Naujausios
Įstatymą dėl nekilnojamojo turto apmokestinimo išplėtimo kūręs ilgametis Seimo narys Algirdas Sysas viešojoje erdvėje pasidalijo nuomone, kad Lietuvoje labai mažai žmonių nuomojasi būstą.
Regis, dėl to parlamentaras turėtų tik džiaugtis, nes, turėdami savo namus, žmonės geriau jaučiasi. Nenori emigruoti. Yra socialiai ir finansiškai saugesni.
Deja, tokia mintis pateikta ne kaip pranašumas, o kaip atsilikimas nuo Europos, kurioje, mūsų įsivaizdavimu, viskas yra pažangiau ir geriau. Netgi nuomojamas butas, pasirodo, yra didesnis gėris už nuosavą.
Kodėl, pavyzdžiui, didžiausiąja Europos ekonomika laikomoje Vokietijoje 48 procentai gyventojų nuomojasi būstą? Todėl, kad neįperka nekilnojamojo turto. Arba jo ir neapsimoka turėti dėl didelio nekilnojamojo turto mokesčio. Be to, turėdamas nuosavą būstą prarandi teisę į lengvatas.
Ar tokios gerovės parlamentaras tikrai norėtų savo tautiečiams?
Taip, apie 90 procentų lietuvių dar turi savą būstą, nors nekilnojamasis turtas Lietuvos didmiesčiuose irgi nepigus.
Savi namai – tavo tvirtovė. Manau tokia išmintimi remiasi vis dar toliaregiškai į gyvenimą pratę žiūrėti lietuviai. Juose gali tvarkytis kaip išmanai. Kaip nori dažyti sienas. Apstatyti savo išrinktais baldais ir buitine technika. Tuo tarpu nuomotame bute kaip užsinorėjęs nepašeimininkausi.
Pati asmeniškai būstą esu nuomavusis tik sovietiniais laikais darbo biografijos pradžioje. Du nedideli, neužsirakinantys kambariukai ir bendra virtuvė su šeimininkais nuosavame jų name. Jokio privatumo. Dabar, žinoma, nuomojamas būstas yra kitoks – pagal norus ir pagal piniginę. Tačiau priėmus naująjį nekilnojamojo turto Įstatymą, pinigines labiau teks patuštinti ir nuomininkams. Tuo mokesčiu jis turės dalintis su būsto šeimininku, o gal net visas jis bus įkalkuliuotas į nuomos kainą.
Tai tik vienas neigiamas savo namų neturinčio nuomininko gyvenimo aspektas. Tačiau, jų yra gerokai daugiau.
Lietuva ima visus pavyzdžius iš Europos sąjungos. Taigi, tikėtina, kad europinė mada ateis ir į nekilnojamojo turto nuomos rinką.
Nesu europinių įstatymų žinovė. Tačiau knieti pasidalinti praktine patirtimi, kaip, pavyzdžiui, jaučiasi nuomininkas Vokietijoje.
Kai išdykęs anūkas pataško kokio maisto ir jis pakliūva ant baltai tapetuotos sienos, man ir to vaiko mamai širdis gatava nueiti į kulnus. Ar siena nusivalys? Ar bus įmanoma uždažyti?
Kai pasileidžia per laminatu išklotas grindis su savo mašinyte, pradedi barti, nes gali išbraižyti grindis.
Kai vonios kambaryje atsilaupo irgi baltai tapetuotos lubos, nes maudantis susidaro drėgmė, ima neviltis.
Privalai saugoti kiekvieną svetimo būsto kampą. Bet ne visuomet išeina netgi ne dėl tavo kaltės, o dėl kvailų nuomotojo sprendimų. Koks lietuvis tapetuotų vonios kambario lubas? Koks saliamonas sugalvotų išdėti virtuvės grindis baltomis plytelėmis, kurias tenka šveisti po kiekvieno valgio gaminimo.
Deja, yra kaip yra. Ir nuomininkas privalo kasdien su tuo gyventi. Taikosi, nes apskritai didesniame mieste butą išsinuomoti sunku. Ypač dabar, kai privažiavę tiek daug ukrainiečių ir iš kitų šalių atplūdusių geresnio gyvenimo ieškotojų.
Butai mieliausiai išnuomojami vienišiems dirbantiems ir gerai uždirbantiems žmonėms. Šeimos su vaikais nelabai pageidaujamos.
O į vieną būstą didesniame mieste kartais pretenduoja po keliolika ar keliasdešimt mokių benamių. Mat, neturėdamas būsto ir registracijos vietos, negausi darbo. Neturėdamas darbo negalėsi gauti nuomotis būsto. Tokia absurdiška situacija susidaro darbo ir nuomos rinkoje.
Lietuvoje dažnai girdime, jog užsienuose žmonės būstus nuomojasi, nes važiuoja gyventi ten, kur yra darbo. Kad daugelis patys nenori rūpintis būstu. Esą išsinuomavus būstą, viskuo pasirūpina nuomotojas.
