Kaip mes nuvertėme Šiaulių „kareivį“

Juozo Bindoko nuotr.
Rugpjūčio 21 d. sukako 30 metų, kai sovietinės imperinės jėgos galutinai pralaimėjo B. Jelcino demokratinei Rusijai. Bet žlunganti imperija nusinešė 7 muitininkų ir mūsų bendražygio savanorio Artūro Sakalausko gyvybes. Artūras buvo paskutinė mūsų kovos su imperija auka. Jo žūtį mes, Laisvės gynėjai, iškilminga rikiuote prie Seimo, jo žūties vietoje, paminėjome rugpjūčio 21 d.

Situacija po mūsų laikinos pergalės sausio 13 d. kiekvieną dieną darėsi vis sudėtingesnė, nes imperinės jėgos, pralaimėjusios vieną mūšį ruošėsi rimtam smūgiui. Jos ruošėsi, ruošėmės ir mes, treniravomės, gaminomės ginklus, juos pirkome iš sovietų kariškių. Kartu masiškai dalyvavome Lietuvos partizanų perlaidojimuose. Mus labai pasisekė, kad mūsų būriui teko garbė dalyvauti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Prezidiumo narių Petro Bartkaus – Žadgailos ir Broniaus Liesio – Nakties palaikų atkasime ir perlaidojime. Ariogaloje 54 žuvusių partizanų palaikų paieškose ir perlaidojime.

Jau 31 metai, kaip mes, šiauliečiai, kiekvienų metų rugpjūčio pirmą savaitgalį vykstame į Ariogalą ir pagerbiame ten palaidotus partizanus. Labai įsimintinas buvo mūsų dalyvavimas 1991 m. birželio 22 d. Rainiuose, šventinant Koplyčią Rainių kankiniams, kur mūsų būrys buvo atsakingas už nužudymo vietos apaugą. Čia budeliai, vadovaujami I. Dušanskio ir P. Raslano, ramiai smaginosi net dvi paras 1941 m. birželio 24– 25 d. Šių žudynių galėjo ir nebūti, jeigu Telšiuose būtų laiku susikūręs dabar taip niekinamų Birželio sukilėlių būrys. O vyrai negalėjo susiorganizuoti, nes birželio 23–25 d. Raseinių apskrityje ir dalyje Telšių apskrities vyko vienas didžiausių Antrojo pasaulinio karo tankų mūšių, kuriame iš rusų pusės dalyvavo per 1000 tankų, tarp jų buvo apie 60 sunkiųjų tankų KV, todėl vermachto tankų divizijos užtruko 3 paras, kol su jais susidorojo. To mūšio priedangoje ir siautėjo budeliai.

Visą vasarą Lietuvoje siautėjo sovietų kariškiai, automagistralėmis pirmyn atgal judėjo jų technikos kolonos, kartu su jomis sinchroniškai į Vilnių judėjo ir kolchozų pirmininkų suorganizuotos ,,žemdirbių“ kolonos nuversti fašistinį V. Landsbergio režimą. Todėl ne kartą teko vėl vykti į Vilnių prie Lietuvos širdies, Aukščiausiosios Tarybos.

A. M. Brazausko partija taip pat organizavosi ir ruošėsi taip pat perimti valdžią. Šiauliuose įvyko jų garsusis LDDP mitingas, kurio susprogdinimui vadovavo Žilvinas Razminas ir kaunietis Vaidotas Rinkevičius – Šlagbaumas. Mūsų šiauliečių savanorių kuopa glaudėsi Šiaulių Sąjūdžio būstinėje, priglaudėme ir besikuriančią Šiaulių rajono savanorių kuopą, kurios vadas buvo Juozas Griguola, bet realiai jai vadovavo po sausio įvykių iš Krašto apsaugos departamento išmestas Ž. Razminas.

