Naujausios
Vienuolikmetę užgriuvo rūpesčiai šeima
Kazachstane gelbėjant mažametes žuvusios lietuvės istoriją papasakojo daug medžiagos apie ją sukaupęs kraštotyrininkas, knygų autorius, kalendorių muziejaus įkūrėjas Lazdijų rajono garbės pilietis Albinas Jarmala ir kaunietis istorikas, gidas Chaimas Bargmanas.
Tris vaikus auginantys Marytės Bižytės tėvai gyveno iš dviejų hektarų smėlingos žemės šalia Veisiejų esančiame Radvilonių kaime. Marytė – vyriausioji dukra. Jos užduotis ganyti karves, prižiūrėti mažesniuosius brolius Alfonsą ir Zigmą. Suskirdusios rasas išbraidžiojusios kojos. Šykštus duonos kąsnis. Karo baisumai ir pokario neramumai.
Tačiau nevaikiškos vaikystės sunkumą atpirkdavo mokykla. Tik ir joje Marytei buvo lemta baigti vos keturias klases.
1946 – ųjų pavasarį per Velykas Bižiai susiruošė aplankyti netoliese gyvenantį kaimyną. Einant pamiške išgirdo šūvį. Paskui antrą. Šio kulka lyg bitė įsisegė Bižienei į kaklą. „Manęs jau nebėra“, – tespėjo ištarti trijų vaikų motina.
Likę be mamos vaikai turėjo piemenauti arba tarnauti. Netrukus pasiligojo ir tėvas. Jam teko amputuoti koją.
Sunkiausiai šeimos rūpesčiai užgriuvo vyriausiąją dukrą Marytę. Ji turėjo pasirūpinti ne tik savimi, bet ir mažesniaisiais broliais.
Sulaukusi septyniolikos įsidarbino arbatinėje. Čia atbėgdavo ir piemenaujantis brolis Zigmas. Jam įpildavo lėkštę sriubos atriekdavo duonos. Bet atlygis buvo menkas.
Sulaukusi dvidešimties mergina pasirinko sunkesnį, bet geriau apmokamą darbą statybose. Tuo metu kaip tik statė Veisiejų vidurinę mokyklą. Ji nešiojo betoną ir plytas. Nuo sunkaus darbo geldavo sąnarius. Tačiau vakarais vis tiek traukdavo į vakarinę mokyklą.
Sunkią jaunystę šiek tiek praskaidrino meilė. Marytė susilaukė dukrelės Vidos. Tačiau keliai su dukrelės tėvu išsiskyrė. Dar pasunkėjo jaunos moters dalia. Dar padaugėjo nepritekliaus.
Kazachstanas – būdas įveikti skurdą
1959–ųjų pavasarį Kazachstane dirbusi Marytės draugė parašė laišką kviesdama į Sarbajaus kombinato statybą. „Sunku, bet įdomu“, rašė draugė. Ir davė suprasti, jog galima nemažai uždirbti.
Uždarbis Marytei buvo ypač aktualus. Ryžosi kelionei. Vos vienerių metukų dukrelę paliko kaimynei, kuri sutiko laikinai ją prižiūrėti už atlygį. Marytė manė išvažiuojanti trumpam. Uždirbs pinigų ir sugrįš. Gal bent kiek pailsės nuo skurdo. Deja, nenujautė, kad išvažiuoja amžiams. Kad net jos kūnas atguls svetimos šalies žemėje.
Gegužės viduryje jau buvo Rudne, Kustanajaus apskrityje. Įsidarbino krovėja „Sokolovorudstrojaus“ treste. Darbas – sunkus. Bet viltis daugiau uždirbti ir suteikti savo dukrelei geresnį gyvenimą palaikė jauną moterį.
Sunkvežimis lėkė į mergaites
1959 – ųjų rugpjūčio 10 – ąją po sunkaus dienos darbo kaip ir įprasta Marytė patraukė namo link bendrabučio, kuriame gyveno. Draugėms dar parodė gabalėlį medžiagos, kurią nupirko dukrelės Vidutės suknelei. Planavo dar suspėti į paštą, kad išsiųstų į Lietuvą tą ritinėlį audeklo.
Priešais ją važiuojamąja kelio dalimi susikibusios už rankų nerūpestingai čiauškėdamos ėjo dvi gal kokių ketverių metukų mergaitės. Staiga iš už posūkio išniro didžiulis sunkvežimis ir lėkė tiesiai į mergaites.