Deja, tai mitas. Jeigu tu išsikviesi vadinamą „hausmeisterį“ atkimšti užsikimšusį praustuvą ar pakeisti šviestuvą, sumokėsi atskirai, kaip už kviečius. Paslaugos Europoje labai brangios.
Dar vienas skaudus nuomininko dalios aspektas – iš nuomojamo būsto taip lengvai neišsikraustysi. Jeigu jame išgyvenai daugiau nei penkerius metus, nusprendęs išsikraustyti, apie savo ketinimus nuomotoją privalėsi informuoti prieš pusmetį. Jeigu trumpiau – prieš tris mėnesius.
Per tą laiką privalėsi įleisti butą apžiūrėti naujus galimus nuomininkus, o išsikeldamas į kitus namus, butą, kuriame gyvenai, teks profesionaliai suremontuoti. Jeigu to nepadarysi, laukia teisiniai nemalonumai.
Verslininkai į savo turtą papildomai nenori investuoti. Viskuo privalo pasirūpinti vargšas benamis nuomininkas.
Todėl dažnas pusmetį ar porą trejetą mėnesių nuomojasi du butus. Mat, gavęs kitą būstą, privalai už jį tuoj pat sumokėti depozitą ir pradėti mokėti nuomą. Kol neturi kito būsto, baisu atsisakyti to, kuriame gyveni. Be to, kad suremontuotum senąjį būstą, privalai kažkur kitur apsigyventi.
Nežinau, kaip kitur Europoje. Gal ir tos pačios Vokietijos kitose žemėse tvarka skiriasi. Bet Šiaurės Vokietijoje yra būtent taip. O ir kitur abejoju, ar nuomotojai labai taikosi prie nuomininkų.
Keista tvarka ir su komunaliniais mokesčiais. Tavo būstui nustatomas fiksuotas mokestis už šilumą arba už elektrą. Tiek ir moki kiekvieną mėnesį. Sykį per metus patikrina skaitiklius. Jei išnaudojai daugiau, negu esi sumokėjęs, ateina taip vadinamas „nachcaliungas“. Pagal pateiktą sąskaitą privalai sumokėti kokius kelis šimtus. Jeigu mažiau – tau grąžina dalį pinigų. Bet nebūtinai. Pavyzdžiui, už elektrą, nors jos išnaudojai mažiau, gali tekti vis tiek primokėti, nes ji buvo brangesnė ar atsirado koks nors naujas mokestis.
Ačiū Dievui, mūsų Lietuvėlėje dar kol kas nėra tokios painiavos ir tokių nesąmonių. Žinoma, jeigu pats jų nepasirenki. Bet grėsmė yra. Nes verslui naudingiau gauti pastovią sumą pinigų, o ne už tokį šilumos ar elektros kiekį, kurį išnaudojai.
Juolab, kad pasitaiko nuomininkų, kurie pagyvena keletą mėnesių ir išsikrausto, nesumokėję nei už nuomą, nei už komunalinius patarnavimus, priedo ką nors sulaužę ir nusiaubę butą. Kai kurie nemoka, bet toliau sėkmingai gyvena, nes iškraustyti – gana sudėtinga. Taip yra todėl, kad dauguma atliekamą būstą turinčių lietuvių patys ieško nuomininkų, sudaro tiesiogines sutartis arba nuomoja iš viso be sutarčių.
Vokietijoje pavieniai būsto savininkai tuos reikalus patiki nuoma užsiimančioms bendrovėms, kurios nuomoja šimtus savo pirktų ir klientų būstų, be abejo, iš pastarųuų pasiimdamos dalį nuomos mokesčio.
Vidutinį arba mažiau nei vidutinį atlyginimą gaunantys vokiečiai prie būstų nuomos tvarkos savaip taikosi. Taupydami elektrą žmonės stengiasi kuo mažiau gaminti karšto maisto. Paprastai, šiltą maistą valgo sykį per dieną. Dažniausia naudoja pusfabrikačius, kurie remiantis tyrimais, nėra kenksmingi, tačiau jų maistinė vertė vistiek mažesnė už namuose gamintą maistą. Kitus kartus tenkinasi bandelėmis, sumuštiniais. Pusfabrikačiais ir bandelėmis maitinami ir vaikai.
Taip ne tik sutaupoma elektros, bet ir rečiau reikia tvarkyti būstą, be to, jis ne taip greitai nugyvenamas.
Gali būti, jog maisto nesureikšmina ir dalis jaunų lietuvaičių. Tačiau didžioji dalis mėgsta pavalgyti ir gaminti maistą namuose. Būtent namuose, o ne nuomojamame būste.
Tad įstatymdavio pasakymai, jog per mažai lietuvių nuomojasi būstą, lygu priešo palinkėjimui.
Ar verta visus vakarietiškus, mūsų mentaliteto neatitinkančius įpročius temptis Lietuvon kaip tempėmės senus skudurus ir tebesitempiame naudotus automobilius?