Į pergalę mūšyje – kario žvilgsniu

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Al­vy­das Ta­mo­šiū­nas (su mai­šu) – ak­ty­vus Rad­vi­liš­kio mū­šio po­pu­lia­rin­to­jas.
"Rad­vi­liš­kio mū­šį tu­rė­tu­me la­biau ak­cen­tuo­ti, jis tu­rė­jo di­de­lę įta­ką to­li­mes­niems Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės veiks­mams ir vi­suo­me­nės nuo­tai­koms", – sa­ko rad­vi­liš­kie­tis Al­vy­das Ta­mo­šiū­nas, Ka­ri­nių oro pa­jė­gų vy­riau­sias pus­ka­ri­nin­kis, ap­gy­nęs bai­gia­mą­jį ma­gist­ro dar­bą "Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės ir Ru­si­jos Va­ka­rų Sa­va­no­rių ar­mi­jos mū­šis prie Rad­vi­liš­kio 1919 m.". Šių me­tų lapk­ri­čio 21–22 die­no­mis bus mi­ni­mos kau­ty­nių 100-osios me­ti­nės.

Vals­ty­bės pa­ma­tas

Ka­ro is­to­ri­ja A. Ta­mo­šiū­nas su­si­do­mė­jo 2004–2007 me­tais, dirb­da­mas NA­TO šta­be Briu­se­ly­je.

"Bel­gi­ja nu­sė­ta įvai­rių lai­ko­tar­pių ka­ro mū­šių vie­to­mis, pa­žin­ti­nės pro­gra­mos pa­reng­tos tiks­li­nėms au­di­to­ri­joms, nuo ka­rių iki moks­lei­vių, pa­si­telk­tos įvai­rios prie­mo­nės, kaip su­do­min­ti ka­ro is­to­ri­ja ir per ją pa­žin­ti kraš­tą, kul­tū­rą. Po tar­ny­bos pa­gal­vo­jau, gal bū­tų ga­li­ma ką nors pa­na­šaus pri­tai­ky­ti ir Lie­tu­vo­je", – sa­ko A. Ta­mo­šiū­nas.

Ini­cia­ty­vus ka­rys il­gai dvi­ra­čio neiš­ra­di­nė­jo: bū­da­mas rad­vi­liš­kie­tis, pa­si­tel­kė Rad­vi­liš­kio kau­ty­nes. Or­ga­ni­za­vo eks­kur­si­jas, du kar­tus prie Rad­vi­liš­kio ma­lū­no su bend­ra­min­čiais su­ren­gė 1919 me­tais vy­ku­sio mū­šio re­konst­ruk­ci­ją.

Prieš dve­jus me­tus įsto­jęs į Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to Bal­ti­jos re­gio­no is­to­ri­jos ir ar­cheo­lo­gi­jos ins­ti­tu­to Bal­ti­jos ša­lių is­to­ri­jos pro­gra­mą, ma­gist­ro dar­bui pa­si­rin­ko mū­šio prie Rad­vi­liš­kio te­mą (dar­bo va­do­vas dr. Vy­tau­tas Jo­ku­baus­kas).

Šių me­tų lapk­ri­čio 21 ir 22 die­no­mis įspū­din­gai jau­nos Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės per­ga­lei prieš ber­mon­ti­nin­kus su­kaks 100 me­tų.

"Rad­vi­liš­kio mū­šį tu­rė­tu­me la­biau ak­cen­tuo­ti, jis tu­rė­jo di­de­lę įta­ką to­li­mes­niems Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės veiks­mams ir vi­suo­me­nės nuo­tai­koms", – sa­ko A. Ta­mo­šiū­nas.

Pa­sak rad­vi­liš­kie­čio, Ant­ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras, oku­pa­ci­jos, po­ka­rio re­zis­ten­ci­ja Nep­rik­lau­so­my­bės ko­vas nu­stū­mė į ant­rą pla­ną.

