Naujausios
„Man baisiai įkyri tas pilkas kasdieniškumas, tas žmonių smulkumas, menkystė. Kodėl jie nieko didvyriško, kilnaus netrokšta, o vartosi savo pačių pletkų srutose kaip kiaulės“, – prieš devyniasdešimt metų stebėjosi Salomėja Nėris.
Smulkutė, mažaūgė, mažakalbė, didelių liūdnų akių ir nuoširdžios šypsenos moteris, judesiais ir veido išraiška primenanti mažą mergaitę. Bet didi poetė. Tokiu talentu gamta apdovanoja tik vieną kitą žmogų per šimtmečius. Ir Lietuva tokį talentą, išaugusį Suvalkijos žemėje, turi.
Bet „pletkai“, dažnai lydėjo poetę pernelyg trumpame jos gyvenime. Dėl pasikeitusių pažiūrų, dėl susižavėjimo ne tais žmonėmis, dėl nelaimingų meilių. Ir ji į apkalbas reagavo itin jautriai. Ne taip kaip daugelis šiandieninių menininkų ar politikų,kuriems viskas lyg nuo žąsies vanduo...
Blogiausia, jog apkalbos poetę tebelydi iki šiol. Nors nuo jos mirties praėjo beveik aštuoni dešimtmečiai. „Apie mirusius gerai, arba – nieko“ taisyklė nebegalioja.
Šiemet, lapkričio 17 -ąją, sukaks 120 metų nuo S. Nėries gimimo. Ar pagerbsime jos talentą? Ar prisiminsime jos kūrybą, kurios dalį daugelis vyresniosios kartos žmonių moka atmintinai? Regis, ne. Desovietizacijos komisija parengė specialią dovaną. Siūlo pervadinti poetės vardu pavadintas gatves, mokyklas ir kitokius objektus. Mat, ji „labai nusidėjo“, nes „susidėjo su trečiafrontininkais“, o paskui dar buvo išrinkta TSRS deputate ir su kitais atstovais važiavo į Maskvą „prašyti“, kad Lietuva būtų priimta į Tarybų sąjungos sudėtį.
Iš tiesų kokie mes menki! Kaip mėgstame didžiausius talentus, visa siela mylėjusius Lietuvą, drabstyti politikų pridergtomis srutomis. Kokie mes barbarai!
Iš Lietuvos ir jo paties sukurto Mažojo teatro išvarėme pasaulinio garso režisierių Rimą Tuminą.
Užveisėme beprasmę diskusiją dėl Juliaus Janonio gimnazijos pavadinimo.
Nuvertėme vieno žymiausių ir talentingiausių dvidešimtojo amžiaus prozininkų Petro Cvirkos paminklą, o rašytoją – stiprių ir meniškų romanų autorių – išmetėme iš lietuvių literatūros lauko. Į paraštes. Už ribos.
Laikas nuo laiko užkliūva net didysis Laisvės šauklys, talentingiausias, lietuviškiausias ir mylimiausias poetas Justinas Marcinkevičius.
Dabar 120 – ojo gimtadienio proga taršome Salomėją Nėrį.
Taip, R.Tuminas dirbo Maskvos teatre. Ir kas čia blogo? Dirbo ir kitų Europos šalių teatruose. Bet, Rusijai užpuolus Ukrainą, darbo Vachtangovo teatre atsisakė. O Lietuva vis tiek nepriėmė grįžusio pasaulinio garso savo talento.
Taip, J. Janonis kėlė socialinės nelygybės, skurdo, išnaudojimo klausimus. Nes visa tai pajautė savo kūnu ir siela. Ne iš gero gyvenimo, sulaukęs vos dvidešimties metų susirgo džiova. Ne iš gero gyvenimo, sulaukęs vos 28 – erių mirė Jonas Biliūnas. Liga palaužė 31 metų Povilą Višinskį. Šių talentų keltos socialinės problemos aktualios ir šiandien.
Taip, P. Cvirka parašė „Brolybės sėklą“. Bet parašė ir „Žemę maitintoją“, ir „Frank Kruk“, ir „Cukrinius avinėlius“. Ką jis ten išdavė ir ko neišdavė – nežinau. Bet tai nepaneigia jo talento, kaip nepaneigia ir daug didesnę kaltę dėl jo išduotų partizanų žūties turinčio Kosto Kubilinsko kūrybos, kurią su malonumu skaito ir nelabai randa kuo pakeisti jau kelios vaikų kartos.
