Iki gyvos galvos nuteistas kalinys nori išeiti į laisvę

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Iki gy­vos gal­vos nu­teis­tas Re­mi­gi­jus Bru­žas va­kar teis­mo sa­lė­je at­ro­dė ra­mus, ne­si­muis­tė, ne­slė­pė sa­vo vei­do.
24 me­tus Lu­kiš­kių ka­lė­ji­me pra­lei­dęs iki gy­vos gal­vos už 22 me­tų šiau­lie­tės nu­žu­dy­mą nu­teis­tas 67 me­tų Re­mi­gi­jus Bru­žas pa­no­ro iš­trūk­ti į lais­vę. Šiuo me­tu Šiau­lių tar­dy­mo izo­lia­to­riu­je ka­lin­tis vy­ras krei­pė­si į Šiau­lių apy­gar­dos teis­mą pra­šy­da­mas jo įka­li­ni­mą iki gy­vos gal­vos pa­keis­ti į ter­mi­nuo­tą ka­lė­ji­mo baus­mę.
Teis­mas sa­vo spren­di­mą tu­rė­tų pa­skelb­ti šian­dien, 11 va­lan­dą.

Žaiz­dos ir vėl at­si­vė­rė

Va­kar į Šiau­lių apy­gar­dos teis­mą bu­vo pa­kvies­ti au­kos ar­ti­mie­ji, kon­vo­jus at­ve­žė ir nu­teis­tą­jį – jis pa­gei­da­vo da­ly­vau­ti svars­tant pra­šy­mą.

Vy­ras at­ro­dė ra­mus, ne­slė­pė sa­vo vei­do fo­tog­ra­fuo­ja­mas, ne­si­blaš­kė, ra­miai sė­dė­jo įves­tas ir pa­so­din­tas stik­li­nia­me po­sė­džių sa­lės už­tva­re.

Duk­ters prieš dau­giau nei du de­šimt­me­čius ne­te­ku­si šiau­lie­tė Al­do­na Žič­kie­nė po­sė­dy­je sa­kė esan­ti ka­te­go­riš­kai nu­si­tei­ku­si prieš R. Bru­žo pra­šy­mus. Dau­gy­bės gy­ve­ni­mus su­grio­vęs žu­di­kas, mo­ters žo­džiais, iki šiol taip ir neat­sip­ra­šė, neat­ly­gi­no nei mo­ra­li­nės, nei ma­te­ria­li­nės ža­los.

"Iš jo pu­sės mes ne­ma­to­me jo­kio hu­ma­niš­ku­mo. Ko­kio hu­ma­niz­mo pra­šo jis? Ar ga­li bū­ti toks žmo­gus nau­din­gas vi­suo­me­nei? Jis gy­ve­ni­me nie­ko ne­pa­da­rė, do­va­no­jo tik skaus­mą. Iš ko jis gy­ven­tų pa­leis­tas į lais­vę?", – teis­mo po­sė­džio me­tu kal­bė­jo skaus­mo gniuž­do­ma mo­ti­na.

A. Žič­kie­nė sa­kė ma­niu­si, kad bė­gan­tis gy­ve­ni­mas ap­gy­dys pra­ra­di­mo žaiz­das, bet tai ne­nu­ti­ko. O pa­sku­ti­nią­ją sa­vai­tę prieš teis­mą ji iš­vis ne­be­ga­li mie­go­ti – žaiz­dos ėmė ver­tis iš nau­jo.

Tiek nu­žu­dy­tos jau­nos mo­ters ma­ma, tiek vie­nas su dviem ta­da dvie­jų ir tre­jų me­tu­kų duk­re­lė­mis li­kęs nu­žu­dy­to­sios vy­ras krei­pė­si į teis­mą pra­šy­da­mi ne­ten­kin­ti R. Bru­žo pra­šy­mo.

