Naujausios
Kristijono Donelaičio draugijos Šiaulių skyriaus nariams ir rėmėjams jau penkerius metus nebepasiekiamas Tolminkiemis, Lazdynėliai – K. Donelaičio žemė... Gaila, kad nežinome, kaip ten laikosi bažnytėlė-muziejus, ar labai užžėlę kapeliai, kaip Lazdynėliuose auga mūsų ąžuolaičiai, ar nenupjovė girtas traktoristas? Didelė nežinomybė, graudu...
Praeitais metais aplankėme Mažąją Lietuvą. Nuo Rambyno kalno matėme Tilžę, o už jos – Tolminkiemis...
Šiais metais lankėme dalį Žemaitijos, turtingos sava istorija, gamtos paminklais, įžymiais žmonėmis. Į pažintinę kelionę vyko smalsūs draugijos ir Šv. Kazimiero ordino Šiaulių komtūrijos nariai. Nutarėme, kad lankysime literatūrai ir kultūrai nusipelniusių žmonių vietas.
Ankstyvą birželio 8-osios rytą keliautojus sveikinau ir palaimos linkėjau K. Donelaičio žodžiais „Kiekvienam daryti gera“ ir V. Mačernio „Malda į šv. Kazimierą“.
Pirmiausia aplankėme Tryškius. Kapinėse, kur amžiname poilsyje ilsisi rašytoja Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė-Lazdynų Pelėda, uždegėme žvakutę, prisiminėme jos gyvenimo ir kūrybos kelią. Po Sofijos mirties jos kūrybą tęsė sesuo Marija Ivanauskaitė-Lastauskienė, pasirašydama tuo pačiu slapyvardžiu Lazdynų Pelėda. Aplankėme ir senosiose kapinėse palaidotus Žemaitijos bajorus tėvelius, uždegėme žvakutę. Tėvas Nikodemas Ivanauskas mažai domėjosi ūkio reikalais, rašė eilėraščius, prozos kūrinius, po studijų Miunchene daug tapė.
Lankantis Paragių dvare (gyvenamojo namo pastate įkurtame Lazdynų Pelėdos memorialiniame muziejuje) pamatėme restauruotus Nikodemo Ivanausko paveikslus, Lazdynų Pelėdos parašytas knygas, buities rakandus. Dvaro sodyboje restauruota klėtelė, parke pastatyta scena, kurioje vyksta tarptautiniai mėgėjų teatrų spektakliai, koncertai. Organizuojami ir menininkų plenerai. Vadovė Sandra Sakalauskienė įdomiai pasakojo apie dvaro istoriją, pavedžiojo alėjomis, papasakojo apie jos organizuojamas edukacines programas.
Papilėje pasigrožėjome Vinco Grybo sukurtu Simono Daukanto paminklu, kalnelyje aplankėme jo kapą, uždegėme žvakutę. Boleslovas Vengrys paskaitė S. Daukantui skirtus žodžius. Šioje kelionėje neturėjome gido, tad visiems buvo duota užduotis būti lankomos vietovės gidu.
Lietučiui lynojant, tarsi pati gamta išreiškė mūsų nuotaiką, pasiekėme Ventos senąsias kapines, kur 2022 metų lapkričio 21 dieną, eidamas 81-uosius metus, miręs Viekšnių Šv. Jono krikštytojo parapijos rezidentas, Telšių vyskupijos katedros Garbės kanauninkas Anupras Gauronskas, atgulė Ventoje. Čia jis pastatė bažnyčią. Kartu su broliu kunigu Vincentu dalyvavo bažnyčios pamatų pašventinime ir bažnyčios šventinime. Vincentas Gauronskas palaidotas Šiaudinės kapinėse. Jis iki gyvenimo pabaigos buvo Viekšnių Garbės klebonu.
Visus nudžiugino mūsų garbiam kunigui Anuprui Gauronskui pastatytas paminklas iš paprastų lauko riedulių. Savo darželio gėles pamerkėme vazoje, padarytoje akmenyje, uždegėme žvakutę.
Ilgai pabuvome, prisiminėme mūsų paskutinį susitikimą 2019 m. Tilžėje. Tada nuvežėme 4 filmuotus kompaktus iš jo 80-mečio minėjimo Ventoje. Jis žadėjo dėti visas pastangas ir Ragainėje surasti M. Mažvydą... Deja, nebuvo lemta.
Beveik 20 metų lankėme, giedojome su „Bičiuliais“ šv. Mišiose Karaliaučiaus Šv. Šeimynos bažnyčioje, Tilžėje, jo pastatytoje bažnyčioje ir t. t. Jis ortodoksų krašte užregistravo 22 parapijas, pastatė keletą bažnyčių, kryžių. Pamąstėme, kiek vienas palaimintas žmogus nepalankiomis sąlygomis gali padaryti daug gražių darbų.
Atsisveikinę skubėjome Židikų link. Židikai sutiko mus gaiviu lietumi. Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos memorialiniame muziejuje susipažinome su rašytojos, vertėjos, labdarės, lyrinės psichologinės prozos pradininkės lietuvių literatūroje gyvenimo vingiais, kūryba.
Tėvai Sanislava ir Anupras Pečkauskai buvo apsišvietę dvarininkai. Knygų, paveikslų apsuptyje augo vyriausia dukra Marija, sesuo Sofija, broliai Steponas ir Vincas. Povilas Višinskis paskatino rašyti, įsijungti į judėjimą už tautinį atgimimą, lietuvybės puoselėjimą. Marija pradėjo mokytis lietuvių kalbos. Klebono Kazimiero Bukanto remiama materialiai, ji galėjo atsidėti literatūrinei veiklai, pedagogikai.
