Naujausios
Kažkur girdėta
Ar gali būti kas blogiau už senus anekdotus? Ypač kai kompanijose turi juos išklausyti, nors girdi gal kokį dešimtąjį kartą. Būna ir taip, kad anekdotą klausaisi pirmą kartą, bet atrodytų jau jį žinojai. Gal todėl, kad anekdotinės situacijos dažnai pasitaiko gyvenime. Pradeda pasakoti anekdotą, o tu jau gali nuspėti jo pabaigą. Pavyzdžiui:
– Bičiuli, žaviuosi jūsų jausmais žmonai! Jūs su ja kartu jau 30 metų, o vaikščiodami po miestą vis dar laikotės susikibę rankomis.
– Mielas drauge, jeigu aš ją bent akimirkai paleisčiau ji tuoj pat ką nors nusipirktų.
Gražus anekdotas. Bet tarsi kažkur girdėtas. Arba dar keli, kuriuos, atrodo, esi skaitęs ar kažkas tau juos pasakojo.
Verslininkas turguje pastebi vargingą senutę pardavinėjančią ridikėlius. Pagaili jos ir klausia, kiek kainuoja pundelis ridikėlių. Senutė atsako, jog vieną eurą. Verslininkas paduoda eurą, bet ridikėlių neima. Ir taip daro visad atėjęs į turgų. Pardavėja padėkoja, bet kartą, kai jis paduoda eurą ir ruošiasi nueiti, senutė griebia jį už rankovės ir sustabdo.
– Jūs turbūt norite paklausti kodėl aš šitaip elgiuosi: sumoku eurą, bet neimu pirkinio? – paklausia jos vyriškis.
– Man nesvarbu paimat pirkinį ar ne, – atsako pardavėja, – tik šiandien ridikėliai pabrango – jie kainuoja jau 1,50 euro.
Ligonio pokalbis su gydytoju:
– Jūsų negalavimas, gydytojau, toks pat, kaip mano, bet jūs valgote ir geriate be jokių apribojimų, o man visa tai draudžiate!
– Tarp mūsų didelis skirtumas.
– Koks gi?
– Jūs norite gydytis, o man tai ir į galvą nebuvo atėję!
Svečiai giria šeimininkų vaišėms papjaustytą tortą ir klausia, ar jie patys kepė.
Šeimininkai atsako, jog ne, tai iš parduotuvės pirktas tortas, nes namuose jie neturi nei natrio gliutomato, nei E-517, nei E-1452...
Išsikalbėjo du lietuviai.
–Tu man kažkur matytas... O kaip pavardė?
– Vincas Kudirka.
– Ir pavardė girdėta...
– Kaip nebus girdėta, jei aš jau dešimt metų į jūsų krautuvėlę vežioju prekes!
Grįžta naktį žmogelis namo. Staiga kažin kas į nugarą įrėmė daiktą, panašų į peilį:
– Atiduok pinigus!
– „Elektros tinklai“, – pagalvojo nuovokusis žmogelis.
Bičiuliai eidami gatve prasilenkia su laidotuvių procesija.
– Gal žinai ką čia laidoja? – klausia bičiulis bičiulio.
– Apie mirusius arba gerai, arba nieko, bet pasakysiu, kad tai buvo didžiulis tinginys, pernelyg mėgstantis išgerti, metęs žmoną...
Po 20 minučių pamato dar vieną laidotuvių procesiją.
– O ką čia laidoja? – vėl klausia bičiulis.
– O šis buvo doras ir darbštus žmogus, abstinentas, puoselėjęs darnią šeimą...
– Ir tarp jų skirtumas – tik 20 minučių? – nustemba draugas.
Prancūzų turistas stebi koridą Ispanijoje.
– Vis dėlto keista, kad bulių taip erzina raudonos spalvos audeklas, – sako jis greta sėdinčiam ispanui.
– O ne, senjore, raudonas audeklas buliui nė motais. Tokie dalykai erzina tik karves.
– Tai kodėl buliai taip agresyviai puola?
– Nes jiems labai nepatinka, kai juos laiko karvėmis, senjore...
Vyriausiasis gydytojas klausia uždususio paciento:
– Kodėl pabėgote iš operacinės?
– Todėl, kad seselė pasakė: „Prašau be panikos! Apendicito operacija nesunki“.
– Bet tai tiesa.
– Taip, taip. Bet ji tai pasakė ne man, o tam jaunam chirurgui su skalpeliu!
Man pačiam patinka kurti anekdotus. Ypač apie šią dieną.
Remigijus Žemaitaitis, kalbėdamasis su sutiktu žydu, pirmiausiai ilgai atsiprašinėjo už savo antisemitizmą, plėšė nuo savęs marškinius, prisiekinėjo niekad nebeįžeidinėti šios tautos, bet baigė pokalbį klausimu:
– Aš tik vieno nesuprantu Izia, kodėl žydų išėjimą iš Egipto švenčia žydai, o ne egiptiečiai?
–-
