Užkietėjęs rūkorius turi per 1 000 žiebtuvėlių

Spragt, ir baig­ta

Šiuo me­tu už­tar­nau­ta­me poil­sy­je lai­ką tu­ri­nin­gai lei­džian­tis po­li­ci­jos pa­rei­gū­nas A. Li­dei­kis pla­čiai at­ve­ria ko­lek­ci­jos stik­li­nes du­ris. Už jų – len­ty­nė­lės su at­sa­kin­gai su­gru­puo­tais eks­po­na­tais. Vir­šu­je žieb­tu­vė­liai ka­ri­ne te­ma­ti­ka: kul­kos, pa­tran­ka, pis­to­le­tai, šal­mai, ki­ta ko­vi­nė at­ri­bu­ti­ka.

Že­mes­nė­je len­ty­no­je su­sta­ty­ti žieb­tu­vė­liai – imi­ta­ci­ja bui­ti­nių įran­kių, įna­gių, na­mų apy­vo­kos daik­tų.

Ran­ka tie­sia­si į ne­di­du­kes rep­les – lyg tik­ros, tik su­ma­žin­tos. Jas, kaip ir ša­lia sto­vin­tį plak­tu­ką, "Co­ca-co­la" bu­te­liu­ką, ko­lek­ci­nin­kas ne­se­niai ap­ti­ko Šiau­lių sen­daik­čių tur­gu­je. Už kiek­vie­ną pa­klo­jo po 5 eu­rus. Bū­tų pir­kęs po vie­ną, bū­tų kai­na­vę ir sep­ty­nis. Spragt, spragt – pa­si­ro­do mels­va lieps­ne­lė.

Sen­daik­čių tur­gūs A. Li­dei­kiui – be­ne mėgs­ta­miau­sia vie­ta ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir bet ku­rio­je pa­sau­lio ša­ly­je, kur ten­ka nu­ke­liau­ti. Juo­kia­si, kol mo­te­rys štur­muo­ja par­duo­tu­ves, jis ga­li ne­var­žo­mas knai­sio­tis se­nų daik­tų krū­vo­je, džiaug­tis at­ra­di­mais ir de­rė­tis dėl kai­nos.

Anot vy­ro, tarp sen­daik­čių su­ras­ti žieb­tu­vė­liai ne­re­tai bū­na ap­trin­ti anks­tes­nio sa­vi­nin­ko ir be la­še­lio skys­čio, ma­tyt, dėl to ir iš­mes­ti. Ta­čiau ko­lek­ci­nin­kui tai ne bė­da – juk per­ka jį ne nau­do­ti, o pa­sta­ty­ti ant len­ty­nos. Ma­ža to, pa­sta­ro­ji "bė­da" pa­leng­vi­na žieb­tu­vė­lio par­ga­be­ni­mą į Lie­tu­vą – juk vei­kian­čių į lėk­tu­vą ga­li­ma įsi­neš­ti ne dau­giau vie­no.

Tė­čio aist­rą ko­lek­cio­nuo­ti žieb­tu­vė­lius pui­kiai ži­no abi Li­dei­kių duk­ros – Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je gy­ve­nan­ti Ode­ta ir Vik­to­ri­ja, ku­ri sa­vo šei­mos liz­dą su­kū­ru­si Ita­li­jo­je. Ke­lis kar­tus per me­tus į Lie­tu­vą su­grįž­tan­čios at­ža­los kas­kart bū­ti­nai pa­pil­do ko­lek­ci­ją.

Tra­di­ci­ja jau ta­po, kad na­mo par­vy­ku­sios duk­te­rys bū­ti­nai pri­va­lo nu­va­ly­ti dul­kes nuo eks­po­na­tų. Anot šei­mi­nin­ko, duk­ros šios veik­los kra­to­si. Dėl ko? Pas­lap­tis paaiš­kė­ja A. Li­dei­kiui at­sar­giai pa­kė­lus vie­ną smul­kų tai­lan­die­tiš­ką žieb­tu­vė­lį – vy­ro ir mo­ters ak­tą, iliust­ruo­tą gar­sais ir be­si­kei­čian­čia lieps­ne­lės spal­va. Užk­liu­džius šį žieb­tu­vė­lį, it ko­kia kor­tų ei­lė, nuo len­ty­nė­lės vie­nas po ki­to ne­su­lai­ko­mai ima by­rė­ti dar ma­žiau­siai pen­ki – pa­si­lei­džia vi­sa vir­ti­nė. Tai vis dėl to, kad len­ty­nė­lių, ant ku­rių šiuo me­tu sto­vi ma­žiau­siai tūks­tan­tis žieb­tu­vė­lių, jau se­no­kai per ma­žai.

Ko­lek­ci­jos sa­vi­nin­kas ar­ti­miau­siu me­tu pla­nuo­ja na­mo rū­sio, ku­ria­me įreng­ta pui­ki šei­mos lais­va­lai­kio re­zi­den­ci­ja, di­džią­ją sie­ną pa­skir­ti sa­vo eks­po­na­tams – pa­da­rys sie­ni­nes len­ty­nas. Dau­giau vie­tos ant len­ty­nų su­teik­tų ga­li­my­bę sve­čiams pa­ti­ku­sį žieb­tu­vė­lį ap­žiū­rė­ti iš vi­sų pu­sių. Be to, die­nos švie­są iš­vys­tų ir tie eks­po­na­tai, ku­rie jau se­no­kai il­si­si mai­še­ly­je lauk­da­mi, kol tilps ant len­ty­nos.