1927 m. Marijai Pečkauskaitei už pedagoginius tyrinėjimus buvo suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto Garbės daktarės vardas. Sunki liga palaužė jos sveikatą. 1930 m. liepos 24 d. mirė, palaidota Židikų kapinėse. Prie jos kapo Pikelių klebonas kanauninkas Merkys, jos nuodėmklausys, pasakė: “Šiandien mes laidojam šventąją...“ Pasakojo, kad visi židikiškiai raudojo savo globėjos, pagalbininkės bėdoje ir varge. Dabar pastatytoje koplytėlėje, baltu marmuru dengtame kape, ji ilsisi. Šalia Mamatė Stanislava, už sienos sesuo Sofija, o priešais koplyčią – kunigas Kazimieras Bukantas. Visiems uždegėme žvakeles, o Marijos kapą papuošėme mūsų darželio bijūnais.
Man ji – pati gražiausia Lietuvos moteris ne tik išoriniu grožiu, bet ir jos siela, vidiniu pasauliu, nuveiktais darbais. Mums pavyzdys, kaip reikia nugyventi gyvenimą...
Greitai pasiekėme Sedą. Per miestą teka Varduvos upelis, pakraštyje telkšo Sedulos ežeras. Stačiakampio plano miestas, urbanistikos paminklas-miesto aikštė, į kurią sueina 6 keliai. Stovi dvi medinės bažnyčios: Šv. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (1770), prie jos Lurdas (2006) ir Šv. Jono Nepomuko bažnyčia (1783), prie jos pastatytas paminklas Antanui Baranauskui. Ji čia dirbo ir susipažino su poete Karolina Praniauskaite, kuri ir paskatino rašyti...
Vytauto Mačernio gimnazijoje mokėsi Vytautas. Gimnazija turi turtingą muziejų, kuriame randame daug medžiagos apie Poetą. Mykolas Sauka 2021 m., švenčiant Vytauto Mačernio 100 metų jubiliejų, sukūrė Vytauto Mačernio mokyklinį suolą. Smagu buvo visiems pasėdėti, nusifotografuoti. Sedos gidė su grupe žmonių priėjo ir vėliau paprašė paskaityti. Nieko nelaukusi, suradau posmelį, užrašytą ant suolo, ir paskaičiau visą eilėraštį „Aš pažinau karalių tavyje“. Susilaukiau aplodismentų. Tada jau su gide lankėme bažnyčias, įdomų paminklą Vytautui Didžiajam.
Skubantis laikas mus spaudė. 16 valandą buvo sutarta lankyti Žemaičių Kalvarijoje esantį Vytauto Mačernio muziejų, poeto Eugenijaus Matuzevičiaus iniciatyva atidarytą 1987 metais. Atvykome sutartu laiku – muziejus užrakintas, vadovas Bronius išvykęs. Teko palaukti pusvalandį, kol atvažiavo pati direktorė. Apžiūrėjome eksponatus, ji papasakojo Mačernių šeimos išgyventas istorijas. Parašiau padėką už Vytauto Mačernio atminimo išsaugojimą ir puoselėjimą.
Neaplankėme dvidešimt kryžiaus kelio koplyčių, nei bazilikos su stebuklais garsėjančiu Dievo Motinos-krikščioniškų šeimų Karalienės paveikslu, senosios dominikonų mokyklos, kurioje mokėsi Motiejus Valančius, Simonas Daukantas ir kiti, 1843 m. pastatyto dominikonų vienuolyno, Sauliaus Sondeckio senelio sodybos. Bet aplankėme jų kapą Žemaičių Kalvarijos kapinėse.
Netoli ilsisi Vytauto Mačernio tėvai, brolis partizanas Vladislovas. Uždegėme žvakučių. Paskaičiau Vytauto jautrias eiles, skirtas Mamai, „Pasikalbėjimas su mama“. Šarnelės kalnelyje neaplankėme Poeto kapo, bet keletą valandėlių pabuvome su juo savo mintyse, skaitant jo kūrybą. Džiaugėmės bendruomene, kuri gražiai mini Poetą, kaip žymiausią krašto asmenybę.
Kazimieras Alminas supažindino su Alsėdžiais. Miestelio planas radialinis, savaimingos raidos. Daug liaudies architektūros medinių namų, pagrindinėje aikštėje ant Alkos kalvos – Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčia (1793) ir varpinė (18 a. pabaiga). Nuo 1465 m. Alsėdžiai buvo Žemaitijos vyskupo pagrindinė rezidencija, tik 1850 m. vyskupas Motiejus Valančius ją perkėlė į Varnius.
Alsėdžių bažnyčioje vargoninkavo Steponas Dargis, šviesaus atminimo maestro Stasio Žalalio tėvas Kazimieras Žalalis. Jo anūkui Mindaugui Žalaliui teko groti tais vargonais, giedant „Bičiuliams“ bibliotekos 80-mečio šventės proga.
Kapinėse ilsisi Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras Stanislovas Narutavičius (1862–1932). Rainiuose buvo nukankinti trys alsėdiškiai. Senas miestelis su įdomia istorija ir žmonėmis.
Vakarėjant pasiekėme Šiaulius. Padėkojau visiems už ištvermę, vairuotojui Sigitui už dėmesingumą ir jautrumą. Kūnas jautė nuovargį, bet dvasia buvome pakylėti. Jeigu atsivežėme savyje daugiau šviesos – tai siekis į tikslą.Vytautas Mačernis rašė: „Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, kad aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviesti. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą...“
