Laisvė ne naikina, o puoselėja

Reginos MUSNECKIENĖS nuotr.
Rimandas Bilius meilę ir atsakomybės jausmą už savo kraštą paveldėjo iš savo tėvų.
Kelmiškis verslininkas Rimandas Bilius, artėjant su Lietuvos Nepriklausomybe ir Laisve susijusioms šventėms, visuomet virpančia širdimi prisimena 1991-ųjų sausio įvykius, kurių liudininku ir auka tapo pats.

Kareivių smūgius automatų vamzdžiu ir buože kasdien primena suluošintas kūnas. Bet širdis visuomet kartoja tą patį: „Už laisvę reikia kovoti nuolat. Laisvė turi būti kurianti, o ne griaunanti ir naikinanti. Laisvę reikia puoselėti ir auginti, kad perduotum ateinančioms kartoms“.

Okupacijos smūgiai

„Visą gyvenimą ėjau kaip jūreivis – krūtinę atstatęs, – sako Kelmėje žinomas verslininkas, automobilių serviso savininkas Rimandas Bilius. – Tačiau žiaurūs 1991-ųjų sausio įvykiai buvo smūgis visam mano gyvenimui.“

Rimandas nelaiko savęs didvyriu, nors per 1991-ųjų sausio įvykius gyvas išliko tik laimingo atsitiktinumo dėka. Galbūt tas natūralus poreikis tarnauti savo tautai ir Tėvynei paveldėtas iš giminės. Jo dėdė buvo partizanas. Rezidavo Suvartuvos miške. Kiti tėvo broliai ir tolimesni giminaičiai tarnavo kaip partizanų ryšininkai.

Apie tai R. Bilius žino tik iš pasakojimų. Pats gimė okupuotoje, tarybinėje Lietuvoje. Įgijo automobilių remonto ir aptarnavimo inžinieriaus specialybę. Kaip ir visi jo bendraamžiai atitarnavo sovietinėje armijoje.

Su okupaciniu režimu susidūrė Andropovo laikais. Gimimo liudijime apylinkės darbuotojai padarė klaidą – pavadino jį ne Rimantu, kaip norėjo tėvai, o Rimandu. Patikino, jog klaidą galės ištaisyti tuomet, kai gaus pasą. Pase iš tiesų pavyko įrašyti tradicinį Rimanto vardą. Tačiau, praėjus kuriam laikui, jo dokumentais susidomėjo saugumas. Pasikvietė, tardė kelias dienas, kodėl pakeitė vieną vardo raidę. Liepė atstatyti gimimo liudijime įrašytą vardą. Teko keisti ne tik pasą, bet ir vairuotojo pažymėjimą bei kitus dokumentus.

Kai 1988-aisiais ir 1989-aisiais padvelkė Laisvės vėjais, tiek paties Rimando, tiek jo tėvų šeima puoselėjo viltį, jog okupacija jau nebeilgai truks. Apimta visuotinės euforijos Bilių šeima skubėjo į Baltijos kelią, susikibti rankomis su to paties likimo broliais latviais ir estais. Pasiėmė ir Rimando tėtį. Baltijos kelias jo akims prilygo stebuklui. Šitiek vieno ir to paties jausmo apimtų žmonių, tokios vienybės nebuvo matęs.

Tėvai, gyvenę ir nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje, galėjo palyginti gyvenimą nepriklausomoje valstybėje ir okupuotoje. Visu skaudumu pajuto okupaciją, kai buvo nacionalizuota viskas, ką savo rankomis buvo uždirbę.

Apie laisvą Lietuvą, partizanų kovas jie dažnai pasakodavo savo vaikams. Rimandas yra sukaupęs nemažai medžiagos apie Suvartuvos ir kitų aplinkinių partizanus.

Saugojo tarpmiestinę telefonų stotį

Antrąjį skaudų okupacijos smūgį R. Bilius patyrė per 1991-ųjų sausio įvykius.

Į gyvenimą jau išleidęs abi dukras, turintis studentą anūką lemtingų įvykių dalyvis aiškiai prisimena prieš trisdešimt metų patirtus išgyvenimus ir detaliai apie juos pasakoja.

„Sausio tryliktosios vakarą vėlokai grįžau iš darbo. Visuomet išeinu paskutinis kaip laivo kapitonas. Žmona Irena žiūri televizorių. Rodo žiaurius įvykius. Pasigirsta informacijos, jog po Vilniaus ateis eilė ir rajonų centrams. Visą naktį nesudėjom bluosto.