"Ir kaip man duk­roms rei­kė­tų pa­sa­ky­ti, kad jų ma­mą nu­žu­dęs vy­ras vaikš­to lais­vė­je...", – vir­pan­čiu bal­su sa­kė šiau­lie­tis.

Ar ga­li bū­ti toks žmo­gus nau­din­gas vi­suo­me­nei? Jis gy­ve­ni­me nie­ko ne­pa­da­rė, do­va­no­jo tik skaus­mą.

Re­mia­si tei­si­ne ga­li­my­be

Teis­me va­kar su­teik­tas žo­dis iki gy­vos gal­vos nu­teis­tam R. Bru­žui.

"Su­vo­kiu, ką pa­da­riau ir la­bai dėl to gai­liuo­si. Tai, ką pa­da­riau, ne­žmo­niš­ka. La­bai at­si­pra­šau už tai. At­sip­ra­šau, bet at­lei­di­mo ne­pra­šau, nes su­pran­tu, kad at­lei­di­mas neį­ma­no­mas. Ši­tiek me­tų at­sė­dė­jęs už gro­tų, su­pran­tu, kad ne tik nu­žu­džiau nie­kuo ne­kal­tą žmo­gų, bet ir su­grio­viau dau­gy­bės ap­lin­ki­nių gy­ve­ni­mus, net tik tos mo­ters, bet ir sa­vo ar­ti­mų­jų. Ta­čiau šian­dien aš esu čia, nes yra ne tik jaus­mi­niai da­ly­kai, bet ir tei­si­nės ga­li­my­bės, to­dėl pra­šau ten­kin­ti ma­no pra­šy­mą", – sa­kė žu­di­kas.

Vy­ras skun­dė­si pra­sta svei­ka­ta. Tei­gė ka­lė­da­mas pa­ty­ręs šir­dies in­fark­tą, dvi šir­dies ope­ra­ci­jas. Net­ru­kus esą tu­rė­tų bū­ti at­lik­ta ir dar vie­na ope­ra­ci­ja.

Anot ka­li­nio, net ir įsta­ty­mo nu­ma­ty­ta ga­li­my­bė ka­lė­ji­mo iki gy­vos baus­mę pa­keis­ti ter­mi­nuo­ta 5-10 me­tų lais­vės atė­mi­mo baus­mė jam bū­tų baus­mė iki jo gy­ve­ni­mo ga­lo.

Pra­šė at­si­žvelg­ti į nu­ken­tė­ju­sių­jų in­te­re­sus

Teis­mo po­sė­dy­je va­kar kal­bė­ju­si pro­ku­ro­rė Jū­ra­tė Ta­ma­šaus­kie­nė pra­šė at­si­žvelg­ti į nu­ken­tė­ju­sių­jų in­te­re­sus ir at­mes­ti nu­teis­to­jo pra­šy­mą. Juo­lab kad ka­li­nys, nors ir ne­bu­vo už tai nu­baus­tas, ta­čiau per­nai rugp­jū­čio 13 die­ną pa­da­rė pa­žei­di­mą.

Be to, šie­met bu­vo at­lik­tas R. Bru­žo nu­si­kals­ta­mo el­ge­sio ri­zi­kos ver­ti­ni­mas ir nu­sta­ty­ta vi­du­ti­nė nu­si­kals­ta­mo el­ge­sio ri­zi­ka.

Teis­me Šiau­lių tar­dy­mo izo­lia­to­riui at­sto­va­vęs Re­so­cia­li­za­ci­jos sky­riaus spe­cia­lis­tas To­mas Sla­bys in­for­ma­vo, kad nu­teis­ta­sis į už­da­ro­mo Lu­kiš­kių ka­lė­ji­mo į Šiau­lių tar­dy­mo izo­lia­to­rių at­vež­tas tik šie­met ba­lan­dį, tad ver­ti­nant R. Bru­žą dau­giau­siai re­mia­ma­si jo as­mens by­lo­je pa­teik­tais duo­me­ni­mis iš Lu­kiš­kių.