Nep­rik­lau­so­my­bės ko­vų me­tus jis va­di­na pa­ma­tais, ant ku­rių for­ma­vo­si vals­ty­bė. O per­ga­lė ties Rad­vi­liš­kiu prieš ber­mon­ti­nin­kus – nea­be­jo­ti­nai di­džiu­lis po­stū­mis įvai­riais at­kur­tos vals­ty­bės ra­kur­sais.

"Tu­ri­me kuo di­džiuo­tis", – nea­be­jo­ja A. Ta­mo­šiū­nas.

Su­dė­tin­gas lai­kas

Ra­šy­da­mas ma­gist­ro dar­bą, A. Ta­mo­šiū­nas ana­li­tiš­kai pa­žvel­gė į Rad­vi­liš­kio kau­ty­nių pro­ble­ma­ti­ką, su­gre­ti­no is­to­ri­nius duo­me­nis, iša­na­li­za­vo kau­ty­nių me­to me­teo­ro­lo­gi­nes są­ly­gas, pa­tei­kė is­to­riog­ra­fi­jo­je esa­mų fak­tų tar­pu­sa­vio prieš­ta­ra­vi­mus, at­li­ko ka­ria­vu­sių pu­sių pa­tir­tų nuo­sto­lių san­ty­kio ana­li­zę.

Tar­pu­ka­riu apie mū­šį prie Rad­vi­liš­kio dau­giau­siai ra­šė am­ži­nin­kai, Nep­rik­lau­so­my­bės ko­vų da­ly­viai – bu­vę ka­ri­nin­kai ar­ba ka­riai. Ki­tas ty­ri­mų blo­kas – išei­vi­jo­je. Tarp emig­ra­vu­sių­jų bu­vo ne­ma­žai ka­rių sa­va­no­rių, ku­rie da­ly­va­vo veiks­muo­se, bet ga­lė­jo rem­tis tik ne­di­de­liu iš­vež­tų do­ku­men­tų kie­kiu. Tre­čia gru­pė – is­to­ri­kų ty­ri­mai at­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę.

A. Ta­mo­šiū­nas į mū­šio ei­gą pa­žvel­gė ka­rio aki­mis.

Pir­miau­sia jis at­krei­pia dė­me­sį į ka­ria­vu­sių pu­sių (ne)mo­ty­va­ci­ją. Ber­mon­ti­nin­kai ka­ria­vo sve­ti­ma­me kraš­te, neaiš­kūs jų ko­vos tiks­lai, va­do­vy­bė bu­vo tar­pu­sa­vy­je su­si­py­ku­si. Pri­si­mi­ni­muo­se už­fik­suo­ta, kad dar ne­pra­si­dė­jus ko­vos veiks­mams, iš Kur­šė­nų, kur jie pir­ma at­vy­ko, ve­ži­mais jau vež­da­vo su­žeis­tuo­sius – tar­pu­sa­vio su­si­šau­dy­mo au­kas.

Lie­tu­vių ka­riuo­me­nės ap­rū­pi­ni­mas tuo me­tu bu­vo pra­stas. Su­ta­po, kad tris mė­ne­sius bu­vo ne­mo­kė­tas at­ly­gi­ni­mas. Pa­sak A. Ta­mo­šiū­no, iš pra­džių sar­gy­ba pa­si­keis­da­vo ta pa­čia ba­tų po­ra. Iš­li­ko stip­riau­si – nu­si­vy­lu­sie­ji va­din­ti šiau­da­dū­šiais. Vė­liau pa­dė­tis po tru­pu­tį ge­rė­jo.

Prieš pat iš­vyks­tant į ber­mon­ti­nin­kų fron­tą, bu­vo gau­ta ame­ri­kie­čių ap­ran­ga. Bet at­ski­ri Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės pa­da­li­niai iš Pa­ne­vė­žio at­vy­ko pės­čio­mis, ma­ža to, jie iš­kart ga­vo už­duo­tį – keis­ti dar la­biau nua­lin­tus ka­rius vyk­dy­ti fron­to ap­sau­gą.

