Išslaptintas karas...

SOCIALIZMO ŽENKLAI (31)

Ka­ras mū­sų na­muo­se pa­si­bai­gė stai­ga – kaip, be­je, ir pra­si­dė­jo.

Kaip pra­si­dė­jo, jau, ro­dos, ra­šiau: mū­sų di­de­lį kai­mą iš ru­do­sios oku­pa­ci­jos iš­va­da­vo trys ar ke­tu­ri gir­ti ru­sų ka­rei­viai, vie­ną ke­tu­rias­de­šimt ket­vir­tų­jų me­tų rug­sė­jo ry­tą ant ark­lių at­jo­ję į kai­mą...

O ka­rą bai­gė prieš ke­lis mė­ne­sius mū­sų ge­ro­joj tro­boj ap­si­gy­ve­nęs ru­sų ka­pi­to­nas, pa­sak tė­vo, ka­va­le­ris­tas, nes ant sie­nos ša­lia mi­li­nės bu­vo pa­si­ka­bi­nęs kar­dą, ku­rį, kaip pa­ts sa­kė, bu­vo iš kaž­ko ga­vęs za zas­lu­gi...

Ko­kios tos jo zas­lu­gos – ne­pa­sa­ko­jo...

Gal su­sie­tos su ta ra­di­jo sto­tim, prie ku­rios jis sė­dė­jo die­ną-nak­tį ir klau­sė­si, ką ji bur­bė­jo jam ru­sų ir dar kaž­ko­kia kal­ba.

Ly­giai dvy­lik­tą die­nos jis pa­siim­da­vo ka­rei­viš­kią ka­ti­liu­ką ir išei­da­vo par­si­neš­ti pie­tų. Iš kur, ne­sa­kė. Par­si­neš­da­vo, pa­val­gy­da­vo, kas li­ko, pa­si­lik­da­vo va­ka­rie­nei. Kar­tais jam pie­tus at­neš­da­vo kaž­koks ka­rei­vis. Iš mū­sų val­gyt ne­pra­šė, mums nie­ko ne­siū­lė. Svar­bus ka­ri­nis as­muo, sa­kė tė­vas, už­slap­tin­tas, tvar­ko ka­ri­nių pa­slap­čių ūkį...

O tą šil­tą ge­gu­žės nak­tį stai­ga su­kau­kė jo ra­di­jo sto­tis, net ir mes pa­šo­kom iš guo­lio, jis, iš­klau­sęs, ką ji­nai pa­sa­kė, išė­jo į kie­mą ir tris kar­tus šo­vė į orą, o grįž­da­mas stab­de­lė­jo mū­sų kam­ba­ry ir pa­sa­kė:

– Pa­ga­liau bai­gė­si tas pra­keik­tas ka­ras.

Su­lig tais jo žo­džiais pa­si­py­lė šū­viai vi­sa­me kai­me.

Jis nuė­jo į sa­vo kam­ba­rį ir iš­jun­gė ra­di­jo sto­tį.

O ana­me kai­mo ga­le dar il­gai šau­dė ka­rei­viai, šau­kė uraaa ir vėl šau­dė, o kad bū­tų iš­kil­min­giau pa­lei­do ra­ke­tą į Jab­lon­kie­nės tro­bą ir ji už­si­de­gė.

Ta­da prie to lieps­no­jan­čio lau­žo šau­kė za ro­di­nu, za Sta­li­na, ir vėl uraaaa...

Gal po tri­jų ar ke­tu­rių die­nų nuo Skuo­do į kai­mą at­žy­gia­vo il­giau­sia vo­kie­čių be­lais­vių ko­lo­na. Jau­ni vy­rai at­sags­ty­tais ka­rei­viš­kais švar­kais, bliz­gan­čiais pus­ba­čiais, gel­tonp­lau­kiai, links­mi – juk pa­ga­liau bai­gė­si tas pa­keik­tas ka­ras! Ir jie gy­vi! Ly­dė­jo tą il­giau­sią ko­lo­ną ke­li ru­sų ka­rei­viai su il­gais it žars­tek­liai šau­tu­vais. Priė­ję pie­vą prie­šais mū­sų na­mus, anoj pu­sėj vieš­ke­lio, pa­gal ko­man­dą sė­do pie­tau­ti – trau­kė nuo pe­čių ver­še­ni­kes, ėmė, ką ten tu­rė­jo, ir val­gė ir val­gy­di­no ru­sų ka­rei­vius, ku­rie da­bar bu­vo jų vir­ši­nin­kai.

