Naujausios
Bandą ganyti išėjo devynerių
Stanislovas Kaikaris pasakoja, kad iš tiesų yra gimęs 1921 metų naktį per didžiąsias šventes iš gruodžio 24-osios į 25-ąją, tačiau gimimo metrikuose atsirado jau kita data – 1922 metų sausio 20-oji. Tik tada spėta naujagimį užregistruoti.
Stanislovas „toje šeimoje“, kaip pats vadina, buvo paskutinis, jauniausias po brolių Liudviko, Antano ir sesers Adolfinos. Tėvas kalvis, turėjęs tris dešimtines (mato vienetą dešimtinę, naudotą carinėje Rusijoje, sudarė 1,0925 hektaro – aut. past.) žemės, mirė anksti, sulaukęs 53 metų. Mama ištekėjo dar sykį ir antroje santuokoje susilaukė vienos dukters.
Devynerių metų Stanislovas išėjo pas ūkininką Donylių kaime karvių ganyti.
„Neskriausdavo. Nebuvau basas, duodavo nagines apsiauti, gaudavau pavalgyti. Ko daugiau vaikui reikia. Mama atvažiuodavo grūdų, obuolių pasiimti, ko sulygdavo už mano piemenavimą, – paprastai kalba S. Kaikaris. – Mokyklą lankydavau tik vėlai rudenį po ganiavos. Baigiau tris skyrius, nes vis reikėjo dirbti. Tų ūkininkų praėjau ne vieną. Pamenu, Maželiuose tarnavau pas tokį Pranckų, kuris anuomet turėjo 50 hektarų žemės, 4–5 melžiamas karves, veršių, telyčių, avių. Tai vasarą neduodavo pailsėti. Per pietus namo kai parveždavo šieną, vietoje pogulio liepdavo man eiti į daržinę jį iškrautą minti. Tik rudenį pailsėdavome.“
Kariuomenėje vos kojas pavilko
Tarnystė baigėsi prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Į sovietinę kariuomenę Stanislovą Kaikarį ėmė du kartus. Pirmą sykį užėjus rusams, jis kviečiamas prisistatė į stotį Joniškyje, užsiregistravo ir po to paspruko dar neišvykus traukiniui.
„Pasiekiau savo gimtuosius Rukuižius ir slapsčiausi. Namie ir į mišką eidavau, pas pažįstamus, pamiškėję gyvenusius, pernakvodavau. Mūsų daugiau pabėgusių buvo, ne aš vienas“, – mena ilgaamžis. Bet to laikmečio istorijos vingiuose jam dar vėliau teko pasiblaškyti. Rusus keitė vokiečiai, po to iš naujo grįžo sovietai ir tąkart jau Stanislovui nepasisekė pabėgti. Išvežė jį į Brestą, vėliau Smolenske, kitose vietovėse buvo.
„Mano vyresnį brolį Antaną anksčiau paėmė, tad jis atsidūrė tiesiogiai fronto priekinėse linijose, pasiekė Vokietiją. Net sunku patikėti, kad gyvas grįžo. Mane irgi ruošė frontui, bet jau artėjo karo pabaiga, tad pasisekė gyvai priešingų kariuomenių susidūrimuose nebedalyvauti, nors ginklą rankose laikyti išmokė, – laimingu atsitiktinumu tai vadina S. Kaikaris. – 1945 metų pavasarį karui pasibaigus mūsų dar namo nepaleido, išlaikė iki žiemos, varydami į įvairius darbus. Rusiją karo metu užklupo badas, žmonės nelabai ką turėjo valgyti, ir mus kariniame dalinyje prastai maitino. Ruskis taip nuvarė, kad vos kojas pavilkau. Tai tie darbai pas žmones mus gelbėjo. Ir daug ko išmokau, ir užsidirbdavau. Viename miestelyje, pamenu, pas tokį gydytoją žydelį krosnį sutvarkiau, tinkavau, kitus remonto darbus atlikau. Tai jis sakydavo: „Neik tu pietauti į dalinį“, kuris buvo už kokio gero kilometro, o kviesdavo prie stalo ir galėjau valgyti, kiek noriu. Tad sutariau kitiems kareiviams savo maisto davinį dalinyje atiduoti. Pas žydelį man buvo rojaus gyvenimas. Viską baigus prieš išeinant jis net tūkstantį rublių įdavė už darbą.“
Namą pasistatė gimtajame kaime
Kai jau pagaliau po karo paleido namo, grįžti nebuvo paprasta. Juk visai kitos susisiekimo galimybės nei dabar. O dar užėjo žiema. Važiavo daugiausia traukiniais, kažkas pavežė automobiliu. Grįžęs apsistojo pas mamą.
