Aktorius Marius Repšys: "Aš neturiu ką slėpti"

Šar­kos nu­ste­bi­no

Ren­gi­nių cik­lo "Kie­mai" ini­cia­to­rė Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­ji bib­lio­te­ka ant­rą kar­tą mies­tie­čius su­kvie­tė į dis­ku­si­ją su kny­gų au­to­riais. Bai­mi­nan­tis lie­taus pa­sta­ty­ta pa­la­pi­nė grei­tai už­si­pil­dė. Bib­lio­te­ki­nin­kai sa­ko, jog no­ri pri­min­ti skai­ty­ti kny­gas, taip pat – kad kie­mai yra bend­rys­tės erd­vė. O dia­lo­go ve­dė­jai pa­si­džiau­gė at­vy­kę į Šiau­lius iš­gar­si­nu­sio įdo­maus kū­ri­nio erd­vę. Ro­ma­no "Pie­ti­nia kro­ni­kas" au­to­rius Ri­man­tas Kmi­ta, jų žo­džiais, "ver­tas bū­ti inau­gu­ruo­tas "Pie­ti­nio bur­mist­ru ar­ba ma­žų ma­žiau­siai iš­rink­si­te jį Eu­ro­pos Par­la­men­to na­riu".

Dar lauk­da­mi dis­ku­si­jos pra­džios "Šiau­lių kraš­tui" jie sa­kė, jog bū­tent iš R. Kmi­tos kny­gos ži­no Šiau­lius, šiau­lie­tiš­ką šnek­tą.

"Į Šiau­lius at­va­žiuo­ju tik vai­din­ti, – sa­kė M. Rep­šys. – Nes­pė­jom ir da­bar mies­to ap­žiū­rė­ti, bet ma­ne la­bai nu­ste­bi­no, kad čia, Šiau­liuo­se, pa­ma­čiau dvi šar­kas. Vil­niu­je jų iš vi­so nė­ra."

Abu ti­kė­jo­si at­vi­ros dis­ku­si­jos ir kal­bi­no pri­si­jung­ti net ei­nan­čius pro ša­lį smal­suo­lius. Tik po­nas Hen­ri­kas iš vie­no dau­gia­bu­čio atė­jo griež­tai nu­si­tei­kęs: "Kas čia vyks­ta po ma­no lan­gais?"

Bet drau­giš­kai su­tik­tas, grei­tai at­ly­žo, li­ko klau­sy­tis dis­ku­si­jos.

Apie pa­tir­tį – at­vi­rai, nuo­gai

Dia­lo­go ve­dė­jai pa­tys ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­riams pa­siū­lė dis­ku­si­jos te­mą "Pa­tir­tys, ku­rias pa­vel­di­me".

"Tai at­si­spin­di ir jų kū­ry­bo­je, – sa­kė įžan­gi­nia­me žo­dy­je Ro­ber­ta Ston­ku­tė, pro­jek­to "Kie­mai" ku­ra­to­rė. – Ak­to­rius Ma­rius Rep­šys sa­vo kny­go­je "He­rak­lis Nr.4" pa­ra­šė at­vi­rą iš­pa­žin­tį apie da­ly­kus, apie ku­riuos gar­siai ne­kal­ba­me – apie dep­re­si­ją. O M. Nas­ta­ra­vi­čius sa­vo ei­lė­raš­čių kny­go­je "Bend­ra­tis" kal­ba apie san­ty­kius su tė­vu."

Kam M. Rep­šiui, ži­no­mam ki­no, te­le­vi­zi­jos ir dra­mos ak­to­riui, rei­kė­jo "tos kny­gos"? Juk pa­ro­dė sa­vo silp­nas vie­tas?

"Sva­jo­jau nuo vai­kys­tės ra­šy­ti,– da­li­jo­si ak­to­rius ir pa­sa­ko­jo, kaip, jo nuo­mo­ne, už pui­kų ra­ši­nį ga­vo tik tre­je­tą iš 10 ba­lų. – Tai bu­vo smū­gis į jaut­rią vie­tą. Po to ta­riau, kam tas moks­las, li­te­ra­tū­ra, kny­gos – vel­niop sis­te­mą. Vis siun­čiau vel­niop, ir kai įsto­jau į kū­no kul­tū­rą ir ak­to­ri­nį, kai ra­šiau re­pui dai­nas ir ei­lė­raš­čius. O kny­gą psi­chat­ri­nė­je gu­lė­da­mas pa­ra­šiau. Kai pa­skam­bi­nau į lei­dyk­lą, sa­ko, pir­miau­sia gal pa­svei­ki­te. Sa­kau, aš li­go­ni­nė­je tu­riu daug lai­ko ir no­riu ra­šy­ti."

"Kny­gos ra­šy­mas la­bai sun­kus dar­bas – įdė­jau daug sa­vęs, jos vir­še­lis nuo­gas ir kny­ga to­kia pat nuo­ga. Bet aš tai pa­da­riau ir man pa­ti­ko", – tei­gė M. Rep­šys.

