvarbu, kad tie argumentai dėl svetimų rašmenų – irgi diletantiški – remiamasi, kad kiekvienas nuėjęs į senas kapines mato tas svetimas raides, įspaustas paminkluose prieš 100–200 metų. Tokiems argumentams pastiprinti dar pasiūlyčiau „remtis“ 1753 m. M. Olševskio „Broma, atverta ing viečnastį“ („Broma Atwerta ing Wiecznasti“). Ten tų svetimų rašmenų dar daugiau.

Tokiems oponentams norėtųsi atsakyti: „Ponai, bet ar tada buvo Lietuvos valstybė, ar buvo Konstitucija su joje įtvirtintomis vertybėmis, tarp jų ir kalbos dalykai“. Juk tik nuo 1901 m. J. Jablonskio „Lietuviškos kalbos gramatikos“ ėmė rastis sisteminis požiūris į raidyną, juk tik atkūrus Lietuvos valstybę buvo imtasi lietuvių kalbos priežiūros, tvarkybos. J. Jablonskio darbai po 1918 metų lėmė, kad iki šiol jis vadinamas žymiausiu lietuvių kalbos normintoju.

Nejaugi dabar vertybinė politika – tai tik jaunų karštakošių politikų kaip vertybinė pristatoma santykių su Taivanu politika? Tai kokie gi mūsų vertybiniai prioritetai – ar tik santykiai su Taivanu, Kinija, ar ir tos istoriškai susiformavusios vertybės: lietuviškoji tapatybė, tradicijos, lietuvių kalba, raidynas? Ir kaip čia nepritarsi tiems komentatoriams, kurie sako, kad dažnai mūsų „vertybinė politika“ tampa tik širma, kurią galima įvairiai interpretuoti, segreguoti. Ir visiškai negirdima, neprisimenama, kad beveik 70 000 Lietuvos piliečių prieš keletą metų savo parašais jau buvo pasakę, kad nereikia įteisinti tų trijų svetimų raidžių.

Jau senokai nemačiau tiek daug siūlymų, argumentų, kuriuos, svarstant įstatymo projektą „Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose projektas Nr. XIIIP-535 (2)“, gavo komitetai. Deja, visiškai ignoruota ne tik minėtų 70 000 Lietuvos piliečių nuomonė, bet ir dešimtys siūlymų, kuriuos išsakė įvairios organizacijos, draugijos, asociacijos, tarp kurių: „Lietuvos kompiuterininkų sąjunga“ (net IT specialistams tų raidžių nereikia!), „Lietuvos kultūros taryba“, „Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyrius“, „Vilnijos“ draugija, „Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga“, Nevyriausybinių organizacijų koordinacinė taryba LR Konstitucijai ginti; asociacija „Talka kalbai ir tautai“, Etninės kultūros globos taryba ir kt.

Numota ranka ir į Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų klubo pirmininkės B. Valionytės atsiųstus argumentus su signatarų ir LR Aukščiausiosios Tarybos deputatų parašais, nė paskutinis 2022 m. sausio 10 d. atsiųstas Lietuvių kalbos instituto Raštijos paveldo tyrimų centro vyriausiosios mokslo darbuotojos dr. O. Aleknavičienės ir LKI Bendrinės kalbos tyrimų centro vyriausiosios mokslo darbuotojos dr. R. Miliūnaitės pasirašytas dokumentas LR Seimo nariams, kuriame teigiama, kad: įtvirtinus svetimas raides būtų destabilizuota lietuvių kalbos rašybos sistema; būtų pažeistas konstitucinės valstybinės kalbos statusas; būtų pažeistos Lietuvos piliečių teisės ir lygios galimybės, neatsižvelgta į kalbos specialistų ir VLKK nuomonę; neįvertinti galimi nepatogumai visuomenės daugumai.

Esu tos nuomonės, kad lietuviškos abėcėlės nereikia pildyti, – jos užtenka ir bendriniams, ir tikriniams nesaviems žodžiams užrašyti. Ką reikštų, jei pridedame w, x: kokius skirtingus garsus nuo v ir ks šios raidės žymės? Be to, tų 3 raidžių įtvirtinimas iš esmės nieko neišsprendžia, norint „patenkinti“ visų tautybių interesus, reiktų įsivesti dešimtis raidžių. Bet kam to reikia, kai Laisvės buldozeris važiuoja?

O buvo puiki galimybė rasti kompromisą – pritarti VLKK siūlymams, arba eiti Latvijos keliu. Tokį alternatyvų siūlymą teikė Seimo narys A. Ažubalis. Jo pasiūlymo esmė – originalo rašybą teikti papildomame lape. Taip daro broliai latviai. Taip elgdamiesi mes parodytume solidarumą, paremtume, pastiprintume latvių nutarimus, ir patys nebūtume vieni.

Yra ir kitas variantas, kuris jau senokai pasitelktas mokslo žmonių. Paprastai ne tik įvairių sričių mokslininkų straipsniuose, bet ir kai kuriuose laikraščiuose rašoma sulietuvinta asmenvardžio forma, o skliaustuose – originalo kalba užfiksuotas asmenvardis, pvz.: kalbininkai Antuanas Mejė (Antoine Meillet), Ferdinandas de Sosiūras (Ferdinand de Saussure) , Europos Komisijos vicepirmininkas Džozefas Borelis (Josep Borrell).

Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas prof. A. Žukauskas pastaruoju metu mėgsta sakyti, kad kai kam Lietuvoje trūksta smegenų. Aš norėčiau pasakyti korektiškiau – trūksta vertybinės prieigos, pagarbos savo vertybėms, tarp jų ir nusistovėjusiam raidynui. Norėtųsi, kad Lietuvos politikoje būtų vietos moralei ir vertybėms. O tai, kas dabar peršama, primena hibridinį karą vertybių skalėje – pirma infiltruojamos svetimos raidės į įmonių pavadinimus, dabar – trys raidės į asmenvardžių rašybą. Kas toliau – dar 100 diakritinių ženklų? Lauktina.

Gal tolėliau nuo kalbos, gramatikos gyvenantiems bendrapiliečiams norėčiau pasakyti, kad šiandien nenoriu būti politikas, noriu būti kalbininkas, lituanistas. Ar apsivers pasaulis įteisinus asmenvardžiuose tuos svetimus rašmenis? Ne, bet tai, ką su raidynu išdarinėja liberalioji LR Seimo dauguma, yra ne kalbininkų, o politinis sprendimas. Deja!