Marytė puolė į kelią, kad nustumtų mažyles ant šaligatvio. Mergaites suspėjo išgelbėti. Pačiai išsigelbėti pritrūko kelių auksinių sekundžių dalių.
Kaip rašė tuometinė Kustanajaus srities ir Rudno miesto spauda, dvi mažyles išgelbėjusi jaunutė lietuvė sunkvežimio partrenkta gulėjo ant kelio. Subėgę žmonės stengėsi jai padėti. Moterys verkė. Ji kelias minutes dar buvo sąmoninga. Pasakė savo adresą: šeštas kvartalas, dvidešimt ketvirtas bendrabutis, tryliktas kambarys. Pasiteiravo, o gal pasidžiaugė: „Mergaitės gyvos.“ ir paprašė: „Mano dukrelės nepamirškite.“ Tai buvo paskutinieji didvyriškai, o gal tiesiog žmogiškai ir motiniškai pasielgusios moters žodžiai.
Į paskutiniąją kelionę ją lydėjo visas Rudno miestas. Apie savo gyvybės dėl svetimų mergaičių nepagailėjusios lietuvės Marytės Bižytės poelgį rašė ne tik Kazachijos, bet ir daugelio kitų tuometinės Tarybų sąjungos šalių spauda. Į Kustanajaus srities ir Rudno miesto laikraščių redakcijas plūdo šimtai laiškų, siūlančių įamžinti lietuvaitės Marytės atminimą.
Moteris ant pjedestalo
Praėjus porai metų po Marytės žūties, viena Rudno miesto gatvių buvo pavadinta Marytės Bižytės vardu. O 1968 – aisiais lietuvaitei pastatytas paminklas skvere, netoli tos vietos, kur ji žuvo, gelbėdama mažametes.
Ant pjedestalo stovi mergina. Jos žvilgsnis nukreiptas į tragedijos vietą. Ant paminklo užrašas: „Marytė Bižytė didvyriškai žuvo paaukodama savo gyvybę gelbėdama vaikus.“ (1936 – 1959)“
Išgelbėtų mergaičių Tatjanos Černevos ir Tatjanos Pitanovos tėvai bei kiti Rudno miesto gyventojai į Veisiejus siuntė Marytės dukrelei žaislus ir kitokias dovanas. Tačiau siuntos nepasiekė adresato.
Marytės dukrelę Vidutę globojusi kaimynė suprato nepajėgsianti jos užauginti ir išvežė į Kauno vaikų namus. Iš ten ją pasiėmė įsivaikinti nusprendusi šeima.
Kelis dešimtmečius niekas nežinojo, kur Marytės dukrelė yra. Įvaikinimo paslapties nevalia atskleisti.
Tik ne per seniausiai vienai kaunietei žurnalistei pavyko įminti įvaikinimo paslaptį. Išsiaiškinta, jog Vidutę įvaikino kauniečių Genovaitės ir Antano Ližauskų šeima. Kadangi jie jau mirę, Vida dokumentuose nurodyta kaip už jų kapavietės priežiūrą atsakingas asmuo. Pavyko rasti ir jos telefono numerį.
Marytės dukra užaugo darnioje ir mylinčioje bei pasiturinčioje šeimoje. Vaikų namuose būtent Vidutė juos patraukusi todėl, kad ji atrodė išdidi, nepuolė prie galimų įtėvių kaip kiti vaikai. Tačiau įvaikinta mylėjo savo geradarius, ypač Genovaitę Ližauskienę, vadino ją mamute.
Įtėviai neslėpė, kad Vidutė įvaikinta. Rinko visus straipsnius apie jos biologinę mamą, troško, kad mergaitė susidarytų teisingą įspūdį.
Prieš savo vestuves Vida ir jos sužadėtinis nuskrido į Kazachstaną. Aplankė mamos Marytės kapą Rudnos mieste. Susitiko su Marytės Bižytės mokyklos mokiniais, susipažino su jos išgelbėtomis mergaitėmis, kurios vėliau buvo atvykusios į Lietuvą.
Taigi, šalia Marytės ant pjedestalo galima statyti ir motiną Genovaitę, išauginusią bei teisingai išauklėjusią įdukrą.