Taip S. Nėris parašė poemas apie Staliną ir Leniną. Bet sukūrė ir poemą „Eglė žalčių karalienė“, šimtus nemirtingų, giliu jausmu, subtilia menine išraiška ir lengvu eiliavimu poezijos šedevrams prilygstančių eilėraščių.
Taip, J. Marcinkevičius pirmajame savo eilėraščių rinkinyje „Prašau žodžio“ parašė apie partorgą, paguodusį lyrinį herojų mirus motinai. Nelemtą „Pušis, kuri juokėsi“ šiandien kliūvančią nekuriems kultūros žinovams. Bet jis parašė ir poetines dramas „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“, šimtus genialių eilėraščių apie Lietuvą, gyvenimo prasmę, jausmus artimiesiems, žmogaus santykį su tėviške ir Tėvyne. Šimtus nepaprastu parastumu dvelkiančių, kiekvienam skaitytojui suprantamų, bet tuo pačiu netikėtomis metaforomis, žodžio taiklumu, minties ir jausmo gelme, poeto profesionalumu stebinančių poezijos perlų.
Juk visi, kurie gyvenome sovietmečiu – nuo iešmininko iki vykdomojo komiteto pirmininko – privalėjome atiduoti duoklę santvarkai. Kiekviena biurokratinės įstaigos ataskaita ar pažyma prasidėdavo eilutėmis apie TSKP CK.
Tad ar turime teisę teisti savo šalies genijus?
Ar tai teisinga, kai šventa Lietuvos žemė tebenešioja dar gyvus, daug labiau prasikaltusius, bet įslaptintus KGB agentus, jų vaikus ir anūkus, kurie neretai dar užima ir aukštas pareigas?
Tai kodėl su gyvaisiais, kurie uoliai tarnavo sovietams, o gal iki šiol tebetarnauja, taikiai sugyvename, kartais dargi nuoširdžiai ar nenuoširdžiai juos pagarbiname?
Tuo tarpu su mirusiais meno žmonėmis, tegu kartais ir klydusiais ar tiesiog neturėjusiais kito pasirinkimo, kovojame, stumiame juos iš savo kultūros istorijos. Ar todėl, kad su mirusiais kovoti lengviau, nes jie jau nebegali apsiginti ir pateikti savos įvykių versijos?
O nuo aukštus postus užimančių tikrųjų išdavikų gal priklauso tų purvais pačius didžiausius talentus drabstančių „teisėjų“ gerovė?
Juk tie, kurie teisia ir smerkia, negyveno anais laikais. Nė nenumano, kaip buvo manipuliuojama žmonėmis. Ypač talentingais ir žinomais. Bepigu šiandien kalbėti tiems, kurie buvo anapus geležinės uždangos ir alsavo laisve, galėjo rinktis. Ir tiems, kurie tuo laiku negyveno.
O ką reikėjo daryti tiems, kurie gyveno šiapus uždangos? Protestuoti nekuriant, kai talentas veržiasi iš galvos ir iš širdies tobuliausiomis poezijos eilutėmis? Ar be šių talentų šiandien turėtume tiek literatūros brangakmenių? Išbrauksime iš literatūros istorijos juos – ir liks tik balta dėmė. Patys save nuskurdinsime.
Kartais ima atrodyti, jog to ir siekiama. Ištrinti Lietuvos kultūrą, desovietizuoti visus sovietmečiu gyvenusius, išskyrus tuos, kurie uoliausiai tarnavo režimui. Sukurti naują Lietuvą be lietuvių kaip anuomet okupanto buvo sumanyta.
Bet grįžkime prie Salomėjos Nėries ir tariamų jos nusikaltimų. Tik pagalvokit 1931 – aisiais, būdama 27 metų, pasirašė po kažkieno sukurptu trečiafrontininkų pareiškimu, kuriame teigiama, kad poezija bus išnaudojamųjų masių kovos įrankiu. Laisvoje tuometinėje Lietuvoje menininkas pareiškia savo poziciją. Kas čia blogo? Juolab, kad panašios nuotaikos vyravo daugelyje Europos šalių, kuriose lankydavosi poetė, ypač Paryžiuje.