Kai bai­gė val­gy­ti ir, iš­si­ri­kia­vę po še­šis, pa­trau­kė vieš­ke­liu Mo­sė­džio pu­sėn, į pie­vą pa­si­lei­dom mes, vai­ki­ga­liai – ieš­ko­ti, ką pa­li­ko mums, pa­ke­lės žiop­liams, vo­kie­čių ka­rei­viai.

Kas ra­dom pei­liu­ką, kas ra­dom dir­žiu­ką, kas ke­pu­rę ar kve­pian­čią no­si­nę, o sal­dai­nių, tų ka­ra­me­lėj pa­mir­ky­tų kvie­čių, tai vi­si...

Tai bu­vo mū­sų ka­ro gro­bis, vo­kie­čių spe­cia­liai pa­lik­tų mums, vai­kams.

Ka­ro be­lais­viai, ži­nau, at­sta­ti­nė­jo nu­šluo­tą nuo že­mės pa­vir­šiaus Mins­ką. Po dau­gy­bės me­tų te­ko pie­tau­ti vo­kie­čių pa­sta­ty­ta­me Mins­ko res­to­ra­ne, ku­ria­me te­ko pa­ra­gau­ti tra­di­ci­nį vo­kiš­ką pa­tie­ka­lą „Bied­nij Hans“ – ant juo­dos duo­nos rie­kės pa­bars­ty­ta so­čiai pa­pi­rin­tos ka­po­tos rū­ky­tos šo­ni­nės...

Ska­nu!

Ypač prie bu­te­lio…

Bet grįž­ki­me į mū­sų tro­bą tą pir­mą­jį Per­ga­lės ry­tą.

– Ko ne­si­džiau­gi, tė­vai? – pa­klau­sė ka­ri­nin­kas. – Juk šven­tė! Tas pra­keik­tas ka­ras bai­gė­si!

– Kam bai­gė­si, o kam ir ne, – ta­rė tė­vas.

– Aš jus su­pran­tu.

Pri­si­mi­nė tė­vo jam api­pa­sa­ko­tus be­lais­vės Vo­kie­ti­jo­je me­tus po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro?

O gal ir ne.

Gal pa­ts daug ką pri­si­mi­nė, ko ne­tu­rė­jo pri­si­min­ti, nes tai, ką tu­rė­jo pri­si­min­ti, bu­vo už­slap­tin­ta. Ofi­cia­liai – Lie­tu­va su­ti­ko Rau­do­ną­ją ar­mi­ją su gė­lėm, su duo­na ir drus­ka, kaip su­tin­ka­mi bran­giau­si sve­čiai.

O fak­tiš­kai?

Tik šie­met, Vil­niu­je pa­skel­bus nuo­spren­dį pa­sku­ti­niam TSRS gy­ny­bos mi­nist­rui mar­ša­lui Dmit­ri­jui Ja­zo­vui, Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos gink­luo­tų­jų pa­jė­gų Vy­riau­sia­jai ka­ri­nei-po­li­ti­nei val­dy­bai pa­rei­ka­la­vus, bu­vo iš­slap­tin­ti Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro LIe­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je do­ku­men­tai.

Tai kaip Lie­tu­vos ūki­nin­kai su­ti­ko Rau­do­ną­ją ar­mi­ją 1944 me­tais?