M. Nas­ta­ra­vi­čius jį pro­vo­ka­vo: "Ar ne­bi­jai to­kio at­si­vė­ri­mo? Per­ne­lyg at­vi­ro sa­vęs, ne­gal­vo­ji, kaip ta­vo vai­kai skai­tys to­kią iš­pa­žin­tį?"

"Aš ne­tu­riu ką slėp­ti, te­gu žmo­nės ži­no, kas de­da­si ki­tų žmo­nių sie­lo­je ir gal­vo­je, – at­sa­kė ak­to­rius. – Mes su­si­du­ria­me su žmo­gu­mi, ku­ris at­ro­do keis­tas, bet rea­liai gal­būt jam rei­kia pa­gal­bos?"

M. Nas­ta­ra­vi­čius ir pa­ts pa­svars­tė, jog mums įdo­mus žmo­gaus at­vi­ru­mas, nuo­gu­mas.

"Kai pa­ma­tom ant­raš­tę, jog kaž­kas pa­si­di­di­no už­pa­ka­lį, tai ir pa­skai­tom, tai įdo­miau, ne­gu ko­kia eko­no­mi­nė ana­li­zė", – iro­ni­za­vo jis.

M. Rep­šys pa­ti­ki­no, jog ne­bi­jo vai­din­ti ir "blo­giu­ko" vaid­me­nų.

"Nes ži­nau, kad tai da­rau ge­rai, ir net ap­do­va­no­tas esu už Van­da­lo vaid­me­nį "Auk­si­niu sce­nos kry­žiu­mi", – pri­mi­nė ak­to­rius. – Aš gal­vo­jau, ar tai ge­rai, ar blo­gai? Bet kam bėg­ti nuo to, ką ga­li da­ry­ti ge­riau­siai. Aš ga­liu vai­din­ti įvai­riau­sius vaid­me­nis, ir tai da­rau ge­rai."

Apie sa­vo kar­tą ir tė­vų kar­tą

M. Nas­ta­ra­vi­čius, ki­lęs iš Vil­ni­jos kraš­to, Ma­ri­jam­po­lio mies­te­lio, kal­bė­jo apie paaug­lys­tes pa­tir­tis ir apie kar­tų san­ty­kį. Apie "gė­dą" – me­ta­lo plė­ši­mą iš griū­van­čio ko­lū­kio trans­for­ma­to­ri­nių ir siu­vyk­lo­je spe­cia­liai pa­da­ry­tą bro­ką.

Pri­si­mi­nė ir švie­saus at­mi­ni­mo tė­vą, ku­ris 27 me­tų ta­po jau­niau­siu ša­ly­je ko­lū­kio pir­mi­nin­ku, kad ga­lė­tų nu­si­pirk­ti mo­to­cik­lą.

"Žmo­nėms ne­tu­rė­tų bū­ti svar­bu, ar kū­ri­ny­je yra tik­ra is­to­ri­ja ir pa­tir­tis, – sa­kė poe­tas. – Var­to­da­mas žo­dį "tė­vas", aš ne­tu­riu ome­ny­je sa­vo tė­vo. Tu­riu ome­ny­je tė­vų kar­tą, ku­ri iš­gy­ve­no di­de­lį kūl­vers­tį ne­prik­lau­so­my­bės auš­ro­je, ku­ri tu­rė­jo nuo kar­vių teš­me­nų, nuo pie­n­ve­žių pe­rei­ti prie ki­tų veik­lų, jų ieš­ko­ti."

"Mū­sų, gi­mu­sių­jų 1984 me­tais, kar­ta gy­ve­na ge­ro­kai leng­viau, ne­gu mū­sų tė­vų kar­ta, – sa­kė M. Nas­ta­ra­vi­čius. – Tai sa­kau ži­no­da­mas sa­vo se­ne­lių is­to­ri­ją – trem­ties is­to­ri­ją, ži­no­da­mas sa­vo tė­vų is­to­ri­ją. Ma­čiau, kas vy­ko griū­vant ko­lū­kiui šei­mo­se, kaip tė­vai ne­tu­rė­jo jė­gų iš­si­skir­ti, nors gy­ve­no vie­nas nuo ki­to nu­to­lę."

Kaip bū­ti lai­min­gam

Ar ga­li­ma iš­mok­ti ra­šy­ti? "Ny­čė yra pa­sa­kęs: jei­gu no­ri iš­mok­ti ra­šy­ti, ra­šyk kiek­vie­ną die­ną anek­do­tus. Ste­bė­ki spek­tak­lius, pa­ro­das ir po 10 me­tų jau ga­lė­si pa­ra­šy­ti pir­mą sa­vo pa­sa­ky­mą ar net ro­ma­ną", – sa­kė M. Rep­šys.

