Naujausios
Skinsiu raudoną rožę
Kas gi nežino tokios populiarios dainos? Neseniai bibliotekininkė Jūratė Samulionienė rašė, jog nedarydama jokių apklausų tvirtai gali pasakyti – „šios dainos žodžius ar bent jau priedainį moka visi, kam, daugiau nei trisdešimt metų“. Ir dar pridėjo, jog ši melodija tokia lengvai įsimenama, graži, rodos, užuodi rožės kvapą...
Kai pradėjau domėtis poetų eilėmis, vėliau tapusiomis tiesiog liaudiškomis dainomis, radau netgi savotišką intrigą. Štai ansamblis Žemaitukai interneto platybėse tvirtina, jog populiarios dainos ir tekstas, ir muzika priklauso kompozitoriui Algimantui Raudonikiui, nūnai jau įžengusiam į devintąjį gyvenimo dešimtmetį. Ar tikrai taip?
Ką tik perskaičiau rašytojo Algimanto Mikutos gana solidžią (652 puslapių) dienoraščių knygą „Iš languotų sąsiuvinių: dešimties metų (2011–2020) užrašai“. Autorius teigia, jog poeto Jono Lapašinsko kūryba nenuėjo vėjais: „Pagal jo tekstą „Skinsiu raudoną rožę“ lietuvaičiai plėšia visose užstalėse“...
Šį faktą neseniai patvirtino ir pats dainos kūrėjas – kompozitorius Algimantas Raudonikis. „Istorija yra paprasta,– teigė A. Raudonikis.– Galvojau, ką vedybinio gyvenimo pirmų metinių proga padovanoti žmonai. Sugalvojau – dainą, bet nei teksto, nei muzikos neturiu. Tai pradėjau nuo muzikos, paskui Jono Lapašinsko paprašiau, kad parašytų tekstą. Jis tada atostogavo Druskininkuose, čia vasara buvo. Sakiau, kad man apie gėles reikia, apie rožes, nesvarbu, lauko gėlės gali būti“.
Taip 1967 metais kompozitoriaus vedybų pirmųjų metinių proga ir atsirado ši skambi daina. Eilėraštis buvo pavadintas „Raudona rožė“. Bet kolegos jau tuomet jį įspėjo – pavadinimas gali kliūti – visuomenėje vyravo nuotaikos prieš miesčioniškumą. Taip ir buvo – tuometinio Lietuvos radijo vadovai kategoriškai pareikalavo pakeisti dainos pavadinimą. Ilgai nesukęs galvos, kompozitorius pavadinimui pasirinko vieną dainos eilutę – „Lauksiu tavęs ateinant“. Štai tas tuometinis Jono Lapašinsko eilėraštis:
Lauksiu tavęs ateinant (Raudona rožė)
Žydi, kvepia margos gėlės.
Šiandien liaunus daigelius aš vėl radau.
Juokiasi žiedus iškėlę
Saulės spinduliams, ir man, ir tau...
Skinsiu raudoną rožę
Ir atnešiu tau kas rytą dovanų –
Lašą vilties ir grožio,
Spindulį pavasario dienų...
Rožės, darželio gėlės–
Mūsų laimei ir draugystei jų liepsna;
Širdį uždegs ir vėlei,
Ir svajonė vėl nubus jauna.
Skamba, aidi linksmos dainos,
Vėjas lydi jas tolyn, tolyn lauku...
Lauksiu aš tavęs ateinant,
Bėgsiu pasitikt žiedų taku...
Skinsiu raudoną rožę,
Ji ant rankų degs tarsi ugnis skaidri.
Tau iš toli pamosiu,
Nešiu ilgesį karštoj širdy.
Rožę, raudoną rožę,
Aš atnešiu tau kas dieną dovanų –
Lašą vilties ir grožio,
Žiburį pavasario dienų.
Nauja daina buvo patenkinta ir vertinimo komisija, ir pati kompozitoriaus žmona. Juk tekste pakako visko – ir meilės, ir gėlių, ir grožio... „Viskas ėjo kaip sviestu patepta,– prisimena Algimantas Raudonikis,– ir uždainavo visa Lietuva“. Per radiją pirmiausia nuskambėjo Stasės Laurinaitytės ir Jono Mašanausko įrašas. Scenoje ją pirmą kartą atliko Nijolė Ščiukaitė ir Jurgis Žukauskas. Netrukus daina atsirado ir kitų solistų repertuare. Svarbiausia, ją uždainavo patys žmonės: kas gi šiandien neprisimena šių populiarios dainos žodžių? Melodinga daina dažnai skamba vakarėliuose, ją pamėgo ir senas, ir jaunas...
Teksto autorius Jonas Lapašinskas (1923 03 04 – 1997 12 11). Jis yra sukūręs nemažai eilėraščių dainoms, išleidęs šešias poezijos knygas, daug posmų skyrė vaikams. Poeto pusbrolis, rokiškėnas Vidas Zizas taip prisimena Joną Lapašinską: „Mano atminty jis koks buvo, toks ir liko: aukštas poeto pareigas užimantis didelis vyrukas akį traukiančiais ilgais plaukais... Visai Lietuvai per įvairius susibūrimus traukiant jo sukurtą „Skinsiu raudoną rožę“, kurią dainon „įkėlė“ garsus kompozitorius Algimantas Raudonikis, visos giminės širdys degė pasididžiavimu“...
O pradžią Jono Lapašinsko poezijai davė... Salomėja Nėris. Būdama valstietiško laikraščio redaktore, Michalina Meškauskienė rekomendavo poetei pradedantį provincijos autorių. Paskaičiusi pirmuosius jaunuolio poetinius bandymus, Salomėja paskatino Lapašinsko ištikimybę poezijos mūzai. Tiesa, ta ištikimybė netapo gyvenimo pagrindine misija. Kelios eilėraščių knygos tikrai nėra didelis kraitis. Kur kas daugiau nuveikta žurnalistikos erdvėse. Jis įvairiais metais redaktoriavo tokiuose populiariuose žurnaluose, kaip Švyturys, Jaunimo gretos, Žvaigždutė. Kartu su poetu Jaunimo gretose dirbęs rašytojas Algimantas Mikuta dabar taip vertina Joną Lapašinską: „Buvo minkštas geraširdis žmogelis, ištisai pataikavęs partinei valdžiai, rašęs sentimentalius eilėraščius.“
O bene daugiausia Jonas Lapašinskas parašė tekstų dainoms, kurių melodijas kūrė ne tik Algimantas Raudonikis, bet ir tokie muzikos grandai, kaip Benjaminas Gorbulskis, Teisutis Makačinas, Vytautas Laurušas ir kiti.
Kaip ten bebūtų, bet Jono Lapašinsko poetinis duetas su kompozitoriumi Algimantu Raudonikiu paliko ryškų pėdsaką žmonių atmintyje. Ta Skinsiu raudonę rožę ir dabar neretai virpina lietuvaičių širdis vakaronėse...