Vida dar gyviems įtėviams esant ištekėjo, užaugino du vaikus. Gyvena erdviame name Kauno pakraštyje su savo dukra ir vedusio sūnaus šeima.
Siekė pagerbti motiną ir Lietuvoje
Lietuvoje, Veisiejų krašte, Marytei Bižytei paminklas – koplytstulpis pastatytas tik užpernai, minint jos 86 -ąsias gimimo metines. Prieš tai jos vardu buvo pavadinta gatvė.
Didvyre svetimame krašte laikoma moteris savo žemėje pagerbta aktyvaus visuomenininko, kraštotyrininko, Lazdijų rajono garbės piliečio Albino Jarmalos dėka.
Daug pastangų surasti Marytės Bižytės dukrą ir deramai įamžinti jos atminimą siekė ir kaunietis istorikas, gidas, vienintelis Lietuvoje už profesinį atkaklumą pelnęs „Gido kovotojo“ ženklą bei titulą Chaimas Bargmanas.
Istoriją apie Marytės Bižytės žygdarbį jis skaitė spaudoje dar būdamas paauglys. Kartą į Veisiejus atlydėjęs amerikiečius turistus pamatė Marytės Bižytės gatvę su užrašu: „Žuvo gelbėdama vaikus.“
Galvoje atsigamino prieš daugelį metų skaityta istorija. Kreipėsi į vietos kraštotyrininką Albiną Jarmalą, norėdamas pasitikslinti, ar tai tikrai ta pati istorija.
Du pilietiški vyrai tarsi pasiskirstė rolėmis. A. Jarmala rūpinosi M. Bižytės atminimo įamžinimu Veisiejuose. Ch. Bargmanas užsibrėžė tikslą surasti M. Bižytės dukrą ir rinko dokumentus, siekdamas, kad gyvybę paaukojusi lietuvė būtų apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi po mirties.
Pasitelkus kauniečius žurnalistus, Chaimui pavyko išsiaiškinti, kas įvaikino Marytės dukrą Vidutę ir kur ji dabar gyvena.
„Sunkiai sekėsi „atšildyti“ Vidutę, – apie pirmąjį savo apsilankymą pas M. Bižytės dukrą „Šiaulių kraštui“ pasakojo Ch. Bargmanas. – Stovėjome aš vienoje pusėje tvoros, ji – kitoje. Taip visą valandą. Ji manė, kad norėdamas deramos pagarbos jos motinai, siekiu sau kokios nors naudos. Tik po ilgų įrodinėjimų susiklostė normalesni santykiai.“
Vida atvyko ir į koplystulpio Veisiejuose atidarymą. Jos anūkė Eimilė savo promočiutės M. Bižytės garbei atliko muzikinį kūrinį.
Šventėje dalyvavo ir dar gyvas likęs Vidos dėdė, jos mamos Marytės jaunesnysis brolis Zigmas. Jį surado ir su dukterėčia suvedė tas pats gidas Ch. Bargmanas.
Zigmas gyvena Alytuje. Nieko nežinojo apie Marytės dukrą. Ir neieškojo. Buvo girdėjęs, kad dukterėčią įsivaikino pasiturintys žmonės. Gal nenorės su juo – paprastu žmogumi bendrauti...
Tačiau dukterėčia nuvažiavo į Alytų, vos sužinojusi dėdės telefoną ir adresą. Sakė: „Čia mano kraujas“.
„Dabar tapome lyg giminės“, – apie santykius su M. Bižytės dukra pasakoja Ch. Bargmanas. – Vidutė ir iki šiol nemėgsta viešumo. Mamos istoriją vertina santūriai – nenori mėgautis ne savo šlove. Galima sakyti, jog narpliojant šią istoriją, padėjo patsai Dievas. – Kartą Rietave, technikumo teritorijoje, sutikau rusakalbę moterį. Paklausiau, iš kur ji. Sako: „Iš Rudno“. „Kas riša Lietuvą ir Kazachstaną?“ „Marytė Bižytė!“ Parodžiau jai straipsnį laikraštyje. Ji susisiekė su draugais. Jie atsiuntė M. Bižytės kapo nuotraukų. Taip pamažu pavyko sukaupti vis daugiau informacijos apie moterį, kuri turėjo būti apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.“
Prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojimo nesuteikė. Paaiškinta, jog neleidžia įstatymai. Tai labai sena istorija. Ir įvyko ne Lietuvoje.
