"Kiemuose" – apie išskirtines "vieteles" ir provincijos kultūrą

Gabijos ŠEREIVAITĖS nuotr.
Fi­lo­so­fas Gin­tau­tas Ma­žei­kis (kai­rė­je) ir ra­šy­to­jas And­rius Ja­ku­čiū­nas dis­ku­ta­vo apie kul­tū­ros pro­ble­mas pro­vin­ci­jo­je.
Pir­ma­die­nio va­ka­rą Šiaulių Sto­ties gat­vės 8 na­mo kie­me įvy­ko ket­vir­to­ji, jau pa­sku­ti­nė, ren­gi­nių cik­lo "Kie­mai" dis­ku­si­ja. Su­si­rin­kę žmo­nės neiš­si­gan­do nei ap­si­niau­ku­sio dan­gaus, nei lie­taus. Šį kar­tą apie kul­tū­ros pro­ble­mas dis­ku­ta­vo ra­šy­to­jas, eseis­tas, kri­ti­kas And­rius Ja­ku­čiū­nas ir fi­lo­so­fas, kul­tū­ros teo­re­ti­kas Gin­tau­tas Ma­žei­kis.

Dis­ku­si­ja – bu­vu­sia­me G. Ma­žei­kio kie­me

Pro­jek­to "Kie­mai" or­ga­ni­za­to­rė – Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­ji bib­lio­te­ka, ku­ri sie­kia per ži­no­mų žmo­nių ir kul­tū­ros vei­kė­jų dia­lo­gus pro­fe­sio­na­lų­jį me­ną ir kul­tū­rą pa­teik­ti mies­to gy­ven­to­jams įpras­to­je ap­lin­ko­je. Taip pat šiais ren­gi­nių cik­lais ska­ti­na bend­ruo­me­niš­ku­mą, sten­gia­si at­kur­ti kie­mo kul­tū­rą.

Or­ga­ni­za­to­riai vi­lia­si, kad šis pro­jek­tas tę­sis ir ki­tą se­zo­ną bei taps dar vie­na Šiau­lių vi­zi­ti­ne kor­te­le.

Šį kar­tą dis­ku­si­jos vie­ta pa­si­rink­ta neat­si­tik­ti­nai – ren­gi­nys vy­ko kie­me na­mo, ku­ria­me 10 me­tų gy­ve­no vie­nas iš dis­ku­si­jos da­ly­vių – Gin­tau­tas Ma­žei­kis.

Šios dis­ku­si­jos pa­va­di­ni­mas bu­vo "Kul­tū­ros ne­su­sip­ra­ti­mai ir ki­tos he­ter-u-to­pi­jos".

"Ši­tas žo­dis – he­ter-u-to­pi­ja – yra la­bai gąs­di­nan­tis ir gal­būt net ne­sup­ran­ta­mas. Jo si­no­ni­mas bū­tų – skir­tin­gos vie­tos. Tai reiš­kia, kad kiek­vie­na vie­ta ga­li tu­rė­ti sa­vo šne­ką, sa­vo ypa­tin­gus žo­džius, ku­rių ki­tos vie­tos ne­sup­ran­ta ar­ba ypa­tin­gą at­min­tį, le­gen­das, mi­tus, ku­rių ki­tos vie­tos ne­ži­no. Štai ši­tų vie­te­lių gy­ve­ni­mas pa­pras­tai ne­prik­lau­so nuo to, ką dik­tuo­ja di­dy­sis moks­las, pa­sau­lio kul­tū­ra ir ko­kios yra ma­dos," – dis­ku­si­jos pa­va­di­ni­mą aiš­ki­na G. Ma­žei­kis.

Paš­ne­ko­vas ne­slė­pia, jog ši te­ma jam pa­tin­ka ir jis įvai­rio­se pa­sau­lio ša­ly­se ap­žiū­ri­nė­ja ir do­mi­si to­kio­mis vie­to­mis. Kaip ir pa­sau­ly­je, taip pat ir Lie­tu­vo­je yra šim­tai to­kių sėk­min­gų ir ne­sėk­min­gų vie­tų pa­vyz­džių.

"Sėk­min­gos vie­te­lės yra tos, ku­rios ne­verkš­le­na, kad kas nors jas gel­bė­tų iš ša­lies. Dau­ge­lis iš jų ne­tgi ne­no­ri, kad joms kaž­kas pa­dė­tų. Blo­giau­sia, kas nu­tin­ka su vie­tos kul­tū­ra, kai ji pra­de­da mąs­ty­ti lo­te­ri­jos prin­ci­pu," – įžval­go­mis da­li­jo­si fi­lo­so­fas.