„Mano brolis norėjo žemę dirbti, tad jam liko 3,5 hektaro prie namų. Bet tuo metu jau sovietinė valdžia man pamatavo 60 arų šioje vietoje, kur iki šiol gyvenu. Iš miško kirtėjų gavau medienos, vežiau į lentpjūvę paruošti namo statyboms. Davė gal 15 kietmetrių, neužteko, tad pirkau papildomai. Ir pats stačiau, padedamas darbininkų, kitaip sakant, buvau už meistrą. Kadangi Rusijoje paimtas į kariuomenę dirbau prie statybų, o ir mano tėvas buvo kalvis, nusimanymą turėjau“, – pasakoja šimtametis. Žmoną Oną, su kuria kartu jau pragyveno 71-erius metus, parsivedė dar pas mamą, nes jo paties namas nebuvo užbaigtas. O 1961-aisiais, kaip mena dukra Genovaitė, jau persikraustė.
Visą laiką daug dirbo
Tad iš gimtųjų Rukuižių S. Kaikaris niekada ir neišėjo. Dirbo kurį laiką melioracijoje, o didžiąją dalį gyvenimo plušėjo kolūkyje traktoriumi bei kombainu. Ne kartą skatintas už gerą darbą, kolūkis dovanojo kilimą, kitą sykį – motociklą. Žmogus darbštus: būdavo, dieną visą pamainą atidirba ir naktį sėdęs į traktorių vėl važiuoja į laukus. Galbūt tai prisidėjo prie jo ilgaamžiškumo?
„Jis visą laiką dirbo, pats dar prieš porą metų traktoriumi daržą arė, pats bulves sodino. Anksčiau laikydavo karvių, tai ir jas melždavo. Dabar kurią dieną malkų prikrovė į vežimėlį, tik atvežti jau neleidau, pati stūmiau“, – įsiterpia dukra Genovaitė, ji, pasikeisdama su seserimis, šiuo metu gana dažnai būnanti su tėveliu, mat sveikata susilpnėjo. Prieš kelis mėnesius Stanislovas su žmona Ona persirgo koronavirusu. Abu ligoninėje gulėjo, abu grįžo į namus, bet Onos sveikata po to vėl sušlubavo ir teko vykti į slaugos skyrių. Nuo tada tėvelio vieno dukros nepalieka. O jų Kaikariai užaugino tris – be Genovaitės, kuri įsikūrusi Joniškyje, dar susilaukė Vidos ir Inos, dabar gyvenančių Šiauliuose. Širdis džiugina trys anūkai, du proanūkiai.
Šimtametis visą gyvenimą buvo ne tik darbštus, bet ir galvotas vyras, ne sykį kolūkyje pateikė racionalizacinių pasiūlymų. Viską, ko imdavosi, greitai pats išmokdavo. Kartą pažįstamam padėjo šulinį iškasti, matė, kaip be jokios didesnės komandos tai padaryti, o paskui ir sau išsikasė.
Žmonos charakterį vadina auksiniu
„Kai dabar tiek daug nepastovumo, besiskiriančių šeimų, kyla klausimas, kaip jūs su žmona sugebėjote išgyventi kartu jau 71-erius metus?“ – klausiame senolio.
„Mano charakteris nei šioks, nei toks, o žmonos – auksinis. Ji kai supykdavo, tik lūpą prikąsdavo ir pasitraukdavo. Paklausdavau, kodėl? O ji sakydavo: „Nenoriu kariauti.“ Ir mes karų nekeldavome, patylėję po kelių valandų vėl gražiai bendraudavome“, – paaiškina S. Kaikaris.