Mes su Algirdu Ulčinu nujautėme, kad kažkas bus, nes Ž. Razminas į Sąjūdžio būstinę surinko visus negausius rajono savanorius ir E. Mačiulskio vadovaujamus šaulius. Manęs parašė duoti vyrų, bet aš griežtai atsisakiau. Jį visuomet labiausiai domino keistuoliai, turintįs psichologinių problemų. Keletą tokių surado, jų grupę pavadino ,,Pavasario“ vardu. Tai jie vėliau amfiteatre ištepliojo garsųjį šūkį ,,Lietuva – lietuviamas“. Aš ir dabar tų lietuvių, vaikščiojančių kovo 11d. su tais šūkiais, paklausiu: ,,O kur jūs buvot, kai Lietuvos parlamentą gynė ukrainiečiai ir Leningrado liaudies fronto nariai?“ Gynėjai ukrainiečiai dažnai atvyksta ir dabar, o leningradiečiai beveik visi Putino režimo išžudyti.

Taigi Ž. Razminas visus rajono šaulius apginklavo raudonomis vėliavomis ir išsiuntė į mitingą. Mes su Algirdu nusprendėme, kad reikia nufilmuoti. Mūsų nuojauta neapgavo. Man filmuojant, o Kirkilui skaitant tezes staiga – sprogimas. Atlekia ir ant manęs rėkdamas: „Tavo darbas“, nežinau, kas jis tuomet buvo – 1-asis komunistas ar 1-asis Šiaulių miesto komjanuolis A. Ivaškevičius? Aš jį pavadinu idiotu ir pasiunčiu „ant trijų raidžių“.

Žiūriu, kas vyksta ir matau, kad sausio dienomis per mūsų postus iš Aukščiausiosios Tarybos pasipustęs padus bėgdavęs M. Stakvilevičius rodo neregėtą drąsą ir atsisėda į šaulių, laikančių raudonas vėliavas, tarpą ir juos provokuoja, kad jį sumuštų. Prišoku ir liepiu dingti, o vyrus raminu. Kitą dieną jis iš Aukščiausiosios Tarybos tribūnos rėkė, kad Kliunka jį pavadino bailia žiurke.

Po šio teroristinio akto Ž. Razminui pasakiau: „Tu – arba kagėbistas, arba idiotas“, ir jį su visa jo gauja išmetėm iš Šiaulių Sąjūdžio būstinės.

Dabar šio teroristinio akto organizatoriai demonstratyviai nešioja Sausio 13-osios atminimo medalius. Tai SKAT Šiaulių rinktinės vado

R. Jurgaičio „nuopelnas“. Mums tai matyti labai skaudu, nes, kad pavyktų visus kuopos vyrus apdovanoti šiais medaliais, man teko daug pavargti.

Daug šiauliečių, Aukščiausiosios Tarybos gynėjų, nuėjo tarnauti į Pasienio tarnybą, jiems teko didžiuliai išbandymai. Latvijos Lietuvos pasienį terorizavo Rygos OMON-as. OMON-as šiame ruože tik treniravosi: degino, sprogdino Lietuvos pasienio postus, mušė vyrus, bent 5 mūsų būrio vyrai galėtų papasakoti ką patyrė. Vyrai neturėjo teisės priešintis, nes buvo įsakymas nesipriešinti, neprovokuoti. Medininkuose vyrai šio įsakymo laikėsi šventai.

Prasidėjo tyrimas, kas tai galėjo padaryti. Lietuvos KGB greitai išmetė versiją, kad tai galėjo padaryti Ž. Razminas ir Šiaulių SKAT kuopos vadas A. Kliunka. Razmino šešėlis mane persekiojo visą mano tarnybos laiką Krašto apsaugos struktūrose.

Bet vieną dalyką man pavyko padaryti. Tai – Ž. Razminui sutrukdyti susprogdinti paminklą sovietiniam kareiviui, kuris tuomet stovėjo dabartinėje Prisikėlimo aikštėje. O buvo taip.

1991 m. rugpjūčio 19 d. Maskvoje reakcingas komunistų sparnas nušalino M. Gorbačiovą nuo valdžios ir visoje Sovietų sąjungoje įvedė karinę padėtį ir paskelbė, kad Baltijos valstybėse priimti Nepriklausomybės aktai yra antikonstituciniai.

Rugpjūčio 19 d. rytą vykstu į Vilnių gauti nurodymų iš SKAT vadovybės. Nežinau kas manęs paprašo iš Bazilionų paimti ir į Vilnių nuvežti Romualdą Ozolą. Labai nustembu, nes Šiaulių politikai visuomet varžėsi, kas Romualdą veš į Vilnių. Pučas – drąsuolių neatsirado. Ties Vilniumi su Romualdu sėkmingai prašokame dar tik statomą iš trijų BTR-ų (šarvuočių) postą.