Sausio 14-osios rytą į duris pasibeldė tuometinis Aukščiausiosios Tarybos narys, Kovo 11- osios akto signataras Antanas Račas. „Rimai, reikia žmonių. Į Vilnių važiuos autotransporto vyrai ir jūsų serviso darbuotojai.“

Iš Kelmės pajudėjo keli pilnutėliai autobusai. R. Bilius su žmona Irena ir serviso darbuotoju į sostinę leidosi savo „Žiguliais“. Jų misija buvo saugoti tarpmiestinę telefonų stotį. Pakeisti ten budėjusius žmones, kad neįleistų kareivių. Rimandui patikėta vadovauti ten budėjusiems žmonėms.

Kad nesušaltų, kai kurie vyrai išgėrė arielkos. Įgavę drąsos ėmė šturmuoti už plonytės linijos stovinčius rusų kareivius.

„Puoliau į tarpą, kad kareiviai nepradėtų šaudyti, – prisimena R. Bilius. – Vienas tankistas atstatė patrankos vamzdį ir šovė iš tuščio sviedinio. Smūgio banga nubloškė vyrus. Kai kurie spėjo užlįsti už medžio.

Tie kareiviai buvo iš Uzbekijos. Bandžiau juos įtikinti mesti automatus ir važiuoti į savo šalį ginti Tėvynės laisvės. O jie atsakė: „Kaip atrodys, kad grįšime neatitarnavę kariuomenėje. Kokie mes vyrai?“

Išgelbėjo karinis bilietas

Apie trečią valandą nakties Biliai patraukė namo. Juos pakeitė kiti Lietuvos laisvės gynėjai.

Kai jų „Žiguliai“ įriedėjo į autostradą, į akis pradėjo spiginti prožektoriai. Plentą buvo užtvėrę tankai. Sustatyti eglute abiejuose kelio pusėse. O šalia – būriai ginkluotų kareivių. Reikalauja sustoti.

„Sustojau šalikelėje. O čia išsirikiavę šeši tankai. Vienas pradėjo važiuoti į mūsų automobilį. Akimirką pagalvojau – viskas, sutraiškys. Likus kokiai trisdešimčiai centimetrų iki automobilio galo, sustojo.“

Pareikalavo atidaryti bagažinę. Ten po vatinuku gulėjo kirvukas, motopjūklas ir batai. Įrankiai liko po darbo miške.

„Ginkluotas iki dantų“, – piktai pro dantis iškošė kareivis.

„Kokie čia ginklai?! Kur juos matote?“– nepasidavė Rimandas.

„Kaip kirto automato vamzdžiu į nugarą – manęs neliko iki pažastų. Jaučiau tik galvą ir rankas. Sudribau tarp savo mašinos ir tanko vikšrų. Kiek atitokęs kibausi į automobilio panelę, bandžiau stotis. Pribėgęs jaunas, stotingas kareivis porą kartų tvojo į šoną automato buože. Praradau sąmonę. Pabudęs pamačiau, kad mane gaivina karininkas. Atvilko prie automobilio durelių. Paguldęs ant šono, lanksto stuburą, purto. Šiaip ne taip pastatė ant kojų. O man krūtinė dega. Šoną drasko skausmas. Pilna burna druskos ir žvyro nuo kelio.

„Nu, padla, už viską atsakysi. Aš taip nepaliksiu“, – iš paskutinių jėgų surezgiau rusišką sakinį. O tas: „Kodėl nepasakei, kad esi karininkas? Būtume praleidę. Dabar šauk iš čia kuo greičiau!“

Tik vėliau ponas Rimandas suprato, jog tarp dokumentų, kuriuos paėmė karininkas, buvo ir karinis bilietas. Jis tarnavo laive, kuriame buvo įsikūręs mokslinis institutas. Už pasiekimus Rimandui suteiktas leitenanto laipsnis, jis buvo apdovanotas ir įtrauktas į Instituto Garbės knygą.

„Daug kas užsimiršo, Rimas daugiau prisimena negu aš, – apie tą lemtingą naktį pasakoja Kelmės specialiosios mokyklos direktorės pavaduotoja dirbanti Irena Bilienė. – Manęs neišleido iš automobilio. Bet mačiau tuos mažo ūgio kareivukus iš Azijos. Apsiavę veltiniais. Į mus atstatę automatus. Baimė ir neapykanta. Du jausmai, kuriuos išgyvenau tą naktį.

Mintis, kas bus su pradinukėmis dukromis, jei mes žūtume. Jos buvo paliktos Kelmėje, pas kaimynus. Išgirdau vyro šauksmą. Supratau, jog rėkia iš skausmo. Paskui nutilo. Apėmė dar didesnė neviltis. Gal Rimo jau nebėra?