Anot T. Sla­bio, R. Bru­žas nė­ra baus­tas už pa­žei­di­mus, anks­čiau jis pa­tei­kė ke­lis ma­lo­nės pra­šy­mus, bet ma­lo­nės ne­su­lau­kė, gai­li­si dėl to, ką pa­da­rė, ban­dė so­cia­li­zuo­tis.

Ma­žes­nį nei vi­du­ti­nis nu­si­kals­ta­mo el­ge­sio ri­zi­kos įver­ti­ni­mą, T. Sla­bio aiš­ki­ni­mu, įta­ko­jo R. Bru­žo kri­mi­na­li­nė praei­tis ir pa­sto­vios gy­ve­na­mo­sios vie­tos ne­tu­rė­ji­mas.

Jei Šiau­lių apy­gar­dos teis­mas šian­dien ap­si­spręs­tų su­švel­nin­ti R. Bru­žui pa­skir­tą baus­mę, į lais­vę jis iš kar­to nei­šei­tų. Įs­ta­ty­mas nu­ma­to, kad su­švel­ni­nus baus­mę, nu­teis­tie­ji iki gy­vos gal­vos į lais­vę išei­na ne iš­kart, o pra­sė­dė­ję dar 5–10 me­tų – tai pri­klau­so nuo teis­mo spren­di­mo.

Į teis­mą dėl baus­mės su­švel­ni­ni­mo ga­li kreip­tis tik tie nu­teis­tie­ji iki gy­vos gal­vos, ku­rie ati­tin­ka ne­prie­kaiš­tin­go el­ge­sio, so­cia­li­nės rea­bi­li­ta­ci­jos pla­ne nu­ro­dy­tų prie­mo­nių vyk­dy­mo, su­ma­žė­ju­sios nu­si­kals­ta­mu­mo ri­zi­kos, nu­teis­to­jo pri­pa­ži­ni­mo, kad baus­mė pa­da­rė po­vei­kį jam pa­čiam kri­te­ri­jus.

Be to, nu­teis­ta­sis iki gy­vos gal­vos pri­va­lo bū­ti at­ly­gi­nęs bent da­lį teis­mo pri­teis­tos su­mos už nu­ken­tė­ju­sie­siems pa­da­ry­tą tur­ti­nę ir mo­ra­li­nę ža­lą.

Su­lai­ky­tas me­dy­je

R. Bru­žo biog­ra­fi­ja tur­tin­ga kri­mi­na­li­ne praei­ti­mi. Pir­mą­syk sep­ty­ne­rių me­tų lais­vės atė­mi­mo baus­me teis­tas anks­ty­vo­je jau­nys­tė­je už api­plė­ši­mą, ku­rio me­tu vos ne­pas­mau­gė žmo­gaus.

Grį­žęs į lais­vę vy­ras ve­dė, įsi­dar­bi­no ge­le­žin­ke­ly­je ma­ši­nis­to pa­dė­jė­ju. Ta­čiau pra­dė­jo ger­ti, smur­ta­vo prieš žmo­ną, pra­ra­do dar­bą.

1994 me­tų pra­džio­je pra­ra­dęs šei­mą, R. Bru­žas li­ko be na­mų. Įni­ko į va­gys­tes. Vo­gė me­ta­lą, gy­vu­lius, grū­dus.

1994-ai­siais bir­že­lį at­vy­ko į Šiau­lius. Laik­raš­ty­je ap­ti­ko skel­bi­mą apie su­per­ka­mą spal­vo­tą­jį me­ta­lą. Su­gal­vo­jo, kai nu­si­vi­lio­ti su­pir­kė­ją į miš­ką, jį nu­žu­dy­ti ir pa­grob­ti pi­ni­gus.