KAD,o vadai pataria grįžti į Šiaulius ir ruoštis blogiausiam, nes situacija dabar buvo daug blogesnė, mūsų likimas šį kartą sprendėsi ne Vilniuje, bet Maskvoje, ir mes gerai supratom, kad imperinės jėgos tokio neryžtingumo kaip sausio mėnesį tikrai nepakartos. Aukščiausioje Taryboje – 200 ginkluotų vyrų, aplink ją tik būrelis vilniečių. Labai gerai suprantu, kas mūsų laukia, geriausiu atveju – internavimas.

Grįžtu į Šiaulius pas kuopos vyrus. Šiaulių televizija užimta, kaip ir Sitkūnų retransliacijos stotis. Kuopos vyrai, apsiginklavę kuo gali, bazuojasi dviejose vietose. Mus iš Tauragės bendražygių pasiekia žinia, kad iš Kaliningrado srities Tauragės kryptimi pajudėjo 58 mašinos desantininkų, o ties Rusne stovi tankai, kurių varikliai periodiškai pašildomi.

Mes su Algirdu važinėjame ir stebime situaciją. Matome, kad sovietiniai desantininkai karinius postus išdėsto ant kiekvienos sankryžos ir tik iki miesto centro. Suprantame, kad ims Šiaulius, o pagrindinės jėgos slepiasi miške, kažkur ties Bubiais. Tokia įtempta situacija tęsiasi dvi dienas, nes Maskvoje vyksta kova tarp perversmininkų ir B. Jelcino komandos.

Ž. Razminas ir vėl „pasižymi“, jis žino, kur išsidėstęs mūsų būrys, vieną jų jis užpuola, klykdamas kažką rusiškai. Vyrams pasakau, kad reikėjo nudėti kaip šunį. Taip jis pasielgė ne pirmą kartą. Kartą miške stovyklaujančius E. Mačiulskio vadovaujamus šaulius apšaudo iš kulkosvaidžio. Laimei, bet Lietuvos nelaimei, neatlaikęs atatrankos nugriuvo. Šauliai atsakė taikliu šūviu į tą vietą, kur ką tik stovėjo Putino ideologo Dugino sekėjas, nuolat mitinguose klykiantis apie dipolinį pasaulį.

Rugpjūčio 21 d. B. Jelcinas kreipiasi į armiją, ragindamas ją pereiti į demokratinės Rusijos pusę. Nusprendžiam, kad mums tų kreipimųsi labai reikia, kad perauklėtumėm besilepiančius miške rusų karius. Savivaldybė duoda automobilį su vairuotoju Romu Liandzbergiu prie Vilniaus atsiduriame apie 15 val., per radiją girdime, kad pučas pralaimėjo. Tuo greitai įsitikiname ir patys, nes nuo kelio nuvažinėja tie BTR-ai, kurios mes su R. Ozolu sėkmingai prašokome prieš 2 dienas.

Iš Aukščiausiosios Tarybos pasiimu B. Jelcino kreipimąsi ir visu greičiu atgal. Su Algirdu skubame į Bubių miškus ieškoti desantininkų ir netikėtai sau jais susiduriame ant kelio ties Aukštelke. Nedelsiant pradedame dalinti B. Jelcino kreipimąsi. Kareiviai labai nustebę, suprantame, kad visiškai nieko nežino, kas vyksta Maskvoje.

30-ies automašinų ir BTR-ų kolonos pabaigoje akis į akį susitinkame su desantininkų bataliono vadu majoru. Jis į mus nukreipia automatą ir liepia dingti.

Su Algirdu džiaugiamės, kad jo nebuvo kolonos pradžioje, todėl mums pavyko supažindinti kareivius su tuo, kas vyksta Maskvoje.

Rugpjūčio 23 d. iš radijo sužinome, kad Vilniuje Sąjūdžio žmonės Lukiškių aikštėje nuvertė Lenino paminklą. Mes su Algirdu susižvalgome ir nusprendžiame imtis kareivio nukėlimo. Pavargome klausytis dvejus metus jau besitęsiančių Šiaulių politikų ir Šiaulių dramos teatro režisieriaus Gyčio Padegimo virkavimų, kad kareivis nusitaikęs į teatrą, todėl jį reikia nukelti.