Gra­žiu pa­vyz­džiu A. Ta­mo­šiū­nas pa­tei­kia Še­du­vo­je pa­lai­do­tus ka­rius iš Vil­ka­viš­kio, žu­vu­sius prie Rad­vi­liš­kio.

"Jie ži­no­jo es­mę, kad Lie­tu­va ne­si­bai­gia ties kaž­ku­rio Vil­ka­viš­kio kai­mo ri­bo­mis. Jie gal pir­mą kar­tą at­vy­ko į Rad­vi­liš­kį ir čia li­ko."

Ko­dėl pir­mą pa­rą lie­tu­vius iš­ti­ko ne­sėk­mė?

Pa­sak A. Ta­mo­šiū­no, pa­gal ap­tin­ka­mus duo­me­nis, ber­mon­ti­nin­kų gy­nė­si nuo 800 iki 1 000, o lie­tu­viai pla­na­vo Rad­vi­liš­kį paim­ti II pės­ti­nin­kų pul­ko su­dė­ti­mi. II pės­ti­nin­kų pul­ko va­das pul­ki­nin­kas Vin­cas Gri­ga­liū­nas-Glo­vac­kas pul­ką pa­da­li­jo į tris ba­ta­lio­nus ir tik treč­da­liui pul­ko lie­pė užim­ti Rad­vi­liš­kį ir ei­ti Šiau­lių link.

"Tai ro­do, kad jis ne­val­dė žval­gy­bi­nės in­for­ma­ci­jos. Žmo­nių skai­čius puo­li­me bu­vo toks pat, kaip ir gy­ny­bo­je. Jei žiū­rė­tu­me iš ka­riš­kos per­spek­ty­vos, pir­mą pa­rą Rad­vi­liš­kio ope­ra­ci­ja bu­vo pa­smerk­ta ne­sėk­mei. II pul­ko pir­mas ba­ta­lio­nas bu­vo pa­tys jau­niau­si ka­riai, daug nau­jo­kų, ra­šo­ma, kad tu­rė­jo tik po 7 šo­vi­nius. Gin­tis su to­kiu kie­kiu šo­vi­nių bu­vo bergž­džias da­ly­kas, vie­nin­te­lė išei­tis, ko ge­ro, bu­vo pul­ti ir paim­ti amu­ni­ci­jos iš prie­šo san­dė­lių Rad­vi­liš­ky­je", – sa­ko A. Ta­mo­šiū­nas.

Lie­tu­vių ka­riuo­me­nės ap­rū­pi­ni­mas tuo me­tu bu­vo pra­stas. Su­ta­po, kad tris mė­ne­sius bu­vo ne­mo­kė­tas at­ly­gi­ni­mas.

Kai vie­nas ba­ta­lio­nas įsi­vė­lė į kau­ty­nes, li­kę du ne­ži­no­jo, ką da­ry­ti.

Pa­sak A. Ta­mo­šiū­no, tarp aukš­čiau­sių va­dų bu­vo di­de­lė trin­tis. Pul­ko va­das ne­tgi no­rė­jo anks­čiau, lapk­ri­čio 15 die­ną, sa­vo pa­jė­gu­mais pra­dė­ti kau­ty­nes, bet ko­kį del­si­mą va­di­no bai­mės de­monst­ra­vi­mu (lapk­ri­čio 15 die­ną įsi­ga­lio­jo ofi­cia­li nuo­sta­ta, kad bet koks vo­kie­čių ka­rys Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je trak­tuo­ja­mas kaip ban­di­tas, už jo ne­sto­vi Vo­kie­ti­ja).