Likimas leido mums sėkmingai grįžti namo. Bet Vilniuje patirti jausmai: žmonių rimtis, susikaupimas ir baimė, tvyrojusi net ore, niekuomet neužsimirš. Apie tai pasakojame dukroms. Viliamės, jog jos mūsų pasakojimus apie kovą už laisvę perduos savo vaikams ir anūkams.“

Svajonė apie saldų vaisių

Sovietų kareivių smūgių pasekmes R. Bilius jaučia iki šiol ir jaus visą likusį savo gyvenimą.

Grįžus į Kelmę, medikai diagnozavo, jog sulaužyti šonkauliai. Tris mėnesius buvo skausmingas kiekvienas įkvėpimas. Bet viskas tuo nesibaigė. Prisidėjo ir kraujo užkrėtimas. Tik tą naktį budėjusio gydytojo Algimanto Petrovo dėka tiksliai nustatyta diagnozė ir suteikta skubi pagalba. Paskui Šiaulių ligoninė, didelės dozės antibiotikų, lašinės.

„Po trijų dienų daktarams sakiau: „Duokit, pasirašysiu ką tik reikia. Nenoriu daugiau mūčytis.“ Bet vyriausias gydytojas paguodė: „Kentėk. Viskas eina į gera.“ Kentėjau dar savaitę. Numečiau 20 kilogramų, bet išvengiau mirties“, – prisimena vyras.

Deja, smūgius teko prisiminti dar ne kartą. Pradėjo didėti cukraus kiekis kraujyje. Medikai nustatė dar baisesnių dalykų. Trūkusi, bet savaip sugijusi kasa. Gydytojai kraipė galvas. Kaip tas žmogus ir išgyveno? Plyšęs inkstas. Inkstą teko operuoti. O didelį cukraus kiekį kraujyje iki pat gyvenimo pabaigos koreguoti vaistais.

Dėl sužalojimų ir didelio vartojamų vaistų kiekio padidėjo kraujospūdis. Rimandas patyrė ir infarktą. Teko stentuoti kraujagysles.

„Gerai man užvožė tas jaunas kareivis. Davė iš širdies, – liūdnai juokauja laisvę gynęs kelmiškis. – Taip ir gyvenu nuolat save ribodamas. Apie saldų vaisių galiu tik pasvajoti. Bet dėl nieko nesigailiu. Jeigu reikėtų, elgčiausi taip pat kaip tuomet.“

Laisvės skonis

– O ar saldi laisvė, už kurią taip brangiai sumokėjote?

– Žmogui visada mažai. Jis nori geriau ir daugiau. Jam nuolat trūksta pinigų. Palyginti su sovietiniais laikais žymiai geriau gyvename, nesame uždaryti geležine uždanga. Bet lyginant su kitomis Vakarų šalimis, atsiliekame.

Tam yra ir objektyvių ir subjektyvių priežasčių. Europos senbuvės jau seniai eina demokratijos keliu. O mes 50 metų buvome okupuoti. Bet jau trisdešimt metų – laisvi. Kalti ir neprotingi šalies vadovų sprendimai, kompetencijos stoka.

Paimkim kad ir miškus. Katastrofų katastrofa. Plyni kirtimai. Suprantu, yra medžių, kuriuos reikia pjauti. Pavyzdžiui, drebules. Bet išpjauti ąžuolai, kurie gali stovėti šimtus metų, gamtos plaučiai eglės ir pušys. Net jaunus 20–30 centimetrų ąžuoliukus ir pušeles žmonės išrankioja. Draustiniai paversti šiukšlynais. Negi prezidentai ir ministrai to nemato? Ypač, kad tai daroma ne dėl valstybės išgyvenimo, o dėl žmogaus grobuoniškumo. Gavęs daugiau laisvės žmogus skuba viską sunaikinti, išparduoti, kad tik daugiau turėtų asmeninės naudos.

Man ypač gaila miško. Vaikščiodamas tarp medžių girdžiu miško muziką. Suvartuvos mišką, šalia kurio užaugau, išguldė 1992–1994 metais. Nuo to laiko užaugo šiokie tokie medžiukai. Bet tai ne anas solidus, brandus miškas.

Galime paimti bet kurią kitą gyvenimo sritį. Visur yra spragų ir taisytinų dalykų. Net netelpa galvoj, kad žmogus per tris dešimtmečius gali šitiek visko sunaikinti. Laisvė tikrai duota ne tam, kad naikintume. Laisvė tam, kad laisvai kurtume, išnaudotume žmogiškąjį potencialą Tėvynei. Laisvė ne naikina, o puoselėja.