Naujausios
Apgalvotos detalės
Į susitikimą su žagariečiais poezijos knygos „Tu paprašei manęs aprašyt“ autorė Alina Vieland atskubėjo šiek tiek vėluodama, su neslepiamu jauduliu ant stalo prieš žiūrovus, tarp kurių sėdėjo būrys jos buvusių mokyklos bendraklasių, išdėliojusi minkštus žaisliukus, nišinius kvepalus, kelis dešimtmečius menančią dėžutę su užrašu „Zefyras“, kurioje sudėti seni jos rankraščiai. Visa tai – kruopščiai apgalvotos detalės, knygos pristatyme vedusios nuo vaikystės iki šių dienų, per Graikijos salas, Pietų Prancūziją, kur keliauta kartu su vyru.
Žūrovus palietė ne tik tekstai, bet ir aromatai, muzika, kuri poetę įkvepia, kuri ją lydi nuo senų laikų. Mikio Teodorakio, „The Beatles“, „ABBA“ ir kitų grupių bei atlikėjų dainas, leidžiamas iš kompiuterio, tarp skaitymų tarsi jungiančias grandis dėliojo autorės dukra Giedrė. Net ir data susitikimui Žagarėje pasirinkta neatsitiktinai, balandžio 26-oji – Alinos vardo diena, šį vardą ji kadaise surado latviškame kalendoriuje.
Poezija išsiveržė tarsi krioklys
„Aš nežinau, kas yra įkvėpimas. Eilėraštis tiesiog atsiranda, lyg koks kūno drebulys ar karštis. Rašau apie įvairius dalykus. Eilėraščiu gali tapti bet kas: lūpdažis, antraštė laikraštyje, medis už lango, kelionės, kvapai, gėlės, spalvos, tėvų namai, mamos megztukas, tėvo lūpinė armonikėlė“, – pasakojo poetė. Būtent eilėraštis apie tėvų namą, kuris dabar „išduotas, parduotas“, skrenda atmintyje, tarsi „orbitoje ateroidas“, atvėrė autorės begalinį ilgesį.
Knyga „Tu paprašei manęs aprašyt“ – solidi, net 480 puslapių. O parašyta, anot pačios autorės, per keletą mėnesių. Išsiveržė tarsi krioklys, kurio nesustabdysi. Svarbus ir šeimos indėlis: iliustravo dukra Austė, knygos dizainerė – kita dukra Giedrė, ant viršelio – brolio Andriaus Levinsko kadaise daryta nuotrauka.
Žagarėje 1961 metais gimusi raudonų plytų parko namelyje (tuo metu ten, kur dabar girininkija, veikė gimdymo namai – aut. past.), čia augusi, baigusi vidurinę mokyklą Alina įstojo į tuometinį Kauno medicinos institutą. Gavusi diplomą dirbo ir tebedirba iki šiol vaikų ligų ir šeimos gydytoja. Eilėraščius pradėjo rašyti dar mokykloje, būdama 16 metų. Vėliau keletą jų nusiuntė į žurnalą „Nemunas“. Tuo metu jam vadovavęs Robertas Keturakis jauną kūrėją pastebėjo, kūrybą išspausdino.
Tačiau 25-erių ištekėjusi vėliau beveik keturis dešimtmečius poeziją ji pamiršo. Gimė vaikai, įtraukė darbų ratas.
Lemtingas pėdos lūžis
„Kartais manęs kas nors paklausdavo: „Ar rašai?“ Ir aš atsakydavau: „Ne, esu labai užsiėmusi gyvenimu“, – pastebėjo A. Vieland. Tad kas vėl paskatino sugrįžti po tokios ilgos pauzės prie kūrybos?
„2021 metų vasarą su vyru atostogavome Pietų Prancūzijoje. Ėjau gatve, koja kryptelėjo ir lūžo pėda. Su taksi nuskubėjome į oro uostą, kur belaukiant skrydžio į Beauvais miestą suvokiau, kad nebegaliu atsistoti ir paeiti. Iki lėktuvo mane nuvežė vežimėliu, o iš jo iškėlė specialiu keltuvu. Beauvais miesto ligoninės priėmimo skyriuje pagalbos laukiau aštuonias valandas, – prisimena kraštietė poetė. – Būtent tada vyrui papasakojau, kad būdama trylikos metų viename Latvijos dvare Tukumo rajone pasitempiau tą pačią koją. Mes su draugėmis ten važiuodavome ravėti burokų laukų vasaromis. Ten sutikome pačių įvairiausių žmonių. Buvo ir išgeriančių, bet viena jų taip pat ir puikiai grojo pianinu. Vyras manęs klausėsi ir pasiūlė: „Parašyk apie viską.“
Po to lemtingojo lūžio eilėraščiai ėmė veržtis vienas po kito. Šeima palaikė ir skatino kurti.