O poe­tas tei­gė: "Jei­gu no­ri iš­mok­ti ra­šy­ti – iš­mok."

"Ne, jei­gu no­ri iš­mok­ti ra­šy­ti – ra­šyk", – ki­taip ak­cen­tus dė­jo ak­to­rius.

"Kaip bū­ti lai­min­gam?" – skam­bė­jo klau­si­mas

"No­ri bū­ti lai­min­gas – būk, – at­sa­kė M. Nas­ta­ra­vi­čius. – Kal­ba­mės rim­to­mis te­mo­mis, bet su šyp­se­na. Sten­gia­mės šyp­so­tis iš bet ko­kios sa­vo pa­tir­ties, net skau­džios."

"Aš ma­nau, jei­gu no­ri bū­ti lai­min­gas, tu­ri pa­si­rink­ti veik­lą, ku­ri pa­tin­ka," – tei­gė M. Rep­šys.

"Ar bū­na liūd­na? Ką ta­da da­ro­te?" – klau­sė dis­ku­si­jos da­ly­vė.

"Man daž­nai bū­na liūd­na. Ką da­rau? Nie­ko. Aiš­ku, jei­gu liūd­na mė­ne­sį-pu­sant­ro – tai jau nė­ra ge­rai, o jei­gu die­ną dvi – tai­gi, vis­ko pa­si­tai­ko, vi­so­kios pa­tir­tys, ku­rias įgy­ja­me, įta­ko­ja mus", – sa­kė ak­to­rius.

"Dirb­ti­nai sma­gus gy­ve­ni­mas ir ne­tu­ri bū­ti, – ant­ri­no poe­tas. – Mū­sų tik­ro­vė­je yra vis­ko. Jei­gu bū­na­te liūd­na, tai bū­ki­te lai­min­ga, kad esa­te liūd­na."

Ki­tai dis­ku­si­jos da­ly­vei pa­rū­po M. Nas­ta­ra­vi­čiaus pri­si­mi­ni­mai apie 2011 me­tais gau­tą Zig­mo Gė­lės pre­mi­ją už pir­mą­ją poe­zi­jos kny­gą. Bet iš­gir­do ne apie jos įta­ką kū­ry­bos rai­dai, o links­mą pa­sa­ko­ji­mą.

"Pre­mi­jos įtei­ki­mas bu­vo toks. Sto­viu, priei­na Ra­mū­nas Kar­baus­kis ir sa­ko: "Jūs pre­mi­jos lau­rea­tas?" Išt­rau­kė iš ki­še­nės pre­mi­ją li­tais, pa­da­vė man. Žur­na­lis­tė klau­sia, ką da­ry­siu su pre­mi­ja? Sa­kau pa­dan­gas pirk­siu. Pa­ra­šė, jog iš tie­sų pa­dan­gų poe­tui rei­kia – juk ke­lio­nė dar tik pra­si­de­da. Bet pir­kau, ne pa­dan­gas, o du­ši­nę".

Au­di­to­ri­jai smal­su, ar ra­šy­to­jas ir ak­to­rius puo­se­lė­ja jau­nų žmo­nių sva­jo­nes rink­tis šias pro­fe­si­jas?

"Aš puo­se­lė­ju, sa­ky­da­mas tie­są, kaip yra iš tik­rų­jų, – tei­gė M. Rep­šys. – Bū­ti sėk­min­gu ak­to­riu­mi ga­li vi­si ir ga­li ne­bū­ti nė vie­nas – nes daug ne nuo ta­vęs pri­klau­so. Rei­kia ap­ka­ko­ti daug žo­lės (ma­no dak­ta­rė taip sa­ko), kad kaž­ką gy­ve­ni­me pa­da­ry­tum – tik ta­da sun­kus dar­bas ne­nuei­na vel­tui. O ge­riau­sia, kad ne­rei­kė­tų mo­ty­vuo­ti, kad pa­ts no­rė­tum tai da­ry­ti."

"Kaž­ka­da iš­gir­dau is­to­ri­ją apie žmo­gų, at­si­ke­lian­tį ry­te ir ne­si­gai­lin­tį, kad jis at­si­bu­do. Ma­ne ta min­tis nu­vil­gė, tai va­ro į prie­kį – at­si­bu­dau ir ži­nau, kad kaž­ką tu­riu pa­da­ry­ti, – sa­kė M. Nast­ara­vi­čius ir re­ziu­ma­vo dis­ku­si­ją: – Ku­rian­tis žmo­gus – ar ra­šan­tis, ar den­gian­tis sto­gą, ar ku­rian­tis san­ty­kius šei­mo­je – vi­są lai­ką iš­gy­ve­na pa­čias įvai­riau­sias emo­ci­jas: ir džiaugs­mą, ir nu­si­vy­li­mą, ir ne­vil­tį – ir tai yra vi­siš­kai nor­ma­lu".