Dis­ku­si­jos da­ly­viai sa­ko, jog at­ski­roms bend­ruo­me­nėms ne­rei­kia sė­dė­ti ir lauk­ti, kol kaž­kas ateis ir pa­da­rys, o tam neį­vy­kus – skųs­tis.

"Lie­tu­vo­je yra daug kai­mų, ku­rie at­gi­jo, kai juo­se at­si­ra­do 4–5 ini­cia­ty­vūs žmo­nės, ku­rie pra­dė­jo kur­ti,jung­tis, kvies­ti drau­gus, o tie drau­gai – drau­gų drau­gus. To­kiam da­ly­kui daž­niau­siai ne­rei­kia jo­kio fi­nan­sa­vi­mo ar­ba to sa­vi­fi­nan­sa­vi­mo vi­siš­kai pa­kan­ka ir ta he­ter-u-to­pi­ja pra­de­da gy­ven­ti," – sa­kė G. Ma­žei­kis

"Vil­nius – cent­ras, vi­sa ki­ta – pro­vin­ci­ja"

A. Ja­ku­čiū­nas sam­pro­ta­vo, jog šiuo me­tu Lie­tu­vo­je daž­nai var­to­ja­mas žo­dis "re­gio­nas". Pats ra­šy­to­jas šią są­vo­ką su­pran­ta kaip kul­tū­ros bend­ruo­me­nes, esan­čias ne sos­ti­nė­je.

"Man tai taip pa­gy­rū­niš­kai skam­ba. Daž­nai Vil­niu­je sa­ko: "Mes esam cent­ras, vi­sa ki­ta – pro­vin­ci­ja", o pro­vin­ci­ja, kad ne­bū­tų taip liūd­na, sa­ve re­gio­nais pa­si­va­di­na," – sa­ko G. Ma­žei­kis.

"Aš la­biau­siai ter­mi­ną "re­gio­nų kul­tū­ra" gir­džiu bū­tent re­gio­nuo­se. Kai nu­va­žiuo­ju į bib­lio­te­kas Lie­tu­vo­je, vi­sa­da pir­mo­ji šne­ka bū­na – "štai mes re­gio­ne", "mū­sų re­gio­ne", "re­gio­no fi­nan­sai" ir taip to­liau. Tai yra ta­pę kli­še", – ma­no A. Ja­ku­čiū­nas.

"Pra­dė­jau gal­vo­ti, kuo gi ski­ria­si tie žmo­nės, ku­rie su­ku­ria įdo­mias kul­tū­ri­nes ir so­cia­li­nes ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų bend­ruo­me­nes. Vi­sų pir­ma, žo­dis "re­gio­nas" tarp jų nė­ra po­pu­lia­rus ar­ba yra vi­sai ne­var­to­ja­mas. Vie­toj to yra kal­ba­ma apie žmo­nių ar­ba ini­cia­ty­vų jung­tis", – svars­tė G. Ma­žei­kis.

Ma­to­mas pro­gre­sas

Paš­ne­ko­vai pri­pa­ži­no, jog per pa­sku­ti­nį de­šimt­me­tį kul­tū­ra pro­vin­ci­jo­se la­bai stip­riai įžen­gė į vie­šą­ją erd­vę.

"At­si­ra­du­si kny­gų skai­ty­mo kul­tū­ra, iš ku­rios ga­li­ma šai­py­tis ar ne­pri­pa­žin­ti, ma­ty­ti jo­je ko­mer­ci­nį at­spal­vį, ku­ris ten la­bai ryš­kus. Ta­čiau kul­tū­ros išė­ji­mas į liau­dį yra di­džiu­lis, kad ir koks ne­žy­mus jis bū­tų, bet tas pro­gre­sas yra," – min­ti­mis da­li­no­si A. Ja­ku­čiū­nas.

Su ra­šy­to­ju ne­su­ti­kęs G. Ma­žei­kis tei­gė, jog kny­gų skai­ty­mo kul­tū­ra la­bai kles­tė­jo anks­čiau, at­si­ra­dus iš­ma­nio­sioms tech­no­lo­gi­joms, ši kul­tū­ra bu­vo pa­mirš­ta. Da­bar vėl sten­gia­ma­si tai at­gai­vin­ti. Fi­lo­so­fo su­pra­ti­mu, tai nė­ra pro­gre­sas.