O po visų patirtų karo baisumų vykdama į Maskvą, kaip dabar madinga sakyti parvežti Stalino saulės, ji nuoširdžiai tikėjo „kopianti į šviesos ir laisvės viršūnę“. Neveidmainiavo, neprisitaikė, bet tikėjo.
Jautrios, empatiškos, patiklios kūrybinės asmenybės istorijos vingiuose dažniausiai pasimeta labiau už praktiškuosius žmones. Mūsų literatūros genijai taip pat kultūros istoriją rašė dramatiškais savo likimais. „Aš keliais į tave pareisiu,“ – aiškų santykį su Tėvyne ir begalinį jos ilgesį S. Nėris deklaravo savo poezijoje. Tai kodėl jai tampame „pamote su akmeniu“?
Ar todėl, kad nukryžiavus ankstesniuosius talentus, paniekintųjų sąskaita ryškiau švies naujieji?
Taip jau yra, kad žmonės vieni kitiems labiau negu aukštų postų, pinigų ir kitų materialinių vertybių pavydi to, ko neįmanoma nupirkti už pinigus – populiarumo ir meilės. Gal to pavydime ir mirusiems, niekam skersai kelio jau nebestojantiems literatūros genijams?
Susigrąžinti, atsikovoti Salomėją Nėrį ragina literatūros tyrinėtoja, humanitarinių mokslų daktarė Viktorija Daujotytė. Knygą apie poetę tarsi ją išteisinantį dokumentą parašė rašytoja Aldona Ruseckaitė. Sprendimais ištrinti iš istorijos vieną pirmųjų ir didžiausių Lietuvos poečių moterų stebisi daugelis sveiko proto ir tautinio orumo dar nepraradusių kultūros žmonių.
Pastaruoju metu kylančiose diskusijose atleidimo S. Nėriai prašoma apeliuojant į jos atgailą paskutiniaisiais gyvenimo metais, kalbama apie juodą sąsiuvinį, kurį ji per paskutinę išpažintį perdavė kunigui Juozui Gustui, o šis – Lietuvos partizanams.
Bet jeigu ir nebūtų jokios atgailos nė jokio juodojo sąsiuvinio, kodėl poetė turėtų prašyti atleidimo už tai, kad ji gyveno taip kaip mokėjo, kaip liepė jos širdis? Ar liko ji mums skolinga? „Aš nieko neėmiau, už viską sumokėjau širdies krauju, nemirštančia daina“.
Kone kasdien kalbame apie toleranciją, lygias galimybes ir kitas demokratijos vertybes, o tuo tarpu patys ieškome priekabių, suvedinėjame sąskaitas su sudėtingu laiku gyvenusiais kūrėjais. Knisamės po jų archyvus ir tik sau rašytus dienoraščius ieškodami kompromato. Ką tai duoda? Ar nuo to, ką ten randame, sumažėja jų kūrybinio palikimo vertė? Ar dėl to poetę mažiau mylės šimtai tūkstančių jos kūrybos gerbėjų?
Bepigu teisti, nes po „teisėjų“ archyvus ir asmeninius dienoraščius niekas nesiknaisioja. Jeigu pasiknaisiotų, ko gero, rastų daug daugiau įdomybių negu poetų biografijose.
O jeigu jau taip knieti nubausti mirusius už jų kelius ir klystkelius, tai gal atskirkime asmenybės gyvenimą nuo jo kūrybos. Juk net didžiausių niekšų materialaus palikimo niekas neišsižada ir nedegina.
Viešojoje erdvėje po vienu interviu S. Nėries kaltės tema skaitytojas parašė: „Nė vienas rašytojas nesugriovė Lietuvos, asilai jūs neraliuoti“.
Štai taip. Galite nertis iš kailio sumenkindami poetus ir rašytojus dėl jų gyvenimo pasirinkimų. Galite bandyti su politinių paplavų kibiru išpilti ir kūdikį – jų kūrybinį palikimą. Tačiau visuotinės skaitytojų meilės, pagarbos jų talentui ir pripažinimo nebeatimsite.