Naujausios
Stebinanti istorija
– Jūsų, kaip istoriko, fokusas yra būtent Kuršėnų krašto istorija. Kodėl?
– Dėl to, kad lokalinė mūsų istorija yra visiškai netyrinėta. Tarybiniais laikais nelabai leido gilintis, ypač į tarpukarį, Smetonos laikai, kaip sakydavo, baisiausias fašizmas. Bet ir ankstesni laikai – jei patyrinėdavo kokius revoliucionierius arba parašydavo, kaip čia viskas buvo blogai – tokią istoriją reikia keisti, nes jei nekeisi, taip ir bus galvojama.
Kaip man sekasi keisti, turėtų atsakyti tie, kurie naudojasi mano informacija, mano tyrimais. Kiek atsiliepimų gaunu – lyg tinka žmonėms, o jei tinka, ir pačiam paskatinimas toliau tyrinėti. Čia kaip už siūlo kai patrauki, pradeda vyniotis, vis įdomiau, įdomiau.
– Kokį dabar siūlą patraukėte?
– Buvau prisižadėjęs Raudėnams – Raudėnų seniūnas Antanas Venckus buvo paprašęs – kažką parašyti. Ir dabar pabaigiau ne per seniausiai rankraštį apie Raudėnus. Bus knyga „Kunigo Kazimiero Pakalniškio-Dėdės Antanazo laikų Raudėnai 1916–1933 metais“. Knyga apie Raudėnus, Dėdę Antanazą, įdedant jo kūrinių ištraukų, publicistikos, nes kūryba labai siejasi su Raudėnais – žmogus ten gyveno, siužetų sėmėsi. Raudėnų bendruomenė dabar sujudo, gal į antrą metų pusę ar į pabaigą turėtų pasirodyti knygelė. Ne tokia ir knygelė, rankraščio gavosi 118 lapų be iliustracijų.
– Ar jaučiasi, kad bendruomenės labiau domisi savo kaimo, miestelio istorija?
– Jei jiems pradedi pasakoti, baisiai nustemba – taip buvo su Pakumulšiais, kai papasakojau istoriją, kad tai buvęs bajorkiemis. Visiems netikėta, kas tas bajorkiemis, kas ta akalica? Žmonės nežino savo istorijos. Žino, ką tėvai prisimena, ką seneliai pasakojo, bet ta istorija, kurią randi kitur, labai skiriasi.
Lokalinę istoriją turėtų tyrinėti žmonės, kurie gyvena savame krašte. Kur yra rimtesnių istorikų, kraštotyrininkų, po truputį tyrinėjama. Galbūt daroma daugiau, kur yra muziejai. Kadangi pas mus tokių veiklų nebuvo, kai pradėjau rašinėti, gavosi taip, kad rašinėju jau kiek metų!
Istoriniai faktai ir autoriaus išmonė
– Kuršėnų krašto įvykius, asmenybes suguldote ne tik į istorijos, bet ir grožinės literatūros knygas. Ką tik pasirodė naujausias romanas, koks jis?
– Su grožine literatūra bandau plėstis ir į Lietuvą. Kaip tik išėjo romanas „Degantis birželis“, skirtas Birželio sukilimui. Medžiagos prisikaupė, norisi ją ir kitaip panaudoti – ne tik kaip istoriją.
„Degantis birželis“ – mano romano „Su apkasų smarve“ antra dalis. „Su apkasų smarve“ yra apie savanorius, personažai antroje knygos dalyje maždaug tie patys, veiksmas vyksta 1941 metų birželio mėnesį Lietuvoje. Sukilimas, trėmimai, karo pradžia – maždaug toks siužetas, lietuviai, žydai – aktualios temos.
Pabandžiau pasižiūrėti galbūt netradiciškai – mano pagrindinė personažė yra žydė mergina, ji dalyvauja sukilime, paskui lietuviai ją suima, kiti lietuviai išvaduoja. Noriu parodyti, kad galėjo būti visaip, nes iš tiesų visaip ir buvo.
– Birželio sukilimas sulaukia įvairių vertinimų, ėmėtės sudėtingos temos?