At­vy­kęs į su­pir­kė­jo bu­tą, R. Bru­žas pa­me­la­vo tu­rin­tis par­duo­ti va­rio. Su­pir­kė­jo na­muo­se ne­bu­vo, tad me­ta­lo nu­va­žiuo­ti į R. Bru­žo pa­mi­nė­tą so­dy­bą už Šiau­lių su­ti­ko jo 22 me­tų žmo­na.

Nu­vy­kus į miš­ką, R. Bru­žas šiau­lie­tę ėmė smaug­ti, už­me­tęs vir­vę ant kak­lo ir su­kda­mas už­kiš­tus pa­ga­liu­kus.

Mo­te­riai mi­rus, iš jos pa­gro­bė 700 do­le­rių, du auk­si­nius žie­dus, laik­ro­dį ir spru­ko. Nu­si­kal­ti­mą žu­di­kas pla­na­vo kar­tu su bend­ri­nin­ku, ta­čiau pa­sta­ra­sis į su­tar­tą vie­tą miš­ke atė­jo, kai šiau­lie­tė jau bu­vo nu­žu­dy­ta.

Su pa­grob­tais pi­ni­gais žu­di­kas nu­va­žia­vo į Pa­lan­gą, ten lė­ba­vo. Su­ži­no­jęs, jog jo ieš­ko po­li­ci­ja, ėmė slaps­ty­tis.

Mo­ters kū­nas, pa­skel­bus jos paieš­ką, bu­vo ras­tas me­lio­ra­ci­jos grio­vy­je, ne­to­lie­se sto­vė­jo ir šei­mos au­to­mo­bi­lis "VAZ".

Iš­taš­kęs pi­ni­gus, vie­ną nak­tį R. Bru­žas at­si­ra­do prie bu­vu­sios žmo­nos na­mų du­rų, pra­šė jam pa­dė­ti.

R. Bru­žą pa­rei­gū­nai su­ra­do miš­ke. Jis bu­vo įli­pęs į me­dį, už­si­nė­ręs vir­vę ant kak­lo, gra­si­no pa­si­kar­siąs, jei jį bus ban­do­ma su­lai­ky­ti.

Su­lai­ky­tas ir vė­liau tei­sia­mas žu­di­kas kal­tę nei­gė, ti­kin­da­mas, kad nu­si­kal­ti­mą įvyk­dė ne jis, o kaž­koks ne­pa­žįs­ta­mas vy­ras.

Ta­čiau Šiau­lių apy­gar­dos teis­mui įro­dy­mų ir bend­ri­nin­ko, ku­ris kar­tu su R. Bru­žu bu­vo su­ta­ręs įvyk­dy­ti api­plė­ši­mą liu­di­ji­mo, vi­siš­kai pa­ka­ko. Vy­rui bu­vo skir­ta mir­ties baus­mę su­šau­dant. Vė­liau ši baus­mė bu­vo pa­keis­ta į įka­li­ni­mą iki gy­vos gal­vos.

Ka­lė­ji­me vy­ras ne­sė­dė­jo nu­lei­dęs ran­kų – nu­spren­dė siek­ti aukš­to­jo moks­lo ir net stu­di­ja­vo Vil­niaus pe­da­go­gi­nio uni­ver­si­te­to Pedagogikos–psichologijos fa­kul­te­te. Ta­čiau stu­di­jų taip ir ne­bai­gė, esą dėl su­pras­tė­ju­sios svei­ka­tos.

Sė­dė­da­mas ka­lė­ji­me sa­va­ran­kiš­kai mo­kė­si ang­lų ir šve­dų kal­bų, nau­do­da­mas kom­piu­te­rį, ku­rį jam pa­do­va­no­jo Lu­kiš­kė­se ap­si­lan­kiu­si Šve­di­jos ka­ra­lie­nė Sil­vi­ja. Už­siė­mė kom­piu­te­ri­nių pro­gra­mų kū­ri­mu.

 

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.