Rugpjūčio 23 d. surandame autokraną, atsivarome į aikštę ir už kareivio užkabiname lynus, pabandome kelti, tačiau paminklas – nejuda iš vietos, tik autokranas pakyla.

Taip dirbant mane su Algirdu su atstatytais automatais apsupa policininkai. Jiems, kad nebūtų jokių provokacijų, buvo įsakyta saugoti paminklą.

Mus „supakuoja“ ir nusiveža į komisariatą. Pradeda tardyti, kas mes tokie, kas leido. Paaiškinu, kad esu Šiaulių miesto deputatas, Alfredo Vilbiko kolega, kad jau metus miesto valdžia su kariškiais veda derybas dėl kareivio nukėlimo ir pastatymo ant sovietinių karių kapų. O dabar – konkrečiai leidimą davė V. Landsbergis, nors iš tikro mes nieko su prof. V. Landsbergiu nederinom.

Policininkai man leidžia paskambinti Alfredui. Netrukus jis įsako mus paleisti. Mes grįžtame prie kareivio. Netikėtai prie mūsų pasirodo Šiaulių zonos KAD,o viršininkas Z. Orentas ir pareiškia, kad ginklu nuo mūsų gins kareivį. Paaiškinam, kad turim leidimą. Tuomet jis mus pritrenkia, pasiūlydamas kareivį susprogdinti. Nežinau, ko jis tuo siekė, tikrino mus ar iš tikro taip manė.

Darbą tęsėme kitą dieną. Kadangi miesto vadovai kariškiams buvo pažadėję, kad kareivį mes nukelsime tvarkingai, nepažeizdami jo, tai su pneumatiniu kaltu atsargiai pradėjome pjauti paminklo pagrindą. Darbas buvo sunkus, nes 1947 m. paminklą statę vokiečių belaisviai nevogė cemento, todėl kareivio postamentas buvo be galo tvirtas. Mums taip plušantiems į pagalbą pasisiūlė a.a. Jono Misiūno vadovaujami Šiaulių ugniagesiai.

Tuomet kilo labai kurioziška situacija, kurią buvo labai įdomu stebėti. Kai ugniagesiai, vilkėdami darbo drabužiais – sovietinės armijos uniformomis (HB), prie nukeliamo paminklo drebėdami iš pykčio, su gvazdikais rankose pradėjo plūsti rusakalbiai karo veteranai. Čia jie akis į akį susidūrė su mus palaikančiais tremtiniais ir politiniais kaliniais. Bet, kai pamatė, kad paminklą nukelia „rusų“ kareiviai, juos ištiko šokas. Tikrai labai gaila buvo žiūrėti į juos.

Nukėlus statulą, aikštėje liko postamentas. Savivaldybėje užvirė diskusija, kokiomis lėšomis reikia į pašalinti. Tuomet miesto spaudoje pasirodė miesto Tarybos vicepirminniko M. Končiaus mus šokiravęs pareiškimas, kad Sąjūdžio aktyvistai pasikarščiavo.

Tarybos vicepirmininkas turbūt laukė, kad paminklą susprogdintų Ž. Razminas, o galbūt norėjo sulaukti V. Putino režimo ir tokios pat reakcijos, kokios sulaukė estai, kai perkėlė „kareivį“ Taline?

O viskas baigėsi tuo, kad miesto valdžia apgavo sovietų kariškius, nes paminklo nepastatė jų karių kapinėse, o jis atsidūrė Grūto parke. Galbūt kas nors ir uždirbo. O į Šiaulius atvykus vokiečių belaisviams, kurie buvo surasti pagal postamente rastą jų rašytą laišką, tas pats M. Končius pasigyrė, jog jis organizavo kareivio nukėlimą.

...Praėjo 30 metų, bet atrodo, kad viskas vyko vakar. Vaikščiojome peilio ašmenimis. Manau, kad tautos ryžtas, pasiaukojimas ir Dievo apvaizda padėjo Lietuvai ištrūkti iš imperijos gniaužtų.

Tačiau imperinės jėgos nerimsta, prisidengdamos naudingais idiotais, ir vėl puola mūsų tuomet, 1991-aisiais metais, antraisiais namais tapusią Aukščiausiąją Tarybą, dabar Seimą.

Susijusios naujienos