Naujausios
Pakalbėkime apie orą
Anekdotams būdinga, kad jų pasakojimui reikalingas tinkamas laikas ir netgi tinkama vieta. Sovietmečio anekdotai šiandien jau nebeskamba kaip anuo metu. Pavyzdžiui.
Ivanas Dimitrovas kalbasi su Dimitrijum Ivanovu:
– Girdėjau kalbant per radiją, kad mes pagaminame milžinišką kiekį pieno, mėsos, sviesto, kiaušinių. Bet mano šaldytuvas, deja, amžinai tuščias.
Dimitrijus Ivanovas pataria:
– Įdėkit į šaldytuvą radiją, draugas Dimitrovai!
Ar anekdotas-mįslė apie pabaisą: ilgis – ne mažiau 100 metrų, turi daug kojų, matoma visur, nori mėsos, bet pasitenkina bulvėmis. Kas? Atsakymas: žmonių eilė prie sovietinės maisto parduotuvės.
Poilsiautojas klausia kaimyno:
– Gal žinote, kur čia tualetas?
– Ne, aš čia tik ketvirta diena...
Šis anekdotas jau paliečia ir šias dienas.
Paauglys sūnus, vartydamas seną knygą, klausia tėvo:
– Tėti, ką reiškia žodis „Komjaunimas“?
– Na, vaikeli, sovietmečiu buvo tokia jaunimo organizacija, na taip vadinosi.
– O kodėl ne „Jaunimas. Com“?
Lietuviai dažnai save užprogramuoja pralaimėjimui, liūdesiui, o ne džiaugsmui. Įpratome būti nepatenkinti ir skundžiamės visur ir viskuo. Be abejo, pradedant orais. Tai per šilta, tai per šalta. Pagalvojau, jog niekas nesikeičia – metų laikai tebėra. Jei pasibaigusi žiema kam buvo per šalta, tai tik tiems, kurie neturi šiltų prisiminimų ir jausmų.
Šio mėnesio pradžioje mus paliko rašytoja satyrikė Vytautė Žilinskaitė. Jos prieš penkiasdešimt metų parašytos humoreskos – įdomios ir aktualios net šiandien. Sovietmečiu, primityvokų juokelių apsuptyje, žavėjo jos intelektualus humoras. Kad ir apie oro biurą, kai, anot autorės, vaizduotė piešdavo ore kabantį biurą arba biurą, pripildytą oro – tokio, kokį jis numatė, bet kokio piliečiai nematė ir nematys.
Oro biuras asocijuodavosi su oratoriais, kurie be paliovos ką nors žadėdavo. Suprantama, kad ši asociacija būdavo ypač stipri, kai orų pranešėjai aiškindavo apie spindinčią skaisčią saulę, o už lango regėdavai šlapdribą. Tad, antra vertus, nepasitenkinimą dėl prastų orų – per didelės kaitros ar ilgalaikio lietaus – mėgstame išlieti ant sinoptikų, esą jie ir vėl nepataikė. Nors ant ko daugiau tokiu atveju pykti? Nejau ant Dievo? Pamąsčiau, jog puikus užsiėmimas pranešinėti orus. Tavęs visi klausosi, o jeigu įvyksta tai, ką prognozavai, tampi populiarus, tave apgaubia mokslininko ir pranašo aureolė.
Satyrikė prognozavo, kad ateis laikas, kai žmogus įmins orus bent savaitę priekin. O dar tolimesnėje ateityje bus taip, kad kas kokio oro norės, tokį ir turės, tereikės paspausti specialų mygtuką. Bet štai vienam prireiks šiltesnio oro, kitam šaltesnio, dar kitas būtinai užsinorės žaibų bei gaivaus ozono po jų ir t. t. Žmonės susipeš. Kadaise žmonės nepasidalydavo grobiu, vėliau – žeme, dar vėliau – bendra virtuve, po to – dar kartą žeme, kol galiausiai nepasidalys oru.
Blogai tai, kad, kai bus tiksliai pranešami būsimi orai, išnyks pokalbiai apie orą, kurie buvo diplomatinio bendravimo variklis. „Žmonės stabteli. Pasisveikina. Patrypčioja. Pažiopčioja. Ir... ir... nueina kas sau. Nueina, nusinešdami kartėlį, nusivylimą susitikimu, neužsimezgusiu pokalbiu, įtartinu kito mikčiojimu („kažką slepia užantyje, gyvatė!“). Kita kartą jiedu jau nebesustos šnektelėti, o pralėks vienas pro kitą kaip vėtra“, – liūdnai prognozavo rašytoja.
Kad anekdotai turi būti pasakojami tam tinkamu laikmečiu liudija, tarkime, pandemijos metai. Tėvai džiaugiasi savo dukros pasirinktuoju vaikinu: „Padorus vyrukas. Iš vakcinuotos šeimos.“ Ką šiandien šiuo anekdotu prajuokinsi?
O štai apie žydus anekdotus galima pasakoti visur ir visada. Pradėjome ekskursijas Tado Blindos takais. Keliautojams pasakoju, jog Tadą Blindą turi visos tautos, net ir žydai. Jų Tadas Blinda atima pinigus iš turtingųjų ir už procentus skolina juos vargšams žydams.
Dar vienas.
Žydas turėjo nedidukę parduotuvėlę. Kažkas šalia pasistatė didžiulį prekybos centrą ir viršuj užrašė: „Geriausios prekės Europoje“. Negana to, kitoje mažosios parduotuvėlės pusėje išdygo dar ir kitas prekybos centras su užrašu: „Geriausios prekės pasaulyje“. Tuomet senosios parduotuvėlės savininkas ant savo pastato užrašė: „Įėjimas čia!“
Su pasakojamais anekdotais kartais reikia būti labai atsargiam, kad nieko neįžeistum. Ypač tikėjimo temomis, nes net nukryžiuojamas Jėzus Kristus neprieštaravo: „Įžeidžiau tikinčiųjų jausmus“. Bet šį anekdotą papasakojo Lenkijos Sopoto bažnyčios kunigas pas jį svečiuojantis. Tai istorija apie kunigą, kuris aukojo Mišias nudistams. Įsikvietęs kunigą vyskupas jį bara:
– Aš nieko nebeturiu ką jums pasakyti, tik norėčiau paklausti, ką jūs galvojote nuo altoriaus į tuos nuogalius žiūrėdamas?
– Aš galvojau, kur jie laiko pinigus man už Mišias paaukoti, – atsakė kunigas.