Pa­sak A. Ta­mo­šiū­no, aukš­tes­nių vie­ne­tų – pul­kų, ba­ta­lio­nų – va­dai tar­ny­bos pa­tir­tį bu­vo įgi­ję ca­ri­nės Ru­si­jos ka­riuo­me­nė­je, kur va­do­va­vo ženk­liai ma­žes­niems da­ri­niams, tad trū­ko pa­tir­ties, ga­bu­mų. Ne­bu­vo są­vei­kos tarp ba­ta­lio­nų, kiek­vie­nas už­duo­tis vyk­dė in­di­vi­dua­liai.

V. Glovackis dar pačioje tarnybos pradžioje Lietuvos kariuomenėje buvo įsivėlęs į kelis tarnybos incidentus, tai rodo jį buvus konfliktine asmenybe.

"Kai An­tan­tė lapk­ri­čio 22 die­ną lie­pė ati­trauk­ti ka­rius į išei­ties po­zi­ci­jas, V. Glo­vac­kis šau­kė, kas vyks­ta?! Ga­li­ma su­pras­ti, konf­lik­tas tarp va­dų te­be­gi­lė­ja."

Baltijos regioną Antantė laikė kaip tinkamą placdarmą kovai su bolševikais.

Klau­si­mai dėl nuo­sto­lių

Daug dė­me­sio A. Ta­mo­šiū­nas sky­rė nuo­sto­lių sta­tis­ti­kos ana­li­zei. Ki­lo daug klau­si­mų.

Skai­ty­da­mas va­dų ata­skai­tas, va­di­na­mas ko­re­lia­ci­jas, at­krei­pė dė­me­sį, kad neišs­kir­ti nuo­sto­liai pa­gal fron­tus, in­for­ma­ci­ja vie­na ki­tai prieš­ta­rau­ja.

Pa­vyz­džiui, I pės­ti­nin­kų pul­kas ne­nu­ro­do nuo­sto­lių. II pės­ti­nin­kų pul­kas nu­ro­do, kad sa­vų už­muš­ta ke­lio­li­ka, o ber­mon­ti­nin­kų – 200, su­žeis­ta 400, dar per 100 paim­ta į ne­lais­vę.

"Pir­miau­sia į akis kren­ta disp­ro­por­ci­ja. Ki­tas klau­si­mas, kaip bu­vo ga­li­ma ap­skai­čiuo­ti to­kį su­žeis­tų­jų kie­kį? Ne­lais­vė­je esan­čius ka­rius ga­li­ma su­rū­šiuo­ti į su­žeis­tus ir ne. O kaip šiuo at­ve­ju – juk pa­tys ber­mon­ti­nin­kai ne­pra­ne­šė su­žeis­tų skai­čiaus. Is­to­ri­kams hu­ma­ni­ta­rams, ko ge­ro, ne­ki­lo klau­si­mų. Man, ka­riui, ki­lo. Kaip tai pa­grįs­ti?"

A. Ta­mo­šiū­nas at­krei­pė dė­me­sį, kad nė­ra ber­mon­ti­nin­kų pa­lai­do­ji­mo vie­tų ar­ba jos nei­den­ti­fi­kuo­tos. Da­ro prie­lai­dą, kad prie­ši­nin­kų nuo­sto­lis ga­lė­jo bū­ti di­di­na­mas sie­kiant pri­deng­ti pra­stus spren­di­mus.

Ge­ne­ra­li­nio šta­bo ata­skai­to­je pa­ra­šy­ta, kad Rad­vi­liš­ky­je žu­vo 300 ber­mon­ti­nin­kų.

"Bet ku­ris ka­ro is­to­ri­kas pa­sa­kys: jei pla­nuo­ja­ma ka­ri­nė ope­ra­ci­ja, pul­da­mas tu­ri ti­kė­tis įdė­ti tri­gu­bai di­des­nes pa­stan­gas ir ti­kė­tis tri­gu­bų nuo­sto­lių. To­kia arit­me­ti­ka: jei ber­mon­ti­nin­kų žu­vo 300, va­di­na­si, lie­tu­vių – 900. Bet tai – ne­rea­lus skai­čius."