"Prog­re­sas yra ten, kur yra in­dust­ri­ja. Jei­gu klaus­tu­mė­me apie tai, ar Šiau­liuo­se at­si­ra­do kaž­ko­kie nau­ji, įdo­mūs kul­tū­ros ži­di­niai, apie ku­riuos su­ka­si gy­ve­ni­mas, tai aš la­bai no­rė­čiau ti­kė­ti, kad to­kie yra," – mąs­tė kul­tū­ros teo­re­ti­kas.

Dis­ku­si­jos da­ly­viai do­mė­jo­si ir klau­sė pa­šne­ko­vų nuo­mo­nės, ko­dėl Lie­tu­vo­je, esant ri­bo­tam var­to­to­jų ir skai­ty­to­jų kie­kiui, yra tiek daug tei­kia­mų li­te­ra­tū­ri­nių pre­mi­jų.

A. Ja­ku­čiū­nas pri­pa­ži­no: "Kar­tais tos pre­mi­jos bū­na me­rų am­bi­ci­jos, ku­rios pa­de­da jų ra­jo­ne kaž­ką pa­žy­mė­ti. Kaž­ku­ria pra­sme tai yra gra­žu, pri­si­me­na­mi au­to­riai, jiems skam­ba di­ti­ram­bai ir vis­kas tar­si yra ne­blo­gai. Tik su šiuo­lai­ki­ne li­te­ra­tū­ra tai daž­niau­siai ne­tu­ri nie­ko bend­ro, nes tų pre­mi­jų nuo­sta­tai yra su­for­muo­ti pa­gal praė­ju­sio lai­ko rea­li­jas".

Su­si­rin­ku­sie­ji taip pat klau­sė pa­šne­ko­vų nuo­mo­nės apie žmo­nes, ku­rie ku­ria ar įgy­ven­di­na sa­vo sva­jo­nes, ne dėl pi­ni­gų, ta­čiau dėl sa­vi­raiš­kos.

A. Ja­ku­čiū­nas tei­gė, jog svar­biau­sia pra­dė­ti nuo sa­vęs. Da­ry­ti tai, ką no­ri, o ne ką lie­pia. Ra­šy­to­jo nuo­mo­ne, kul­tū­ra yra apie džiaugs­mą ją kur­ti ir tai yra pa­ts sma­giau­sias da­ly­kas.

Daž­nai Vil­niu­je sa­ko: "Mes esam cent­ras, vi­sa ki­ta – pro­vin­ci­ja", o pro­vin­ci­ja, kad ne­bū­tų taip liūd­na, sa­ve re­gio­nais pa­si­va­di­na.

Gabijos ŠEREIVAITĖS nuotr.
Dis­ku­si­jos pa­klau­sy­ti su­si­rin­ku­si au­di­to­ri­ja ak­ty­viai už­da­vi­nė­jo klau­si­mus, da­ly­va­vo po­kal­by­je.

Komentarai

miestietis    Tre, 2019-08-14 / 09:26
Prisipažinsiu, kad renginuke nedalyvavau, bet mačiau Mažeikio interviu, tai pasakysiu, kad taip tuščiai kalbėti beigi taukšti niekalą, gali tik labai išprusęs pilosopas. Man patiko kažkur parašyta sentencija- kuo žmogus protingesnis bei išprusęs, tuo jis paprasčiau ir suprantamiau kalba. Nenoriu pasakyti, kad eks šiaulietis mokslinyčia yra nemokytas, bet jei jau surado progą ištransliuoti savo erudiciją paprastai liaudžiai, tai ir privalo pasakyti kažką apčiuopiamo.
Liūdnas buvo susitikimas    Pen, 2019-08-16 / 09:38
Neįkyriai, bet bandė Mažeikis pasakoti apie galimai šviesias kultūros perspektyvas pritaikant tinklų principą. Esmė ta, kad laisvai pasirinktoje vietoje užtenka pasirodyti kažkokiam mistiniam šviesuoliui, kuris savo autoriteto dėka pritraukia dar pora šviesuolių, kurie pritraukia dar pora ir vietovė klesti. Būtų šaunu, jei Mažeikis tai būtų išbandęs ir įgyvendinęs praktiškai, kai aplink dailės galeriją, universitetą nuo “tinklų” praeiti sunku buvo. Bet nutiko priešingas dalykas - asmenybės, paspurdėję, tyliai, po vieną ar mažais būreliais persikėlė į didesnius centrus.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.