Naujausios
Jono Vareikos paroda bibliotekoje atidaryta balandžio 8 dieną. Vos įžengus į III aukšto galeriją pasitiko kaimiška muzika, dainos, linksmai sukosi Šiaulių kultūros centro liaudiškų šokių ansamblio „Kalatinis“ poros. Šiam kolektyvui priklauso ir pats J. Vareika.
Parodos autorius sako norėjęs mintimis visus nukelti į tuos laikus, kai kaimuose būdavo rengiamos gegužinės su liaudiška muzika, dainomis ir šokiais.
Pristatydamas parodą tautodailininkas trumpai papasakojo, kaip gamina šiaudines skrybėles ir kuo jos buvo ir tebėra svarbios kaimo lietuviui.
Šiaudines skrybėles gaminti Jonas Vareika išmoko dar vaikystėje. Iš Biržų rajono Vabalninko kilęs tautodailininkas pasakoja, kad šiaudines skrybėles ir kepurėles pynė ir jo senelis, ir mama su tėčiu.
„Turiu sodą, iš rudens pasisėju rugių. Liepos pabaigoje, per šventą Oną nupjaunu, išsivalau šiaudus. Ilgais rudens ir žiemos vakarais pinu juosteles, paskui iš jų susiuvu norimos formos ir dydžio skrybėles ar kepurėles su snapeliu. Vakarais prie televizoriaus mano rankos visad užimtos. Labai daug per karantiną padariau, nes nebuvo kur išeiti“, – pasakoja J. Vareika.
Kiek per gyvenimą yra nupynęs skrybėlių – neskaičiuoja. Pardavęs yra vos keletą, visas kitas – išdovanojęs. J. Vareikos skrybėlės yra iškeliavusios ir už Atlanto, pasklidusios po Europos šalis.
„Daug kas važiuodami pas draugus ar gimines į užsienį šiaudinę skrybėlę veža kaip suvenyrą“, – sako tautodailininkas.
J. Vareika apgailestauja, kad folkloro kolektyvai primiršo šiaudines skrybėles, dažnai jas laiko menkavertėmis. Daugelis ansamblistų vyrų puošiasi veltinėmis vilnos skrybėlėmis, tačiau, pasak J. Vareikos, jos tinkamos tik šaltuoju metų laiku, vasarą veltinių skrybėlių senovės žmonės nedėvėdavo – tik šiaudines. Jos apsaugo nuo saulės, su jomis neprakaituoja galva. Švenčių progomis vyrai savo šiaudines skrybėles papuošdavo juostomis, gražiomis paukščių plunksnomis.
Žiemą vyrai galvas dengdavo siūtomis kepurėmis iš storos medžiagos ar kailio, ir tik 18 amžiaus pabaigoje–19 amžiaus pradžioje iš Vakarų atėjo veltinių skrybėlių mada. Iš pradžių jos buvo gana brangios, todėl tik retas kuris kaimo žmogus galėjo tokią įsigyti.
„Nuo senų laikų su šiaudinėmis skrybėlėmis šokamas liaudies šokis „Kepurinė“. Labai smagu, kad „Lietuvos“ ansamblis (ir choras, ir šokėjai) parodė gerą pavyzdį ir Lietuvos 100-mečio koncerte pasirodė su šiaudinėmis skrybėlėmis. Juk būtent šiaudinėmis skrybėlėmis vasarą galvas dengdavo senovės lietuviai vyrai, o moterys – skarelėmis, vainikais, karūnėlėmis“, – pasakoja tautodailininkas.
Greta šiaudinių skrybėlių puikuojasi ir Jono Vareikos skutinėti velykiniai margučiai.
„Skutinėti išmokau iš mamos ir tėtės. Kiaušinius dažydavo svogūnų lukštais, o paskui aštriu peiliuku skutinėdavo. Man iš pradžių nesisekė, bet užsispyriau išmokti. Svarbiausia reikia gero peiliuko. Raštai – iš galvos. Kartais naudoju pirktinius dažus, bet labiausiai patinka dažyti svogūnų lukštais. Į dažus įpilu šiek tiek acto, palaikau virtus kiaušinius dažuose, kol įgauna norimą spalvą. Kuo tamsiau nusidažo kiaušinis, tuo ryškesnis išskutinėtas raštas išeina“, – sako J. Vareika.
Parodoje eksponuojami šviežiai skutinėti margučiai, vienas kitas – iš pernai metų. Margučius tautodailininkas irgi dažniausiai išdalija kaip velykines dovanas ar suvenyrus.
„Man malonu, kai galiu pradžiuginti žmogų“, – sako tautodailininkas.
Jono Vareikos parodą Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos III aukšto galerijoje galima aplankyti iki balandžio 28 d.