– Birželio sukilimo istorija iš tikrųjų yra kontroversiška, pagrindinis dalykas – santykiai su žydais, tomis dienomis visko buvo. 1940 metų įvykiai persikėlė į 1941 metus. Kerštavimai, kontroversijos kyla iš asmeniškumų. Bandžiau pasižiūrėti truputį kitu kampu.
– Kiek jums grožinėje literatūroje svarbūs istoriniai faktai?
– Susišaudymas, tarkime, autoriaus išmislas. Bet yra ir faktai. Tarkime, kai rašiau pirmą dalį, perskaičiau krūvą savanorių prisiminimų, monografijų apie Nepriklausomybės karą, kad būtų autentikos. Panašiai su sukilimu – žinoma, neperrašinėju monografijų, rašau grožinę, bet faktai, detalės knygoje atspindėtos – ir didžiosios politikos, ir kitokių dalykų.
– Esate minėjęs, kad norite rašyti apie Kuršėnų pokarį. Kaip sekasi įgyvendinti šią idėją?
– Kiti darbai nustumia. „Šiaulių kraštas“ publikavo kelis straipsniukus iš mano surinktos medžiagos apie pokarį. Po truputį dėliojasi. Vis dar galvoju apie formą, pavadinimą, bet yra 50–60 lapų parašyta. Tiesiog nėra kada.
– Savo eilės laukia ir kitos knygos?
– Turiu dar ne vieną krašto tyrinėjimo rankraštį. Tarkime, yra parašyta Micaičių bažnyčios istorija. Yra Urkuvėnų kaimo istorija. Parengta knyga apie kunigą Vaclovą Dambrauską. Dar – „Visi keliai veda į Kuršėnus“ tęsinys-rankraštis „Kelionė į miesto centrą. Kuršėnų miesto gatvių istorija“.
Dar norėčiau parašyti kažką ir iš grožinės. Turiu bent tris mintis. Vienas personažas neduoda ramybės, tai kunigas Konstantinas Šleinius, noriu parašyti romaną ar apysaką, kaip jis bėgo nuo saugumo. Nuo 1946-ųjų iki 1948 metų jį gaudė saugumas, o jis sugebėjo legalioje padėtyje išlikti. Aišku, paskui sugavo, nuteisė 1948 metais, 1956 metais buvo paleistas. Turiu jo saugumo bylas, labai įdomus personažas. Jis mūsų kraštuose buvo, Raudėnuose, paskutinė stotelė Juozapavoje, mirė 1968 metais, Kuršėnuose palaidotas.
Kartais galvoju, gal jau per daug sėdžiu, reikia stabdyti, žmona šaukia, kad niekur neišeini. Bet kai yra įdomu, paprasčiausiai nejauti laiko.
– Kas dabar vagia laiką?
– Nusprendžiau, kad reikia tapti tikru gidu, kursai jau į pabaigą. Mano diplominis darbas bus „Kuršėnų istorijos profiliai“. Ekskursijos metu sužinosite glaustą Kuršėnų miesto istoriją, žinomiausius įvykius, garsiausius žmones ir jų darbus, į Kuršėnų miestą galėsite pažvelgti įvairiais profiliais – tikėjimo, patriotizmo, prekybos, architektūros, amatų, maisto, ideologijų – ir paragauti vienintelio Lietuvoje tikro pagal autentišką receptą pagaminto skanėsto Kuršėnų vyniotinio.
Ekskursijų intriga
– Kaip istorikas vedėte ekskursijas ir iki šiol. Kokius Kuršėnus pristatote atvykstantiems, o galbūt ir vietos gyventojams?
– Su Šiaulių rajono turizmo informacijos centru daug variacijų sukurta, žmones domina labai įvairūs dalykai!
Pernai buvo labai populiari ekskursija „Visokie nutikimai, nusikaltimai Kuršėnuose prie caro, tarpukariu ir pokariu“, pabaigoje pavalgant plėšiko sriubos.
Važiavo iš Klaipėdos, Panevėžio ir kitur į tas ekskursijas – buvau labai nustebęs. Buvo susidariusios ir kelios kuršėniškių grupės. Vaikščiojome tomis vietomis, kuriose buvo įvykdyti nusikaltimai.