Pir­mo­jo Pa­bal­ti­jo fron­to po­lit­val­dy­bos vir­ši­nin­kas ge­ne­ro­las-ma­jo­ras Dre­ben­ce­vas 1944 me­tų rugp­jū­čio 27 ra­por­tuo­ja sa­vo vir­ši­nin­kui Mask­von, tarp ki­tų pa­ste­bė­ji­mų ir toks fak­tas: „Dva­ri­nin­kas An­to­nis And­riū­nas – Lie­tu­vos TSR Ute­nos ap­skri­ties lie­tu­vis ra­gi­no vie­ti­nius gy­ven­to­jus ne­pa­dė­ti Rau­do­na­jai ar­mi­jai, ne­klau­sy­ti vie­ti­nių val­džios or­ga­nų nu­ro­dy­mų. Vals­tie­čiams jis kal­bė­jo: „Jei jūs bent vie­ną ma­no ru­gio var­pą nu­si­skin­si­te, tai bū­sit vi­si pa­kar­ti, kai tik vo­kie­tis su­grįš.“

Po­li­tin­for­ma­ci­ja iš ki­to Lie­tu­vos kraš­to: „Šiau­lių ap­skri­ties Kur­žių (Ku­žių, – A.S.) vals­čiaus Ra­dzi­vi­lių (Rad­vi­lių – A.S.) kai­me vie­ti­nis buo­žė-vien­sė­di­nin­kas Kul­nys tei­gia­mai kal­ba apie vo­kie­čių ka­riuo­me­nę, o Rau­do­ną­ją ar­mi­ją šmei­žia. Sa­vo kai­my­nams jis kal­bė­jo: „Ta­ry­bi­niai ka­rei­viai atė­mė iš ma­nęs ark­lius, ra­tus ir daik­tus. Vo­kie­čiai to ne­da­rė, ką da­ro ru­sai. Ge­riau tų niek­šų čia ne­bū­tų.“ Iš tik­rų­jų Kul­nio ūkio ka­rei­viai ne­lie­tė. Tu­ri ke­lias kar­ves, bet mū­sų ka­ri­nin­kams ne­par­duo­da pie­no, o su­gir­do jį sa­vo šu­nims ir gy­vu­liams.“

Ir dar vie­nas iš­slap­tin­tas do­ku­men­tas: „Bu­vo su gink­lu už­puo­la­mi ar ban­do­ma nu­nuo­dy­ti mais­to pro­duk­tais at­ski­ri ka­rei­viai, ka­ri­nin­kai ir ne­di­de­lės ka­rių gru­pės. In­ten­dan­ti­nės gru­pės vyr. lei­te­nan­tas Nau­mo­vas žy­gio me­tu su­val­gė jam ne­ži­no­mos pi­lie­tės sve­tin­gai pa­duo­tą py­ra­go rie­kę ir iš­gė­rė stik­li­nę pie­no. Po kiek lai­ko jis pa­si­ju­to blo­gai ir med­punk­te mi­rė. Skro­di­mas pa­ro­dė, kad jis bu­vo nu­nuo­dy­tas. Di­ver­san­tės as­me­ny­bės nu­sta­ty­ti ne­pa­vy­ko.“

Ir dar vie­nas pra­ne­ši­mas: „Vie­na­me Lie­tu­vos TSR An­ny­cos (Anykš­čių? – A.S.) gy­ve­na­ma­ja­me punk­te 953 jun­gi­nio ka­riai, ku­rių po­lits­ky­riaus vir­ši­nin­kas pa­pul­ki­nin­kis Sar­ki­sia­nas, rugp­jū­čio ket­vir­tą vais­me­džių so­de ap­ti­ko ada­tas obuo­liuo­se.“

Vai­šin­ki­tės, oku­pan­tai?