Alina Vieland sako, kad rašo ne sau, jai svarbus kiekvienas skaitytojas. Todėl naudojasi ir šiuolaikinėmis sklaidos galimybėmis: deda savo eilėraščius į instagramą, ten sulaukia reakcijos, ypač iš jaunų žmonių, net mokyklinio, o taip pat – studentiško amžiaus.
Slapyvardis slepia drąsios giminės istoriją
Vieland nėra tikroji knygos autorės pavardė (jos ji ir neatskleidžia). Šis slapyvardis – tiesioginė nuoroda į vokišką kilmę ir ... į labai sudėtingą, svarbią ir turbūt tik žagariečiams geriau žinomą istoriją. Alinos močiutė buvo Teresė Vilandaitė (Vieland) Levinskienė, kuriai po mirties kartu su vyru Edvardu Levinsku ir seserimi Lilija Vilandaite (Vieland) 2013 metais už žydų gelbėjimą buvo suteikti Pasaulio teisuolių vardai. Apdovanojimą tąkart atsiėmė Alinos tėvelis, Žagarėje puikiai žinomas šviesios atminties „Švėtės“ kapelos dalyvis Leonas Levinskas, grojęs mandolina, lūpine armonikėle ir net garbiame amžiuje pramokęs virkdyti smuiką.
Teresė (Vieland) Levinskienė buvo nepaprastai drąsi moteris. Kai 1941 metais baltaraiščiai pradėjo plėšti ir žudyti turtingesnius Žagarės žydus, negalėdama susitaikyti su neteisingumu ir žiaurumu ji kreipėsi į Šiaulių srities komisarą. Tačiau nuvykusios moters pas jį neįleido.
Tada T. Levinskienė išsiuntė laišką, kuriame dorų Žagarės gyventojų vardu prašė nežudyti nekaltų žydų, tokiais poelgiais nežeminti vokiečių tautos. Laišką moteris pasirašė tikru vardu ir pavarde, nurodė adresą bei savo tautybę – „vokietė“. Už tokį įžūlumą Šiaulių srities komisaras įsakė Teresę Levinskienę kartu su žydais sušaudyti Žagarėje masinių žudynių dieną 1941 metų spalio 2-ąją.
Bet moteriai nebuvo lemta žūti. Žagarės burmistras Rakštys, sužinojęs, kad T. Levinskienė suimta, įtikino esesininkų karininką susitikti pasikalbėti svarbiu reikalu ir jį nugirdė. Po to įsodino į automobilį ir vairuotojui liepė vežti į Šiaulius, o pats slapta moterį išleido namo.
Istorija nesibaigė. Po dviejų savaičių tas pats karininkas įsibrovė į Levinskų namus, reikalavo, kad Teresė paneigtų visa, ką rašė laiške, kitaip ją nušausiąs. Galų gale pasitenkino prigrasinęs tylėti ir niekam nepasakoti apie Žagarės žydų likimą.
1944 metais T. ir E. Levinskai, rizikuodami patys nukentėti, savo namuose slėpė Šakynos (Šiaulių rajonas) miestelio vaistininko žydo Trusfuso žmoną Batją (Batya). Taip pat kurį laiką su jais gyveno ir moters anūkė Ruta Jofaitė (Ruth Yoffe.) Vėliau mergaitę globoti apsiėmė kita šeima.
O po karo Levinskų šeimą, kadangi buvo vokiečiai, nauja valdžia ištrėmė į Tadžikiją. Svetimoje žemėje Teresė ir Edvardas Levinskai toliau darė gerus darbus. Jie rašė valdžiai prašymus dėl kitų šeimų, prašydami neatskirti vaikų nuo tėvų, bandė padėti morališkai.
Tad net nekyla klausimų, kodėl anūkė Alina slapyvardžiui pasirinko savo močiutės pavardę Vieland.