Su­dė­tin­ga, pa­sak A. Ta­mo­šiū­no, pa­grįs­ti ir lie­tu­vių nuo­sto­lius.

Pir­mo­sios ber­mon­ti­nin­kų fron­to au­kos, Jo­nas Ja­ra­mi­nas ir Gra­ci­jo­nas Sa­ka­laus­kas, žu­vo žval­gy­bo­je lapk­ri­čio 15 die­ną Dau­gė­lai­čiuo­se, pa­lai­do­ti Rad­vi­liš­kio se­no­sio­se ka­pi­nė­se, apie tai liu­di­ja įra­šas baž­ny­ti­nė­se kny­go­se.

Apie ki­tus ka­rius, pa­lai­do­tus po mū­šio Rad­vi­liš­kio, Še­du­vos, Bai­so­ga­los, Šiau­lė­nų, Var­nių ka­pi­nė­se, įra­šų baž­ny­čio­s kny­go­se A. Ta­mo­šiū­nas neap­ti­ko. Iš­kel­ta hi­po­te­zė: gal­būt ka­ro ka­pe­lio­nas bu­vo at­vy­kęs iš sve­tur ir vė­liau žu­vu­sius įra­šė į sa­vo pa­ra­pi­jos kny­gą.

Bet pa­vy­ko ras­ti įra­šų apie ci­vi­lių au­kas: Rad­vi­liš­ky­je žu­vo jau­na mo­te­ris ir 10 me­tų ber­niu­kas: vie­nas – nuo ar­ti­le­ri­jos svie­di­nio, ki­tas – nuo ske­veld­ros. Tai ro­do, kad bu­vo nau­do­ja­ma sun­kio­ji ar­ti­le­ri­ja.

1928 me­tų "Ka­rio" žur­na­le A. Ta­mo­šiū­nas ap­ti­ko ei­lė­raš­tį, ku­ria­me iš­sa­ky­ta nuo­ro­da, jog ša­lia Rad­vi­liš­kio miš­ke­ly­je, prie pat mies­to yra ka­pai, ku­riuo­se "pri­gul­dy­ta ne vien tik­tai mū­sų, bet il­sis dau­gy­bė vo­kie­čių ir ru­sų."

Mil­ži­niš­kas po­ten­cia­las

Rad­vi­liš­kio mū­šio reikš­mė, pa­sak A. Ta­mo­šiū­no, la­bai di­de­lė. Tuo me­tu Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė bu­vo ma­te­ria­li­nė­je duo­bė­je. Pe­rė­mus daug avia­ci­nio, ar­ti­le­ri­nio tur­to, gink­luo­tės, amu­ni­ci­jos, bu­vo ženk­lus pa­leng­vė­ji­mas, vė­liau su­kur­ta III di­vi­zi­ja.

"Drįs­čiau teig­ti, kad ties Rad­vi­liš­kiu spren­dė­si mo­ty­va­ci­jos klau­si­mas. Lie­tu­viai la­bai at­sar­giai žiū­rė­jo į prie­šą, ži­no­jo, kad jis – to laik­me­čio ka­riuo­me­nės eli­tas, nes ber­mon­ti­nin­kų pa­grin­dą vis­gi su­da­rė vo­kie­čiai. Po per­ga­lės bu­vo pliūps­nis tei­gia­mų emo­ci­jų: Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė ga­li! Per­ga­lės ai­das nu­si­ri­to per vi­są Lie­tu­vą. My­ko­las Ro­me­ris pri­si­mi­ni­muo­se ra­šo apie džiaugs­mą Lais­vės alė­jo­je. Su­mu­šė­me to­kį prie­šą ir ga­li­me ko­vo­ti to­liau, pa­ro­dy­ti ki­toms vals­ty­bėms, kad ne iš kel­mo spir­ti!"