Rugp­jū­čio pir­mą pa­skelb­ta Lie­tu­vos vy­rų mo­bi­li­za­ci­ja į Rau­do­ną­ją ar­mi­ją. Mask­vą pa­sie­kia skau­di ži­nia – lie­tu­viai nei­na į ka­rą: „Ute­nos ap­skri­ty­je per še­šias mo­bi­li­za­ci­jos die­nas į su­rin­ki­mo punk­tus atė­jo tik 23 pro­cen­tai ka­ro prie­vo­li­nin­kų, o į tos pa­čios ap­skri­ties De­vei­kių vals­čių – vos pu­sė pro­cen­to.“

Su­vei­kė gan­dai – ne­tru­kus vo­kie­čiai grįš, ir tie, ku­rie eis į Rau­do­na­ją ar­mi­ją, bus žiau­riai nu­baus­ti.

Ne tik jie, bet ir jų šei­mos.

Ir vy­rai ei­na į miš­kus...

Lie­tu­vo­je pra­si­de­da ka­ras po ka­ro.

...Bet grįž­ki­me į ma­no Puot­ka­lius, kur per­ga­lę prieš fa­šis­ti­nę Vo­kie­ti­ją šven­čia gir­ti ru­sų ka­rei­viai.

Pir­mas do­ras dar­bas, ku­rį jie pri­vers­ti da­ry­ti, at­sta­to su­de­gin­tą Jab­lons­kie­nės tro­bą – po­lit­ru­kams ne­pa­vyks­ta teis­me įro­dy­ti, kad to­ji tro­ba su­de­gė, kai ka­ras dar ne­bu­vo pa­si­bai­gęs.

Bet nau­ją­ja tro­ba mo­te­ris džiau­gė­si neil­gai – ją iš­trė­mė į Si­bi­rą kaip liau­dies prie­šą.

Iš­va­žia­vo na­mo ir mū­sų ka­pi­to­nas. Ga­vęs ži­nią, kad de­mo­bi­li­zuo­tas, jis pa­li­ko ka­ri­nę ra­di­jo sto­tį mums, o kar­dą, ka­bo­ju­sį ša­lia tos ra­di­jo sto­ties, ati­da­vė tė­vui – pri­si­mi­ni­mui, ir išė­jo na­mo…

Gal po va­lan­dos at­lė­kė ke­li šta­bo ka­rei­viai ir ra­di­jo sto­tį iš­si­ve­žė.

– Kur kar­das? – pa­klau­sė ka­rei­viai.

Tė­vas pa­gūž­čio­jo pe­čiais, ir ka­rei­viai iš­va­žia­vo.

Ap­si­dai­rėm, ką dar bus pa­li­kęs ka­pi­to­nas, ir ko­mo­do­je ra­dom land­li­zi­nių ke­pi­mo mil­te­lių bei mil­te­lių žaiz­doms api­bars­ty­ti, kad grei­čiau gytų– ir vie­nus, ir ki­tus su­nau­do­jom pa­gal pa­skir­tį…

Gal po pus­me­čio ant rū­bų spin­tos pa­ma­tėm tvar­kin­gai į krū­vą su­lo­duo­tas dė­žu­tes, ku­rio­se bu­vo po de­šimt šo­vi­nių au­to­matams ar pis­to­le­tams. Tė­vas jų neiš­me­tė į kūd­rą, kaip ma­no su­rū­di­ju­sį vo­kiš­ką au­to­ma­tą, o pa­kvie­tė kai­my­ną Čer­nec­kį, ku­ris at­si­ne­šė pis­to­le­tą, pri­ma­ta­vo šo­vi­nius ir išė­jo jais ne­ši­nas.

– Bus pa­nau­do­ta pa­gal pa­skir­tį, – pa­sa­kė.

O kur pa­dė­jo ka­pi­to­no kar­dą, tė­vas taip iki mir­ties ir ne­pa­sa­kė – re­gis, bus įme­tęs į tą pa­čią gink­lų kūd­rą, kur at­si­dū­rė ne tik ma­no mi­nė­tas vo­kiš­kas au­to­ma­tas, bet ir ru­siš­kas ran­ki­nis kul­kos­vai­dis bei pis­to­le­tas ir ki­to­kie tik­ri gink­lai…

Taip mū­sų tro­boj pa­si­bai­gė ka­ras.