– Kokius Kuršėnų krašto žmones, įvykius jūs išskirtumėte – kokiomis įdomybėmis garsėja miestas ar kuo galėtų būti garsus?
– Vienareikšmiškai sunku pasakyti. Miestas – kaip personažas. Eini gatvėmis, pradedi atrasti ir tuos pagrindinius personažus. Eisi kapinėse, bus vieni personažai, eisi prie bažnyčios, kiti. Tarkime, Kuršėnų bažnyčia. Šalia bažnyčios buvo klebonija. Ir staiga pasakai, kad toje klebonijoje 1831 metais įvyko paskutinis karinis sukilėlių posėdis. Čia A. Gelgaudas, Emilija Pliaterytė, čia sukilėliai dalijasi į tris dalis.
Arba – tarpukariu į Kuršėnus atvažiuoja Antanas Smetona ir ateina pas kleboną Vaclovą Dambrauską pietų valgyti. Arba – kad Kuršėnų konditerijos šaknys yra Kuršėnų miesto klebonijoje – tokie dalykai užkabina. Arba pasakai, kad Kuršėnų bažnyčios šventoriuje 1883 metais klebonas degino „Aušrą“ ir grasino atskirti lietuvius, kurie skaitys „Aušrą“, nuo bažnyčios.
Arba randi prie šventoriaus pamūrytą plytą, žiūri, kad ten yra įmuštas Lapkasių dvaro įrašas, tada pradeda aiškėti, kodėl Lapkasių dvaro savininkas Davainis-Silvestravičius skundė Vaižgantą, klebono paprašytas; jeigu visą šventorių išmūrijo tomis plytomis, reikėjo atidirbti, bajorui negarbė buvo skųsti. Turistui gali tai pateikti kaip įdomų faktą.
Dirbti savo kraštui
– Kas jums yra tarnystė Lietuvai?
– Klausimas sudėtingas. Ko gero, jei pradedi dirbti, kažką daryti, ateini į tokią situaciją, kai nebegali sustoti. Taip dirbo XIX amžiaus pabaigoje –XX amžiaus pradžioje mūsų kultūros žmonės, taip provincijoje turbūt dirbame ir mes, nesigaudydami honorarų, kurių nėra, norėdami patys sužinoti ir norėdami kitiems kažką papasakoti ir duoti. Ta mūsų tarnystė tokia turėtų būti – taip aš ją suprantu.
– Jūs apdovanotas „už visuomeniškai aktualią publicistiką, ugdančią tautiškumą ir dvasines vertybes“. Šiandienos aktualijų fone kaip vertinate tautiškumą, dvasines vertybes, kas jos šiandien?
– Kartais to kraštutinio tautiškumo mes matome per daug, o „sveiko“ tautiškumo niekada neturi būti mažai. Turime žinoti, kas esame, kas buvome, kas turime būti, ypač šiandieninių geopolitinių lūžių laikais su Rusija, Kinija tautiškumo reikia, negalime labai kosmopolitėti, ypač būdami maža tauta. Bet, kaip aš sakau, „sveikas“ – neniekinant kitų tautų.
Su dvasinėmis vertybėmis – nežinau, kas yra tas dvasiškumas, bet žmogus turbūt dvasingas ne nutaisęs kankinio veidą, plonu balseliu kalbantis. Man atrodo, dvasingas žmogus yra pagal tą principą: jis tarnauja, dirba Lietuvai, nepakeldamas galvos, nesižvalgydamas. Tiesiog dirbi savo bendruomenei, savo kraštui ir gerai jautiesi, kad kažką padarai.
– Kaip sutikote Vasario 16-ąją?
– Vedžiau ekskursiją – pasakojau apie įvykius prieš 104 metus Kuršėnuose. Nebėra tų Kuršėnų, dingę – keli pastačiukai, kelios vietos likusios, kur galima parodyti, kur turi istorinį krūvį. Kad ir pasikeitę, bet vietos tebėra, kur žmonės pirmą sykį demonstraciją surengė, kur mitingai, kur buvo pirmoji valdžia išrinkta, kas tie žmonės buvo – visi tie faktai yra.