Rad­vi­liš­kio ra­jo­nui, sa­ko A. Ta­mo­šiū­nas, pa­si­se­kė, nes te­ri­to­ri­jo­je įvy­ko du iš­skir­ti­niai XX am­žiaus įvy­kiai: per­ga­lė prieš ber­mon­ti­nin­kus ir 1949 me­tų par­ti­za­nų va­dų su­va­žia­vi­mas.

"Ka­ro is­to­ri­jos tu­riz­mas Va­ka­rų Eu­ro­po­je se­niai yra po­pu­lia­ri is­to­ri­jos for­ma, ji at­si­ri­ta ir iki mū­sų. Tu­ri­me mil­ži­niš­ką po­ten­cia­lą."

Kaip pa­vyz­dį A. Ta­mo­šiū­nas pa­tei­kia Len­ki­jo­je kas­met or­ga­ni­zuo­ja­mą Žal­gi­rio mū­šio re­konst­ruk­ci­ją – di­džiu­lį ren­gi­nį, trans­liuo­ja­mą na­cio­na­li­nės te­le­vi­zi­jos.

A. Ta­mo­šiū­no ma­ny­mu, Rad­vi­liš­kio mū­šio is­to­ri­jo­je ne­trūk­tų me­džia­gos ir Ho­li­vu­do fil­mams. Pa­vyz­džiui, pul­ko va­das skam­bi­na kau­ty­nių me­tu į Še­du­vą, kur bu­vo ka­ro lau­ko li­go­ni­nė, ir klau­sia, kur yra vy­riau­sias dak­ta­ras. Su­ži­no, kad jo nė­ra – pa­siė­mė šau­tu­vą ir išė­jo į fron­tą. Tuo­met kvie­čia ka­pe­lio­ną. Jo ir­gi nė­ra: su šau­tu­vu ir su tuo pa­čiu dak­ta­ru išė­jo! Tai – rea­lūs vei­kė­jai su var­dais ir pa­var­dė­mis.

Pri­si­mi­ni­muo­se ap­ra­šy­tas ir pa­sa­ko­ji­mas apie mer­gai­tę, ku­ri pa­siė­mu­si tė­vo ark­lius su ve­ži­mu, rin­ko su­žeis­tuo­sius, bal­ta no­si­nai­te mo­si­kuo­da­ma mū­šio lau­ke. Ar­ba – ber­mon­ti­nin­kų or­kest­ras gro­jo miš­ke ir taip kė­lė ka­rių ūpą.

A. Ta­mo­šiū­nas ska­ti­na dis­ku­tuo­ti ir apie Nep­rik­lau­so­my­bės ka­ro au­kų at­mi­ni­mo įam­ži­ni­mą. Jo pa­siū­ly­mas – pa­ka­bin­ti at­mi­ni­mo len­tas to­se pa­ra­pi­jo­se, iš ku­rių ki­lę žu­vu­sie­ji ka­riai sa­va­no­riai, ar­ba pa­na­šias at­mi­ni­mo len­tas pa­ka­bin­ti ka­ri­niuo­se vie­ne­tuo­se, ku­rie yra pul­kų, ko­vo­ju­sių fron­tuo­se, tra­di­ci­jų pe­rė­mė­jai.

Bū­ti­na pa­reng­ti in­for­ma­ci­nes ro­dyk­les, lei­di­nius ir taip po­pu­lia­rin­ti uni­ka­lius ša­lies is­to­ri­jos įvy­kius Rad­vi­liš­kio mies­te ir ra­jo­ne. Tai bū­tų pui­ki ga­li­my­bė pa­žin­ti Lie­tu­vos is­to­ri­ją, nes pa­žin­ti­nės pi­lie­ti­nės iš­vy­kos tam­pa vis po­pu­lia­res­nės", – įsi­ti­ki­nęs A. Ta­mo­šiū­nas.

Komentarai

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.