Mėgs­ta­miau­sias – uni­ta­zas

Už­kie­tė­jęs me­džio­to­jas, fut­bo­lo fa­nas, dar­bų iš me­ta­lo bei me­džio my­lė­to­jas ir net 34 gy­ve­ni­mo me­tus dar­bui po­li­ci­jo­je ati­da­vęs A. Li­dei­kis ko­lek­cio­nuo­ti žieb­tu­vė­lius pra­dė­jo prieš ge­rą de­šimt­me­tį. Pra­džią pa­da­rė drau­gai, įdo­mų žieb­tu­vė­lį par­ve­žę lauk­tu­vių. Ta­da Al­vy­das ir ap­si­spren­dė įsi­gy­ti dau­giau. Tie­sa, pri­si­pa­žįs­ta, nie­kad ne­sva­jo­jo, kad žieb­tu­vė­lių skai­čius jo na­mų ko­lek­ci­jo­je per­šoks ge­ro­kai per tūks­tan­tį, o eks­po­na­tai bus iš vi­so mar­go pa­sau­lio.

Al­vy­do su­tuok­ti­nė Dai­va žieb­tu­vė­lių ko­lek­cio­na­vi­mo "li­ga" ne­ser­ga – ji ko­lek­cio­nuo­ja vien­kar­ti­nius cuk­riu­kus iš ka­vi­nių, vieš­bu­čių. Vis tik at­si­ra­dus pro­gai, mo­te­ris mie­lai ap­žiū­ri pre­kių len­ty­nas ar sen­daik­čius, ieš­ko­da­ma įdo­mes­nių žieb­tu­vė­lių, bū­ti­nai vie­ną ki­tą įdo­mes­nį nu­pirk­da­ma vy­rui.

Iki šiol mėgs­ta­miau­sias D. Li­dei­kie­nei – uni­ta­zo for­mos žieb­tu­vė­lis su už­de­gi­mo myg­tu­ku ant van­dens ba­ke­lio. Šei­ma jį įsi­gi­jo per­nai Gruz­džiuo­se vy­ku­sio­je mu­gė­je.

O štai pis­to­le­to for­mos žieb­tu­vė­lis jai bu­vo su­kė­lęs šo­ką. Vy­ro pa­pra­šy­ta už­deg­ti lieps­ne­lę, po­nia Dai­va stai­ga pa­ju­to stip­rų, lyg elekt­ros sro­vė, pur­ti­mą. Iš­si­gan­du­si svie­dė žieb­tu­vė­lį ant grin­dų. Tik pa­skui su­ži­no­jo, kad nu­pur­ti­mas – žieb­tu­vė­lio efek­tas.

Kiek ga­lė­tų kai­nuo­ti ko­lek­ci­ja, Li­dei­kiai nie­ka­da ne­skai­čia­vo. Sa­ko, ne­ly­gi­nant, iš kur žieb­tu­vė­lis įgy­tas. Ne­nau­jas ga­li kai­nuo­ti ir ke­lis eu­rus, o štai už stam­bes­nį, ki­še­nei ne­tin­kan­tį ar­ba re­tes­nį ga­li­ma pa­klo­ti ir ke­lias­de­šimt. Žieb­tu­vė­liai su spe­cia­liais fut­lia­rais taip pat tu­ri sa­vo kai­ną – 20–30 eu­rų.

Ko­va su rū­ky­mu pra­lai­mė­ta

D. Li­dei­kie­nė iro­ni­zuo­ja, kad vi­są­laik daug rū­kęs su­tuok­ti­nis, nors ir tu­ri žieb­tu­vė­lių ko­lek­ci­ją, pa­ts daž­nai vaikš­to ki­še­nė­je jo ne­tu­rė­da­mas – pa­me­ta ar­ba pa­mirš­ta. Tai­gi žieb­tu­vė­lis jam be­ne pa­klau­siau­sia pre­kė vie­tos pre­ky­bos cent­re.

"Su jo rū­ky­mu ko­vo­ju, kaip su ban­di­tiz­mu", – šyp­so­si ka­dais Šiau­lių ra­jo­no kri­mi­na­li­nei po­li­ci­jai va­do­va­vu­sio A. Li­dei­kio žmo­na.

Per 31-erius bend­ro gy­ve­ni­mo me­tus su­tuok­ti­nį at­pra­tin­ti nuo rū­ky­mo jai taip ir ne­pa­vy­ko.

Čia pat sė­din­tis vy­ras ne­prieš­ta­rau­ja žmo­nai, ta­čiau pa­pil­do net ke­lis kar­tus me­tęs. Kar­tą ne­rū­kė net vie­nuo­li­ka mė­ne­sių, pa­skui su­gal­vo­jo su­trauk­ti vie­ną ci­ga­re­tę, ki­tą­dien su­trau­kė jau dvi. Ci­ga­re­čių kie­kis išau­go iki dvie­jų pa­ke­lių per die­ną.

Su klai­pė­die­te Dai­va šiau­lie­tis Al­vy­das su­si­pa­ži­no jau dirb­da­mas po­li­ci­jos pa­rei­gū­nu. Pri­si­me­na, tą va­sa­rą Šiau­lių ra­jo­no Ke­lių po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai bu­vo pa­siųs­ti pa­tru­liuo­ti į Pa­lan­gą. O Dai­va tuo me­tu Pa­lan­go­je at­li­ko stu­di­jų pra­kti­ką. Žo­dis po žo­džio, žvilgs­nis po žvilgs­nio – taip už­si­mez­gė pa­skui san­tuo­ka vir­tu­si drau­gys­tė.